Gatvės fotografas Remis Ščerbauskas: „Fotografija atmerkia akis ir stebina“
Fotografija susidomėjau daugiau nei prieš du dešimtmečius. Tuomet ypač pamėgau studijinę fotografiją – penkerius šešerius metus fotografavau žmones ir jų portretus. Eksperimentavau ieškodamas netikėtų rakursų, o pozuotojų prašydavau „kraipyti“ galvas į visas puses šitaip žaisdamas šviesa ir šešėliais, bandydamas atrasti ką nors naujo. Tačiau galiausiai pavargau būti pozuotojų „stumdytoju“ ir galvų „kraipytoju“ – man tai nepatiko.
Lygiagrečiai pradėjau fotografuoti gatvėje pats net nesuvokdamas, jog egzistuoja toks atskiras žanras kaip gatvės fotografija. Turbūt labiausiai mane sužavėjo tai, kad čia gali rasti natūraliai vykstančius įvykius, niekieno nesurežisuotus siužetus, kurių pats niekada nebūtum sugalvojęs. Maža to, tai vyksta tau net neprašant. Tiesa, yra vienas esminis niuansas – kad tai pamatytum, prireikia gerokai daugiau laiko ir kantrybės. O norint spėti tai dar ir užfiksuoti, reikalinga staigi reakcija, išmanymas, kaip tą padaryti, ir šiek tiek sėkmės.
Fotografuoju savo malonumui ir džiaugsmui. Man patinka fotografijos estetika ir galimybė vienoje akimirkoje užfiksuoti netikėtą emociją, įvykį, tai, kas daugiau niekada gal nepasikartos. Gatvės fotografija – tai ieškoti ir atrasti jaudinančius, juokingus, keistus, stebinančius ar net pribloškiančius momentus. Visa tai nuolatos vyksta prieš mūsų akis, bet ne visada tai gebame pastebėti. Tačiau būtent fotografija atmerkia akis ir stebina.
Fotografuoti gatvėje nėra lengva, ypač, jei tą nuolatos darai viename mieste. Čia lengva užsiciklinti. Esu pastebėjęs, kad, matyt, kažkur pasąmonėje egzistuoja tam tikras šablonas ir kaskart pamačius jį atitinkančias situacijas, tu tai fiksuoji – nesvarbu, ar tai vyksta tavo gimtajame mieste, ar kokiame užsienio megapolyje. Kažkuria prasme pradedi vaikščioti tais pačiais ratais. Tai savotiškos fotografijos pinklės. Nors, kita vertus, gal kaip tik šitaip ir formuojasi stilius?
Aš mėgstu eksperimentuoti ir bandyti išsilaisvinti iš savo paties rėmų bei įpročių. Štai kodėl nuolat keičiu matymo kampus ir ieškau naujų žiūros taškų. Kita vertus, nors situacijos kasdien kartojasi, tačiau gerai įsižiūrėjus supranti, kad miestas keičiasi ir pats, todėl čia vis gali atrasti ką nors naujo.
Įdomiausia man fotografuoti žmones – įvairias jų reakcijas, santykius su aplinka, vaizduotę, kuri atsispindi jų stiliuje. Kažkuria prasme fotografas yra antropologas, kuris stebi ir pasitelkęs šviesą ateičiai fiksuoja dabartį – tai, kas yra čia ir dabar.
Šioje publikacijoje – nuotraukos iš mano ciklo „Teritorija Kaunas“, kurį pildau jau daugiau nei dešimtmetį. Fotografuoju kasdien, o aparatą laikau nuolatinėje parengtyje. Kadangi miestas – tai nuolatinė dinamika, aš ir pats fotografuoju judėdamas, net nežiūrėdamas pro fotoaparato akutę. Iš savo patirties galiu pasakyti – kuo greičiau tą padarai, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors pavyko. Paslaptis čia paprasta – žmonės iki šiol privengia į juos nukreiptų objektyvų, o išvydę sustojusį ir į juos žiūrinį fotografą, jie ūmai keičia savo elgesį ar veido išraišką, pasitraukia į šoną ir šitaip visa situacija sugriūva.
Savo parodose žiūrovų kartais prašau pagalvoti, kur šios konkrečios nuotraukos padarymo metu, jų manymu, buvo fotografas. Tai dažnai sukelia nuostabą, nes dėl gero kadro neretai tenka prieiti maksimaliai arti žmogaus ir nedvejojant spragtelėti. Juk gatvės fotografija – tai ne gamtos fotografija, kur nenorėdamas išgąsdinti gyvūno ar bijodamas tapti jo užkandžiu, fotografas slepiasi krūmuose ir fotografuoja teleobjektyvais. Mieste viskas tiesiog yra kitaip.
Žvelgdamas į šias kiek daugiau nei per dešimtmetį užfiksuotas nuotraukas, stebiuosi tuo, kaip per tokį santykinai trumpą laiką miestas pasikeitė negrįžtamai. Tai akivaizdu žiūrint ne tik į patį miesto vaizdą, pastatus, bet ir į žmones. Staiga šiuos savo darbus pamačiau kaip istorinį pasakojimą apie laiką, kurio nebėra. Net pats negalvodamas apie tai, tapau savotišku miesto metraštininku.
Fotografija – tai pasakojimas ne tik apie kaitą, bet ir apie atmintį. Žvelgdamas į kai kuriose savo fotografijose įamžintus žmones, kurių jau nebėra gyvų, žinau, kad jie visada liks su manimi šiose nuotraukose. Lygiai tą patį galima pasakyti apie miestą. Ir net laiką, kuris nepaliaudamas bėga kaip vanduo.
2021 metais išleidau fotografijų knygą „Teritorija Kaunas – gatvės fotografija“, kurioje publikuota apie 150 darbų. Ta proga susimąsčiau ir nustebau – visos šios nuotraukos kartu sudėjus sudaro mažiau nei vieną realaus gyvenimo laiko sekundę. Ir vis dėlto, kiek atsiminimų, nueitų kilometrų, pamatytų ir užfiksuotų akimirkų, kiek įspūdžių ir patirčių čia slypi...
Nuotraukos Remis Ščerbauskas
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė