Grafas su fotoaparatu – dvare įkūrė fotolaboratoriją, svečius išlydėdavo dovanodamas jiems nuotraukas
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Vaitkuškio kaime netoli Ukmergės ir šiandien galima pamatyti tebestūksančius kadaise įspūdingų rūmų griuvėsius. Kelis šimtus metų iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo žinomų grafų Kosakovskių rezidencija. Puošnus neogotikinio stiliaus dvaras garsėjo senu parku, tvenkiniais bei sodu, rūmuose sukaupta didžiule įvairių kraštų dailininkų darbų galerija, Senovės Egipto meno kolekcija ir biblioteka, kurioje buvo apie 12 000 knygų.
XIX a. pabaigoje šiuos rūmus garsino ir dar vienas tuo metu labai modernus išradimas – fotografija. Ja tuomet buvo susižavėjęs Vaitkuškio dvaro šeimininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905). Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį šiam savo pomėgiui ir aistrai grafas skyrė ypatingą dėmesį – rūmuose įkūrė fotolaboratoriją ir pats aktyviai fotografavo dvaro gyvenimą, įvairių žmonių portretus, peizažus bei etnografiją.
Manoma, kad 1894–1905 metų laikotarpiu Vaitkuškio fotolaboratorijoje S.K.Kosakovskis sukaupė apie 8000 negatyvų, kurie, deja, pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Laimei, iki mūsų dienų išliko 67 paties grafo ar jo pagalbininkų sudaryti albumai, taip pat ir keli šimtai pavienių fotografijų, kurios išsaugojo Vaitkuškio dvaro bei jo aplinkos vaizdus. Šios išlikusios maždaug 6000 nuotraukų yra viena didžiausių ir turtingiausių XIX a. pab.– XX a. pr. privačių fotografijų kolekcijų Lietuvoje.
Tiesa, tyrėjai pastebi, kad nors S.K.Kosakovskis yra laikomas vienu pirmųjų fotografijos mėgėjų Lietuvoje, savo darbuose įamžinusiu tiek to meto aukštuomenės gyvenimą, tiek ir kaimo žmonių kasdienybę, tačiau toks jis nebuvo vienintelis. Panašiu metu fotografija aktyviai domėjosi ir kiti dvarininkai: Benediktas Henrikas Tiškevičius, Aleksandras Šuazelis Gufjė, Juzefas Perkovskis. Šiandien jų darbai liudija ne tik turtais ir prabanga spindinčią aristokratų tikrovę, kurią dulkėmis pavertė XX amžiaus istorijos audros, tačiau atskleidžia ir pačių dvarininkų asmenybes – jų novatoriškumą, o kartu ir aktyvų domėjimąsi gyvenimu, kuris vyksta taip pat ir už jų socialinės aplinkos ribų.
S.K.Kosakovskis gimė 1837 m. liepos 3 d. Vaitkuškyje. Jo tėvas Stanislovas Feliksas Kosakovskis buvo aktyvus Lietuvos ir Lenkijos visuomenės veikėjas, carinės Rusijos diplomatas, kolekcininkas, literatas bei dailininkas. Jam buvo artimos švietėjiškos idėjos, tad savo valdose panaikino privalomą duoklę valstiečiams, kaimuose steigė mokyklas, prieglaudas, valstiečių teismus, tobulino žemės ūkio techniką bei taikė šiuolaikiškus ūkininkavimo metodus. Tikėtina, kad būsimasis fotografas S.K.Kosakovskis iš savo tėvo kaip tik ir paveldėjo domėjimąsi naujomis idėjomis, taip pat ir atidų rūpestį kaimo žmonių gyvenimais.
Vaikystės bei jaunystės metais S.K.Kosakovskis su tėvais daug keliavo po Vakarų Europą, taip pat reguliariai lankydavosi Sankt Peterburge, kur apsistodavo ištaiginguose savo senelių iš mamos pusės rūmuose. Čia neretai būdavo rengiamos didžiulės puotos, kur susirinkdavo tuometinė aukštuomenė, menininkai – jaunasis grafas turėjo galimybę iš arti stebėti ir pažinti tuometinės Rusijos imperijos sostinės gyvenimą.
Pasak knygos „Grafų Kosakovskių albumas“ sudarytojos Eglės Lukoševičiūtės, būtent kelionių po Vakarų Europą metu jaunasis S.K.Kosakovskis ir susipažino su fotografija, nors pats fotografuoti pradėjo gerokai vėliau, tik sulaukęs 57 metų. Tačiau, kaip teigia grafo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja, Paryžiuje jaunasis aristokratas ne kartą varstė ateljė duris, naudojosi fotografų paslaugomis ir turėjo savo portretinių dagerotipų – keli jų perfotografuoti ir suklijuoti į šeimos albumus išliko iki mūsų dienų.
Tolesnis grafo gyvenimas buvo paženklintas įvairiomis veiklomis – nuo 1858 m. jis dirbo Lenkijos Karalystės Heraldikos komisijoje, vėliau Reikalų komitete bei Valstybės Taryboje. 1875 m. tapo Rusijos imperatoriaus dvaro kamerheru. Įprastai pusę metų S.K.Kosakovskis gyvendavo Varšuvoje, o nuo gegužės iki spalio – Vaitkuškio dvare. Būtent tai ir nulėmė aktyvų grafo įsitraukimą ir į visuomeninį gyvenimą Ukmergėje: nuo 1876 m. beveik dešimtmetį jis buvo taikos teisėju, vėliau Ukmergės miesto prezidentu. Jo pastangomis mieste įsteigta priešgaisrinė tarnyba, iškilo naujas rotušės pastatas.
Apie 1890 m. įsigijęs visą būtiną įrangą S.K.Kosakovskis Vaitkuškio dvare įkūrė nuosavą fotolaboratoriją. Nepamainomu grafo pagalbininku bei svarbiausiu asmeniu šioje laboratorijos tapo Juozapas Krajevskis, dirbęs drauge su S.K.Kosakovskiu petys į petį. Abu jie nuo 1903 metų priklausė Varšuvos fotografijos draugijai. Tikėtina, kad dalis grafo albumuose išlikusių nuotraukų, ypač tos, kuriose matomas pats S.K.Kosakovskis, padarytos būtent J.Krajevskio.
Vaitkuškio dvare atspausdintos nuotraukos buvo kruopščiai ženklinamos specialiu įspaudu „Fotografia Amatorska „Wojtkuszki“ ir klijuojamos į šeimos albumus. Yra išlikęs ir specialus katalogas, kuriame buvo registruojama visų padarytų fotografijų metrika. Būtent iš šio katalogo aiškėja, kad per vienuolika metų S.K.Kosakovskis parengė ir sudarė 75 albumus. Deja, dešimties jų likimas yra nežinomas.
Štai kaip savo prisiminimuose jauniausias grafo sūnus Jonas Eustachijus Kosakovskis (1900–1979) apibūdino Vaitkuškio dvaro interjerą: „Ant tėvo kabineto sienų kabėjo nesuskaičiuojama daugybė fotografijų – genealoginiai mūsų ir kitų giminių medžiai, mano tėvo antrosios žmonos Zaleskytės fotografijos, [padarytos] jai sergant, dešimtys parko, miško, svečių grupių, vaikų skirtingais amžiaus tarpsniais ir pan., atvaizdų. Be to, ant staliukų, lentynų, lentynėlių stovėjo atskiros fotografijos rėmeliuose. Kabineto languose buvo keletas matinių stiklų, juose kabėjo kai kurių vaizdų stikliniai diapozityvai.“
Heraldika bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų šeimų genealogijų tyrinėjimai buvo labai svarbios S.K.Kosakovskio veiklos, kurioms jis skyrė nemažą dalį savo gyvenimo. Tikėtina, kad fotografija jam ir tapo savotišku šių dviejų veiklų papildymu bei pratęsimu: nuotraukas jis panaudojo kaip reikšmingą ir novatorišką būdą ateities kartoms palikti išsamų pasakojimą apie savo šeimą bei gyventą laiką.
Menotyrininkė Jolita Mulevičiūtė, sudariusi S.K.Kosakovskio fotografijų albumą „Vaitkuškis“, pabrėžia, kad savo darbais grafas sukūrė kolektyvinį lokalios bendruomenės portretą, kuriame įamžino dvarą, apylinkes bei vietos gyventojus: savo šeimą, tarnus, tuometinės Vilkmergės apskrities dvarininkus, katalikų dvasininkus, carinės administracijos pareigūnus, lietuvių valstiečius, žydų amatininkus, čigonus bei vargšus.
Nors S.K.Kosakovskis buvo fotografas mėgėjas per gyvenimą nepardavęs nė vienos savo nuotraukos, tačiau menotyrininkės J.Mulevičiūtės teigimu, tai niekaip nenuvertina jo darbo ir per dešimtmetį sukurtos išskirtinės fotografijų kolekcijos, kurioje puikiai dera mėgėjiškumas su profesionalumu, dokumentika su režisuotais „gyvaisiais paveikslais“. S.K.Kosakovskis dirbo savo malonumui, privačioje aplinkoje, todėl galėjo sau žaisti fotografija – būtent iš čia jo nuotraukose ir atsiranda ne tik klasikinių fotografijos principų laikymasis, tačiau ir žaismingi taisyklių nepaisymai bei netipiški režisūriniai sprendimai.
Šiuose „gyvuosiuose paveiksluose“ dažniausiai dalyvaudavo grafo šeimyniškiai, taip pat dvaro svečiai bei tarnai. Pasak amžininkų liudijimų, iš Vaitkuškio dvaro retas kuris svečias išvykdavo neapdovanotas fotografijomis ar net ištisomis jų serijomis.
Vis dėlto nuotraukas S.K.Kosakovskis naudojo ne tik savo asmeninėms reikmėms, bet ir dalyvavo tarptautinėse bei vietinėse parodose, kur sulaukė ne vieno apdovanojimo – Varšuvoje (1901), Vitebske (1903), Londone (1903), Panevėžyje (1903), Daugpilyje (1903), Krokuvoje (1904).
Grafas S.K.Kosakovskis mirė 1905 m. lapkričio 4 d. Vaitkuškio dvare. Palaidotas netoli esančiose Pašilės kapinėse.
Jo fotografijos, kuriuose įamžintos žavios scenos iš dvarininkų gyvenimo, taip pat etnografiniai vaizdai bei peizažai iki 1907 metų buvo saugiai laikomos Vaitkuškio dvaro rūmų lentynose. Vėliau grafo sūnus Mykolas Stanislovas visus albumus pervežė į šeimos dvarą Lyduokiuose. Galiausiai Kosakovskiams persikėlus į Varšuvą, Lietuvoje likęs šeimos istorinis paveldas – tarp jų ir albumai – buvo gerokai apleisti.
Tik 1927 m. dvarų kultūriniu palikimu užsiėmusi Lietuvos Valstybės archeologijos komisija pasirūpino, kad visas išlikęs Kosakovskių šeimos turtas iš Vaitkuškio dvaro – knygos, dokumentai, laiškai, inventoriaus aprašai bei fotografijų albumai – būtų pervežti į neseniai dailėtyrininko bei muziejininko Pauliaus Galaunės įkurtą M.K.Čiurlionio galeriją, vėliau tapusia Čiurlionio dailės muziejumi. Būtent čia iki mūsų dienų ir išliko ši fotografijų kolekcija iš unikalios Vaitkuškio dvaro fotolaboratorijos.
Nuotraukos Stanislovo Kazimiero Kosakovskio iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė