Grigorijus Talas. Iš senojo Vilniaus užrašų – fotografiniai pasakojimai
Fotografija mano gyvenime buvo nuo jaunų dienų: mėgėjiškai fotografavo tėvas, kuris, kaip įprasta aniems laikams, pats užsidaręs vonioje ir spausdino savo nuotraukas. Žinoma, namuose buvo ir fotoaparatas, tad ir pats nuo maždaug keturiolikos metų pasiskolindavau jį „pažaisti“.
Gyvenome name Totorių ir Liejyklos gatvių kampe, kuriame dabar įsikūręs viešbutis „Artis“, o pro savo langą matydavau dabartinės Prezidentūros parką. Tad Vilniaus senamiestis buvo mano gimtinė ir mano kiemas – štai kodėl nemažą dalį archyvo sudaro būtent gatvės fotografija iš senamiesčio kasdienybės.
Mūsų name buvo apie dvidešimt butų, o kaimynystėje gyveno dar keturi fotografai, iš kurių net trys buvo profesionalai. Pagal specialybę siuvėjas Faivushas Kaganas fotografavo mėgėjiškai, bet labai daug, vos ne kasdien, o savo namuose turėjo įsirengęs laboratoriją, kurioje spausdino ir spalvotas nuotraukas. Šiandien toks faktas nieko nestebina, bet reikia turėti galvoje, kad tai vyko maždaug 1960-aisias metais.
Kiti trys kaimynai buvo profesionalai ir gyveno iš fotografijos. Tiesa, kiekvieno jų specializacija buvo labai skirtinga. Antrame namo aukšte gyveno lenkų laikraščio „Cervoni Shtandar“ fotokorespondentas. Greta gyveno Gutmanas Fridmanas, dirbęs Basanavičiaus gatvės ateljė. Jis buvo labai populiarus ir vykdė pačius įvairiausius užsakymus, pavyzdžiui, važiuodavo per mokyklas ir atminimui fotografuodavo mokinių klases. Tad darbo jam niekuomet netrūko. Dar buvo toks Sparnaitis dirbęs kažkokioje leidykloje. Nežinau ar jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su fotografija, tačiau jis nuolatos spausdino atvirutes su Vilniaus architektūra bei miestovaizdžiais. Matydamas šiuos pavyzdžius ilgainiui supratau, kad fotografija gali būti ne tik pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Todėl visai nekeista, kad sulaukęs brandos aš ir pats pasukau į fotografiją.
1964 metais, būdamas aštuoniolikos, įsidarbinau techniniu fotografu A.Strazdelio gatvėje veikusioje „Vaizdo spaustuvėje“. Beje, prieš porą metų šis pastatas stovėjo savo vietoje, tačiau dabar jo vietoje jau iškilę nauji namai. Pati spaustuvė buvo išlikusi dar iš senų laikų – tai buvo viena didžiausių žydų spaustuvių Europoje. Sovietmečiu tai buvo valstybinė įstaiga, kurioje spausdinta įvairi vaizdinė medžiaga – plakatai, afišos ir panašūs dalykai. Šiame darbe turėjau gerai išmanyti ne tik patį fotografavimą, tačiau ir subtiliausius juostų ryškinimo, spalvų suvedimo bei korekcijų klausimus. Maža to, reguliariai privalėjau išlaikyti žinių patikrinimo egzaminą, o teigiamas rezultatas nulemdavo algos padidinimą, tarkime, nuo 42 iki 46 kapeikų už valandą. Man tai buvo svarbi techninė fotografijos mokykla, vėliau pravertusi dirbant daugelį kitų darbų, kurie visi buvo tiesiogiai susiję su fotografija.
Tuo laikotarpiu dienomis buvau fotografu, na, o naktimis – grojau džiazą iš pradžių garsiojoje „Jaunimo kavinėje“, kuri buvo įsikūrusi „Žinijos draugijoje“ Vilniaus gatvėje, o vėliau – „Neringoje“. Pagrindinis mano instrumentas buvo kontrabosas, tačiau laikui bėgant persėdau prie būgnų. Būdavo ir tokių kuriozionių situacijų: vieną vakarą groju kontrabosu su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Tarasovu, o kitą vakarą, kai Tarasovas negali – mušu būgnus. 1984 metais Londone pasirodė Ganelino, Petro Vyšniausko ir mano koncerto Leningrade plokštelė, kurioje aš grojau savo paties pasigamintais įvairiais mušamaisiais, liečiamaisiais, glostomaisiais ir daužomaisiais instrumentais, o taip pat kontrabosu, gitara bei smuiku. Žodžiu, buvo smagu.
Beje, fotografija ir džiazas ėjo paraleliai, todėl mano archyve gausu senosios Lietuvos džiazo scenos muzikantų, jų pasirodymų bei kasdienio gyvenimo. Nuo pirmųjų dienų stebėjau ir fiksavau spalvingą ir įsimintiną GTČ trio gyvenimą. Archyve – daugiau nei tūkstantis jų fotografijų – įspūdinga šio kolektyvo istorija. Viliuosi, kada nors susitvarkyti su šia kolekcija ir išleisti jiems skirtą albumą.
Tuo tarpu darbas „Vaizdo spaustuvėje“ truko vos metus, mat teko išeiti į armiją, iš kurios sugrįžau tik 1968 m. Tuomet buvau priimtas vyriausiu fotografu didžiausioje Vilniuje LKP CK spaustuvėje „Tiesa“. Čia buvo spausdinami visi pagrindiniai žurnalai, laikraščiai ir net meno albumai. Turėjau ne tik atlikti visą techninį spalvų korekcijų darbą, tačiau ir fotografuoti spaudai reikalingus darbus: paveikslus, afišas, meno kūrinius.
Laboratorija buvo įsikūrusi A.Jakšto gatvėje. Na, o kaimynystėje, beveik priešais, gyveno fotografas Vitas Luckus su kuriuo gan artimai bičiuliavomės. Iš jo esu gavęs daug svarbių fotografijos pamokų – ne techninių, bet idėjų, tam tikros filosofijos, kitokio nei įprasta anuomet požiūrio. Žinoma, visa tai vyko spontaniškai, stichiškai, luckiškai. Savo namuose jis turėjo ir labai gerą užsienio autorių albumų bei fotografijų žurnalų kolekciją – daug laiko esu praleidęs vartydamas ir žiūrėdamas tuos įspūdingus, pribloškiančius savo netikėtumu darbus. Tai labai stipriai plėtė mano suvokimą apie fotografiją, formavo tam tikros estetikos bei vizualinės kalbos pagrindus. Ši bičiulystė man buvo labai svarbi fotografijos mokykla.
Beje, kaip tik V.Luckus 1970 metais pasiūlė naują darbo vietą „Techninės estetikos institute“. Sovietų sąjungoje buvo septyni tokie institutai priklausę Maskvai ir vienas filialas veikė Vilniuje. Čia daugiausia dirbo dizaineriai ir architektai, kūrę naujų produktų, prietaisų dizainus bei įstaigų, kavinių ar net gamyklų interjerus. Šiame institute buvo ir fotografijos skyrius, kuriame aš ir įsidarbinau. Mano užduotis buvo fotografuoti tai, ką suprojektuodavo ir padarydavo kiti darbuotojai. Beje, visi prietaisai ir daiktai, kurių dizainas būdavo sukuriamas šiame institute, buvo patentuojami užsienyje. Ši procedūra kaip tik ir vyko per nuotraukas. Juokais galima būtų pasakyti, kad mano fotografijos sovietmečiu oficialiais kanalais buvo siunčiamos į Vakarus – jei gerai pamenu į Belgiją. Žinoma, čia eina kalba tik apie labai specifinę studijinę natiurmortų fotografiją. Šiame darbe nemažai teko važinėti po Lietuvą ir fotografuoti užbaigtus kolegų interjero darbus.
Administracinės šio instituto patalpos buvo įsikūrusios dabartinėje Pilies gatvėje, šalia Signatarų namų, na, o fotostudija – atokiau nuo valdžios – Vokiečių gatvės kieme. Čia galėjau gyventi pakankamai savarankiškai, todėl mano laboratorijoje dažnai lankydavosi dailininkai, daugiausia plakatistai, kurie darydavo sau šifrus bei tvarkydavo kitus reikalus.
Šiame darbe gaudavau grašius, todėl ėmiausi chaltūrų, o dabartiniais terminais kalbant, tapau frilanseriu – fotografavau užsakymus „Literatūrai ir menui“ bei „Vakarinėms naujienoms“, taip pat Filharmonijai, o nuotraukos buvo naudojamos visokioms brošiūroms, plakatams, afišoms ir panašiai. Ilgainiui gaudavau ir visokių kitokių užsakymų, tad iš esmės dirbau kaip komercinis fotografas.
1975 metais man paskambino bičiulis Algis Reimeris, kuris tuo metu buvo vyriausias Vilniaus dailininkas. Viena jo užduočių buvo rūpestis vaizdine Vilniaus medžiaga – transparantais, iškabomis, plakatais ir pan. Kadangi iki tol šis darbas vyko labai stichiškai, jie sugalvojo įsteigti mažą Vilniaus dailės kombinato atitikmenį, kuris ir rūpintųsi visa sostinės vizualika. Ši įstaiga buvo pavadinta „Vilniaus miesto meninio apipavidalinimo dirbtuvėmis“ ir aš pradėjau čia darbuotis. Kadangi Vilniaus miesto kompartijos komiteto, Vykdomojo komiteto bei Komunalinio ūkio valdybos užsakymai sudarė tik trečdalį darbų, pagrindinę algą reikėjo pasidaryti savarankiškai. Tad teko suktis kapitalistiniais metodais ir pačiam organizuotis darbus per ministerijas, gamyklas ir kitokias įstaigas. Na, bet ir uždarbį taip pat galėdavome turėti kapitalistinį – minimumas būdavo 300 rublių per mėnesį.
Sovietiniais laikais labai mėgstama pasilinksminimo forma buvo paradai ir demonstracijos. Spalio revoliucijos metinių bei Tarptautinės darbo dienos proga tuometiniu Lenino prospektu žygiuodavo didžiulė minia su vėliavomis, transparantais, gėlėmis ir pan. Na, o valdžia pagarbiai visiems mojuodavo nuo savo „altoriaus“, kasmet įkuriamame priešais Lenino aikštę, dabartinės Muzikos ir teatro akademijos fasade. Virš valdininkų galvų kabodavo Sovietų sąjungos ideologų ir vadų – Lenino, Brežnevo ir kitų trimetriniai plakatai. Visa tai taip pat buvo mano rankų darbas.
Na, o gatvės fotografija – tai jau mano asmeninė veikla po darbo arba pertraukų metu. Su savimi visur stengdavausi nešiotis fotoaparatą, o kadangi mano darbovietės paprastai būdavo įsikūrusios miesto centre, tai to meto Vilniaus gyvenimą mačiau iš labai arti.
Fotografija man tapo būdu ne tik stebėti pačią aplinką, tai ir tam tikra komunikacijos forma. Tačiau dar svarbiau – per fotografiją atradau ir galimybę geriau pažinti miesto istoriją, ypatingai tą, kuri anais laikais buvo nutylima – žydų istoriją. Taip pamažu ėmiau ieškoti daugiau informacijos knygose, o taip pat ir vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį ir ieškodamas išlikusių senosios miesto istorijos ženklų. Tačiau net ir šiame, sakytume, archyvaro darbe, mane labiausiai domino estetinė veiklos pusė – kaip pagauti reikiamą šviesą, rasti geriausią rakursą, išlaikyti tinkamiausią kompoziciją.
Beje, vienas iš mano darbų – kieme prabėgantys du vaikai, o už jų ant nušiurusios sienos užrašas hebrajų kalba – šiais laikais buvo pastebėta gan plačiai pasaulyje, publikuota įvairiuose leidiniuose ir net tapo savotišku Vilniaus žydų istorijos simboliu.
1989 metais iš gimtojo Vilniaus emigravau iš pradžių į Italiją, o po pusantrų metų į Kanadą, kur iki šiol ir gyvenu Toronto priemiestyje. Nors ilgus metus vadovavau savo paties įkurtai galerijai, tačiau niekados neapleidau ir fotografijos. Ypatingai gatvės fotografijos, kuri tapo savotišku būdu rašyti savo paties kasdienybės bei kelionių dienoraštį.
Į Vilnių pirmą kartą po emigracijos grįžau tik 2004 metais, tačiau nuo to karto čia apsilankiau jau šešis kartus. Be abejo, šiandien miestas yra neatpažįstamai pasikeitęs: švarus, gražus, tvarkingas. Su džiaugsmu kaskart sugrįžtu į gimtąsias savo vietas ir atrandu ne tik savo praeitį, bet ir tai, kas keičiasi. Tokia ir yra gyvybės esmė.
Nuotraukos Grigorijus Talas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Vadyba Lina Zaveckytė