Fotografijos prie mirusiojo karsto – makabriška tradicija ar būdas nepamiršti išėjusiųjų?
Išradus fotografiją, viena pagrindinių jos paskirčių buvo suvokiama kaip būdas saugoti ir ateities kartoms perduoti atminimą apie žmones bei svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Būtent todėl gan anksti išpopuliarėjo portretų fotografavimas, nauja forma pratęsęs portretinės tapybos žanrą. Vis dėlto, sudėtinga ir brangi technologija nulėmė, kad dar kurį laiką fotografija buvo prabangos dalykas, kurį sau leisti galėjo išimtinai kilmingieji ir pasiturintys. Šalia asmeninių bei grupinių portretų populiarios buvo ir krikštynų, vestuvių bei laidotuvių fotografijos.
Šios tendencijos neaplenkė ir Lietuvos. Cariniu laikotarpiu fotografijos ant stiklo plokštelių buvo labai brangios, tad leisti sau tokį malonumą galėjo toli gražu ne kiekvienas. Tačiau trečiojo XX a. dešimtmečio viduryje fotografavimo technologijai gerokai supaprastėjus ir atpigus, nuotraukos gan sparčiai ėmė plisti tarp įvairių gyventojų sluoksnių. Tuo metu Lietuvos miesteliuose sparčiai ėmė dygti fotoateljė, kuriose už kelis litus galima buvo ne tik pasidaryti asmeninį portretą, nusifotografuoti su bičiuliais ar artimaisiais, tačiau ir užprašyti fotografą šeimos šventėms.
Vis dėlto tarpukario laikotarpio fotografijų tyrinėtojams į akis krinta tai, kad anuomet gerokai mažiau buvo fotografuojamos vestuvės, tuo tarpu atsisveikinimas su mirusiuoju, tokiu būdu siekiant išsaugoti atminimą apie iškeliavusį Amžinybėn, buvo būtina šios ceremonijos dalis. Į laidotuves susirinkdavo ne tik artimiausi giminaičiai, bet ir kaimynai bei visa bendruomenė – tiek suaugę, tiek senoliai, tiek ir vaikai.
Šiandien tradicija fotografuotis prie mirusiojo gali pasirodyti gana makabriška ir atstumianti, tačiau tai labai gerai iliustruoja skirtingų laikmečių žmonių požiūrį į pačią mirtį. Dabar mirtis tartum išstumta iš gyvenimo, jos bijoma ir apie ją stengiamasi viešai nekalbėti. Tuo tarpu prieš šimtmetį Lietuvos kaime mirtis buvo gan natūrali gyvenimo dalis. Nors tai jokiu būdu nereiškia, kad ji nesukeldavo artimųjų sielvarto, ypač jei tai būdavo anuomet gan dažnai pasitaikydavusios kūdikių bei vaikų mirtys.
Tradicinėje pasaulėžiūroje ir kaimo bendruomenėje mirtis nelaikyta kažkuo svetimu ar bauginančiu – ji buvo arti paties gyvenimo. Po vienu stogu anuomet dažnai sugyveno kelios šeimos kartos: suaugusieji prižiūrėdavo sergančius ir mirštančius tėvus, o vaikų nestebino tai, kad kitame trobos kambaryje merdi jų senoliai.
Mirusiojo išlydėtuvės taip pat vykdavo ne kur kitur, o tuose pačiuose namuose, todėl nieko neįprasto nebuvo ir visiems artimiesiems paskutinį kartą nusifotografuoti šalia jiems brangaus mirusiojo karsto. Šitaip simboliškai buvo patvirtinamas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, o nuotrauka tapdavo apčiuopiamu mirusiojo atminimo ženklu.
Laidotuvių nuotraukose į akis krinta ir tai, kad tarp visų įsiamžinusių gražiausiai atrodo mirusysis, kuris prieš paguldomas į karstą būdavo nuprausiamas ir aprengiamas švariomis įkapėmis. Žinoma, sukritę veidas neretai liudija ilgą ligą ir kančias, kurias jas teko patirti prieš mirtį. Tuo tarpu dauguma laidotuvių dalyvių yra apsirengę labai paprastai ir kasdieniškai, mat jie į laidotuves atskubėjo trumpam tarp savo darbų, o apeigoms pasibaigus vėl grįš prie savo gyvenimo rūpesčių.
Šioje fotografijos tradicijoje dominuoja keletas pagrindinių siužetų – tai susirinkusių žmonių fotografavimasis prie atviro karsto namuose, prie namo išlydint į bažnyčią ar kapines, taip pat prie bažnyčios bei kapo duobės. Pasitaiko ir nuotraukų, kuriose matyti gedulinga procesija per laukus ar miestelį, palydint mirusįjį į paskutinę jo kelionę.
Kadangi kaimo trobose būdavo mažai šviesos bei vietos, o fototechnikos galimybės labai ribotos, tarpukario bei pokario laidotuvių fotografijose dominuoja lauke padarytos nuotraukos. Tikėtina, kad būtent praktiškumas ir nulėmė tai, kad didžioji dalis scenų šalia mirusiojo karsto nufotografuota būtent lauke.
Šeimos albumuose laidotuvių fotografijos užimdavo ypatingą vietą – jos liudijo žmogaus ryšį su savo protėviais ir savo bendruomene. Tačiau ilgainiui į Amžinybę iškeliavus tiems, kas atsiminė laidotuvių fotografijų dalyvius ir jautė su jais ryšį, šių nuotraukų laukė liūdna baigtis. Paveldėtojai tokioms fotografijoms bei jose įamžintiems nepažįstamiems personažams paprastai nejaučia jokių sentimentų, todėl šios fotografijos dažnai atsiduria ugnyje.
Laidotuvių fotografijos – tai savotiškas atminties ženklas – jos svarbios ir reikalingos tol, kol yra bent vienas žmogus, kuris atsimena ir atpažįsta nuotraukose įamžintus žmonių veidus ir gali juos pavadinti vardais.
Fotografijai tapus vis labiau prieinamai, žmogus su fotoaparatu laidotuvėse tapo vos ne privaloma būtinybe. Tikėtina, kad laidotuvėms būdavo kviečiami apylinkėse gyvenę ir darbavęsi fotografai amatininkai. Nors kartais gal pakakdavo ir tiesiog fotoaparatą turinčio ir gebančio kokybiškas nuotraukas padaryti fotografo mėgėjo. Šitokias prielaidas gali patvirtinti ir ta aplinkybė, jog tarp laidotuvių nuotraukų itin retai pasitaiko paties fotografo pasirašytų ar autoriniu antspaudu paženklintų darbų. Ar tai reiškia, kad mirusiųjų fotografavimas nebuvo prestižinė veikla, o patys fotografai tai vertino vien kaip papildomą uždarbį ir nieko daugiau?
Tarybiniu laikotarpiu radikaliai pasikeitus visuomenės sąrangai, o daugybei žmonių persikėlus gyventi į miestus, su naujakuriais čia atkeliavo ir kaimuose gyvavusios tradicijos. Tarp jų, žinoma, ir laidotuvių papročiai. Neatsitiktinai maždaug iki aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės, kai miestuose imti statyti laidojimo rūmai, mirusieji buvo šarvojami daugiabučiuose, o karstai į kapines vežami tuo, ką galima buvo gauti – sunkvežimiais ar prailgintomis lengvosiomis mašinomis.
Neretai pasitaikydavo ir gan netikėtų situacijų: kadangi siaurose laiptinėse išsisukti su karstu būdavo gan sudėtinga, kartais jis būdavo iškeliamas pro langą arba nuleidžiamas stačiomis. Apie tai, kad gretimoje laiptinėje mirė žmogus, pranešdavo nuo lauko iki pat mirusiojo namų durų pabarstyti eglišakiai. Šiuo laikotarpiu fotografijos technologijoms gerokai išpopuliarėjus, laidotuvių fotografijos pasiekė iki tol neregėtą mastą.
Laidotuvių fotografijos Lietuvoje nunyko apie 2000-uosius metus. Tai galėjo nulemti daugybė faktorių: pakitusi pasaulėžiūra bei santykis su mirtimi, naujos laidojimo mados ir tradicijos. Taip pat ir pati fotografija – atsiradus skaitmenai, o nuotraukoms nugulant į kompiuterių archyvus, popierinių fotografijų spausdinimas tapo visai nebūtinas. Šitaip laidotuvių nuotraukos prarado prieš tai turėtą savo vaidmenį – gyviesiems priminti iškeliavusį jų artimąjį.
Per pastarąjį šimtmetį pasikeitė ir tai, ką žmonės nori prisiminti apie savo praeitį. Iš esmės tai susiję su džiaugsmą keliančiais gyvenimo įvykiais. Ypač tai pasakytina apie vestuvių fotografijas. Šis žanras šeimų archyvuose dabar užima panašią vietą, kuri anksčiau buvo skiriama laidotuvių fotografijoms. Tuo tarpu tradicija nuotraukose įamžinti atsisveikinimą su mirusiais žmonėmis beveik visiškai išnyko iš mūsų kultūros ir gyvenimo. Vienintelė išimtis – tai žinomų visuomenės veikėjų laidotuvės, kurios ir šiandien pritraukia gedinčiųjų būrius, jų talentų gerbėjus bei atsisveikinimo akimirkas besistengiančius įamžinti fotografus.
Nuotraukos iš istoriko Jono Palio kolekcijos
Tekstą pagal Jono Palio pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė