Griuvėsių poezija: fotografo Leonardo Surgailos klajonės po Rytprūsius – Niekieno žemę
Pačiame Europos viduryje yra žemės lopynėlis, į kuri patekęs, staiga gali pasijusti visiškai kitoje tikrovėje ir kitame laike. Ši teritorija istorijos vingiuose turėjo daug vardų – Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučius, dabar – tai Kaliningrado sritis. Retas kuris kraštas savo gyvenime matė tokius aštrius, skausmingus ir tragiškus istorinius pokyčius, kokie yra ištikę šią žemę.
Šiandien čia gyvena visai kita tauta, nieko bendro neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai vis dar tebestovi ir mena šimtmečių istorijas bei senuosius šių vietovių gyventojus. Po Antrojo pasaulinio karo kraštą užėmę rusai vos per kelerius metus sugebėjo sunaikinti tai, ko per kelis šimtmečius nepadarė vokiečiai. Dabar, stebėdami karą Ukrainoje, galime dar kartą įsitikinti, kas lieka po to, kai į miestą, šalį ar kultūrą ateina šie svetimšaliai barbarai.
Nepaisant to, Rytprūsių dvasia tebegyvena šiame krašte. Būtent tą dvasią, jos santykį su naujaisiais gyventojais aš ir bandžiau užfiksuoti leidęsis į klajones po šią teritoriją Atgimimo pradžioje prieš tris dešimtmečius.
Sovietmečiu Kaliningrado sritis buvo sukarinta ir griežtai kontroliuojama zona, todėl fotografuoti joje buvo itin sudėtinga – aparatas iš tavęs galėjo būti atimtas ir dėl mažiausio menkniekio. Tačiau ši žemė mane labai traukė, ypač senoji jos architektūra, kultūra bei tas įspūdingas kontrastas žmonių kasdienybei, apleisčiai, nugyventai istorijai.
Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui nutariau, kad atėjo laikas organizuotis ekspediciją į šį kraštą ir filmavimo juostoje bei fotografijose užfiksuoti tai, kas yra likę. Oficialius raštus, leidžiančius filmuoti ir fotografuoti, man tuomet padėjo gauti Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba bei Kaliningrado kultūros fondo pirmininkas, rašytojas Jurijus Ivanovas. Tuose dokumentuose buvo pažymėta, kad bendradarbiaudami Fondai rengia ekspediciją, kurios metu filmuojama ir fotografuojama senoji architektūra bei kitos krašto vertybės.
Žinoma, šis „organizavimas“ buvo fiktyvus, tačiau tiek Č.Kudaba, tiek ir J.Ivanovas puikiai suprato mano sumanymą ir padarė viską, kad būtų gauti aukščiausios politinės, taip pat ir karinės Kaliningrado valdžios parašai bei antspaudai, įteisinantys ekspediciją. Šie leidimai suveikė kuo puikiausiai.
Pirmoji kelionė įvyko 1988 metais ir truko dvidešimt dienų. Važiavome trise dviem automobiliais, kiekvieną naktį nakvodami savo palapinėse vis kitoje vietoje. Visuose didesniuose miestuose mus stabdė milicija arba saugumiečiai ir žiūrėjo išpūtę akis į užsienietiškus fotoaparatus bei videokamerą.
Kelionėje netrūko nei įsimintinų nuotykių, nei netikėtų įvykių. Vienoje vietoje kareivių su automatais buvau „suimtas“, mat filmavau vokišką namą, kuris, pasirodo, priklausė pasienio kariniam daliniui. Tąkart susisiekus su aukšto rango pulkininku buvau paleistas. Taip pat pavyko ne tik įvažiuoti, bet net ir filmuoti visiškai sukarintą miestą Baltijską-Piliavą, į kurį norėdami patekti net ir vietiniai gyventojai turėdavo gauti leidimą. Čia dar buvo išlikę 1626 metais švedų pastatytos tvirtovės griuvėsiai.
Važiavau intuityviai, nieko nežinodamas, ką ir kur rasiu. Pats kraštas ir jo gyventojai atrodė labai skurdžiai, varganai, lyg būtų ką tik pasibaigęs karas. Dauguma dar iš vokietmečio išlikusių ir bombardavimus Antrojo pasaulinio karo metais išgyvenusių architektūrinių paminklų stovėjo sušaudyti ir palikti griūčiai. Nei vietinei valdžiai, nei naujiesiems gyventojams nerūpėjo išsaugoti šios istorijos ženklų. Tikėtina, kad jie ne tik kad nenorėjo, tačiau ir nebūtų mokėję rekonstruoti to, ko patys nestatė. Todėl viskas paprasčiausiai buvo apleista ir pamiršta.
Kai kurie žmonės gyveno namuose, kuriuose dar buvo likusios praėjusio karo žymės, jie neturėjo vandentiekio nei tualetų, nors prieš karą šiuose pastatuose buvo viskas. Beveik užakę šuliniai ir daugybę metų nevalomi lauko tualetai – tokia buvo šių žmonių tikrovė.
Kartą ties Jasnoje-Kaukėnais pamačiau gražiai sutvarkytą namuką, kuris buvo apsodintas gėlėmis. Užėjau sužinoti, kas čia gyvena – tai buvo senyva, bet dar labai guvi moteriškė – lietuvė. Grįžus iš tremties Sibire jai, kaip ir daugeliui to meto tremtinių, nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, todėl žmonės rinkdavosi artimiausią kraštą – Kaliningrado sritį arba Latviją.
Ši moteris man pasakojo, kaip sekasi gyventi šiame krašte, kur vietiniai nepalankiai žiūri į ją vien todėl, kad ji gyvena gražiai apsitvarkiusi, vaikšto tvarkingai apsirengusi – dėl to ji buvo laikoma svetima, kitokia. O ir jos pačios liudijimu vietiniai tik ir žiūrėdavo, ką pavogti ir ką išgerti.
Per tas klajones aš ir pats sutikau nemažai žmonių, daug bendravau ir su vargingai gyvenančiais, tačiau daugelis jų buvo gan draugiški ir nuoširdūs. Iš vietinių niekados nesulaukiau nei blogo žodžio, nei kokios šunybės. Galbūt man tiesiog pasisekė.
Tą pirmąjį kartą po dvidešimties dienų pervažiavus tiltą, skyrusį Kaliningradą ir Lietuvą, stabtelėjome pirmoje pasitaikiusioje kaimo valgykloje-kavinėje ir pasijutome grįžę į civilizuotą kraštą. O juk tada buvo tik 1988 metai.
Štai kas buvo likę iš kitados klestinčio Rytprūsių krašto.
Vėliau pradėjau važinėti vienas, nes taip lengviau buvo užmegzti santykį su vietiniais. Jie paprasčiau atsiverdavo, pasakodavo savo istorijas, kviesdavosi į namus ar rodydavo įdomius pastatus-griuvėsius. Iš šių žmonių aš pirmą kartą išgirdau, kaip po karo čia viską naikino kariniai daliniai, ėję po armijos ir vežioję amuniciją, maistą bei medicininius reikmenis. Jie grobstė ir naikino tai, ką rasdavo. Vėliau prasidėjo ardymas ir pardavinėjimas viso to, kas dar buvo likę po jų. Šitokiu būdu iš krašto iškeliavo daug plytų, čerpių ir bažnyčių varpų.
Netvarkomos bažnyčios ir kiti pastatai griuvo ne tik dėl ardymo, bet ir dėl to, kad niekas nesugebėjo jų rekonstruoti – nebuvo ne tik čerpių, tinkamos technikos, bet ir žmonių, kurie turėtų tam gabumų. Todėl kiaurais stogais, net ir tvirti pastatai, anksčiau ar vėliau veikiami drėgmės tiesiog sugriūdavo. Viena moteris pasakojo, kaip naktį su didžiausiu trenksmu įgriuvo didžiulės bažnyčios stogas, o gyventojai išbėgo iš namų pažiūrėti, kas buvo nutikę.
Šiandien jau galime rasti ne vieną knygą, kurioje pasakojama apie tai, kas iš tikrųjų vyko Rytprūsiuose tuomet, kai čia atėjo „šlovingoji Raudonoji armija“. Štai kelios iš jų: Keith Lowe „Barbarų žemynas“, Norman Davies „Kariaujanti Europa 1939–1945“ bei kitos.
Kaliningrado sritį fotografavau bei filmavau 1988–1991 metų laikotarpiu. Važiuodavau kasmet pavasarį ir rudenį, tuomet, kai vasaros žaluma neslepia architektūros grožio. Per tuos ketverius metus padariau per penkis šimtus nuotraukų bei šešiolika valandų videomedžiagos.
Rytprūsiai mane pakerėjo savo vizualumu, apleistimi ir mistine nuotaika. Tikiu, kad ir šiandien senoji šių žemių dvasia niekur nėra dingusi, nors per pastaruosius tris dešimtmečius ir pati žemė, ir jos kultūra, ir žmonės tik dar labiau nuskurdo.
Šis kraštas – tai griuvėsių poezija, Niekieno žemė, kuriai analogų nėra visoje Europoje.
Dirbant su šiuo ciklu pagelbėjo mano pusbrolis Arvydas Reneckis, kuris savo laiku buvo Lietuvos Kino studijos Dokumentikos skyriaus vyriausias redaktorius, o vėliau apsigyveno JAV. Viską tuomet fotografavau jo atsiųstomis juostelėmis, mat Lietuvoje nebuvo įmanoma įsigyti spalvotų „Kodak“ ar „Fuji“ juostų. Maža to, išfotografavęs siųsdavau jam į Ameriką, o iš jo gaudavau ne tik išryškintas juostas, bet ir atspaustas mažas nuotraukas.
Pirmoji šių darbų paroda įvyko Čikagoje. Ją surengė Leonas Narbutis, tuo pačiu išleidęs ir nedidelį šiai temai skirtą leidinį „Niekieno žemė. Prūsų Lietuva“. Jo dėka 2023 metų pradžioje dalis fotografijų bus eksponuojama Tuskulėnų memoriale Vilniuje.
Šių dviejų bičiulių ir pagalbininkų dėka fotografijų serija tapo tokia, kokia yra. Už tai jiems esu be galo dėkingas.
Nuotraukos Leonardas Surgaila
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė