Fotografo Andriaus Surgailio darbuose – Vilnius nuo stogo ir miestas, kurio nebėra
Didžioji mano gyvenimo aistra yra kolekcionavimas: jau daug metų renku įvairius etnografinius daiktus ir kolekcionuoju vaizdus, kuriuos darau fotoaparatu. Šioje publikacijoje pristatau dvi savo fotografijų serijas Vilniaus tema.
Pirmoji – tai sovietmečiu sukurta serija „Vilnius nuo stogo“ (1973–1986). Antroji – jau XXI amžiuje fotografuotas ciklas „Medinis Vilnius“ (2004–2006), kurį dabar, deja, tenka vadinti kitaip – „Nebesantis Vilnius“. Abi šios serijos gimė iš meilės gimtajam miestui ir pastangos bent nuotraukose išsaugoti jo vaizdų atminimą.
Gimiau ir augau Vilniuje – esu pirmos kartos vilnietis. Mano tėvas buvo tapytojas, tačiau savo malonumui mėgėjiškai mėgo ir fotografuoti, tad nuo jaunų dienų esu patyręs tą nuotraukos gimimo stebuklą, kuris, kaip ir daugeliui, anuomet vykdavo užsidarius tamsioje vonioje.
Menas buvo neatsiejama mano gyvenimo kasdienybės dalis, gal todėl natūraliai ilgainiui ir mane patį patraukė ši veikla. Po mokyklos studijoms pasirinkau tuometinį Dailės institutą, kuriame mokiausi vitražo. Na, o fotoaparatas visuomet buvo šalia – iš pradžių kaip hobis, vėliau kaip gyvenimo būdas ir net profesija.
Jaunystėje, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, norėjosi atrasti savitą kelią, kitokį rakursą į pasaulį, todėl ieškojau bandžiau atrasti ir savas temas. Iš pradžių daug eksperimentavau bandymas fotografuoti pačią šviesą. Tačiau visada pavydėjau fotografams, kurie turėjo galimybių, visų pirma, žinoma, finansinių, fotografuoti iš paukščio skrydžio. Tuomet nebuvo nei dronų, nei oro balionų, todėl padaryti tai galima buvo vieninteliu man žinomu būdu – samdyti malūnsparnį. Bet aš tokios prabangos neturėjau – tad teko rasti kitą variantą. Šitaip su bičiuliu pradėjome laipioti į Vilniaus bažnyčių bokštus, palėpes ir nuo stogų fotografuoti miestą.
Užsikarti į bažnyčios bokštą ir ne šiaip bokštą, bet iki pat kryžiaus – nedaugelis tam galėtų pasiryžti. Dabar tai prisimindamas ir pats kiek išsigąstu... Bet tuomet buvau jaunas maksimalistas, nejutau jokios baimės. Galų gale, mane ginė didžiulis noras padaryti taip, kaip niekas iki tol nedarė, rasti savo požiūrį į miestą.
Įprastai į tas aukštumines klajones po stogus ir bokštus su bičiuliu leisdavomės savaitgaliais, kai jau nebūdavo darbininkų ar kitų prižiūrėtojų. Prasmukę pro kokią skylę tvoroje, pastoliais pakildavome į patį viršų. Dieve, kokie tada buvo pastoliai – mediniai, kreivai šleivai girtų statybininkų suręsti... Mums užsikabarojus į viršų jie siūbuodavo į visas puses – apie jokią saugą ten nebuvo jokios kalbos. Tačiau mums tai buvo tiesiog geras nuotykis...
Iš aukštumų aš visiškai kitaip pamačiau miestą ir patį gyvenimą. Vilnius – neaukštas miestas, bet senamiestyje – lyg kokie stalaktitai – visur kyšo bažnyčių bokštai... Tuo tarpu apačioje – mašinos, maži žmogeliai ir tarybų valdžia – viskas taip niekinga ir menka. Nulipus nuo bažnyčios bokšto visada nejučia pasijausdavau gerokai pakylėtas, lyg kokią paslaptį sužinojęs. Pažvelgus į pasaulį iš kito kampo, jis jau nebeatrodė toks nykus ir tuščias. O kur dar Vilniaus istorija ir kultūra, kuri nuo bažnyčių bokštų atrodė įstabi savo grožiu ir buvo visiškai kitokia, nei rašė tuometiniuose mūsų istorijos vadovėliuose. Tas jausmas įkvėpdavo kaskart vis tęsti tuos nutrūktgalviškus žygius stogais.
Sovietmečiu požiūris į kultūros paveldą buvo nevienareikšmis: gražiausiose Vilniaus vietose valdžia pristatė siaubingų architektūrinių griozdų, o medinė architektūra buvo palikta savieigai.
Tačiau medinio paveldo situacija kardinaliai ėmė keistis Nepriklausomybės ir jį lydinčio laukinio kapitalizmo laikotarpiu, atsiradus naujoms architektūrinėms madoms. Tuomet medinis paveldas imtas vertinta kaip atgyvena ir trukdis naujajam gyvenimui.
Stiklo ir betono okupacija iš miesto kraštovaizdžio pamažu ėmė išstumti medinukus.
Miesto fotografavimas – tai ir savotiška duoklė, prisidėjimas prie jo istorijos užrašymo šviesa. Visuomet su dideliu jauduliu žiūrinėju senuosius Vilniaus fotografų – Stanislovo Filberto Fleury, Juozapo Čechavičiaus, Jano Bulhako ir kitų – darbus. Šių meistrų kūryba aš ne tik žaviuosi, bet savotiškai jais ir seku. Nors nesikėsinu į jų gretas, tačiau ir mano fotografijose matyti laiko palikti ženklai šio miesto kūne. Tai net įvardyčiau miesto metraščiu, kurio centre yra ne žmonės, kasdienis jų gyvenimas, bet architektūra ir miestovaizdžiai.
2004–2006 metais puoliau intensyviai fotografuoti medinį sostinės paveldą ir išleidau albumą „Medinis Vilnius“. Iš esmės tai jau buvo vėluojanti idėja, nes daugybė medinių statinių įvairiuose Vilniaus rajonuose per du dešimtmečius tiesiog išnyko nuo žemės paviršiaus. Vis dėlto, bandžiau spėti įamžinti bent tai, kas dar buvo.
Dabar iš pažįstamų neretai sulaukiu pastebėjimų, kad štai jau to namelio iš mano albumo nebėra, anas sudegė, o jo vietoje iškilo daugiabutis... Žinoma, gaila, labai gaila. Bet guodžiuosi bent jau tuo, kad spėjau tai įamžinti. Vėliau, beje, šį darbą tęsiau fotografuodamas ir kitų Lietuvos miestų – Kauno, Druskininkų, Palangos bei kitų medinę architektūrą.
Deja, medinis paveldas ir šiandien mažai vertinamas, dažnai paliekamas skursti, kol, galiausiai, kažkam prireikia žemės po juo. Tada jau vietoj medinukų kyla stiklinukai ir betoniukai. Arba šie namai paverčiami pusiau mediniais, pusiau plastikiniais, taip išdarkant jų vaizdą. Tokią tendenciją ir šiandien galime akivaizdžiai matyti pasivaikščioję po medinius Vilniaus rajonus – Žvėryną, Šnipiškes, Markučius.
Akis badantis euroremontas atskleidžia mūsų provincialumą ir nesupratimą, kokią kultūrinę ir istorinę vertę mieste sukuria šie šimtmetį ar net dar daugiau metų skaičiuojantys architektūriniai paminklai.
Fotografuodamas miestą bei jo architektūrą, siekiu ne tik įamžinti pastatus bei jų puošybos elementus, kurie su laiku gali išnykti, tačiau ir padaryti tai su tam tikru jausmu. Tad šios fotografijos – laikmečio dokumentas, užrašytas konkretaus meto stiliumi ir paženklintas individualiu braižu.
Kas žino, gal kada nors iš šių nuotraukų bei kitų istorinių dokumentų, bus atkurti tie mediniai pastatai, kurie per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo ištrinti nuo miesto veido. Jei taip nutiks, džiaugsiuosi bent nedidele dalimi prisidėjęs prie Vilniaus istorijos išsaugojimo.
Nuotraukos Andrius Surgailis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė