Gruodžio vaikų ir paauglių knygų TOP10 

Artėjant metų pabaigai pasipila žiemiškos, kalėdinės knygos, kartais net sunku darosi aptikti ką nors kito. Tačiau gruodžio tope rasite kuo įvairiausių knygų, ne tik žiemiškų, bet ir laikui nepavaldžios klasikos, šiuolaikinių nuotykinių ir komiškų kūrinių ir, laimei, eilėraščių. Po eglute rekomendacijų jau nespėsite pakišti, tačiau juk knyga – puiki dovana bet kuriuo metų laiku, ypač jai ją lydi skaitymas ar pokalbis drauge su jaunaisiais skaitytojais.  

Eglė Baliutavičiūtė 

Žiemiška fantazija apie dideles vaikų svajones ir netikėtą jų išsipildymą.  

Mažoji Mirabelė svajoja tik apie viena – turėti tikrų tikriausią žirgą. Visas jos kambarys išpuoštas žirgais, o atėjus žiemai iš sniego lipdo savo svajonių ristūną, kurį pavadina Ponu Sniegu. Kartą jis atgyja ir padovanoja mergaitei ištisą naktį žaidimų, pramogų ir linksmybių. Bet kad ir koks nuostabus yra Ponas Sniegas – jis netikras... bet gal mergaitės svajonė vis dėlto išsipildys? 

Ši jauki žiemiška pasaka pasitelkia neretą vaikų literatūroje siužeto vingį – vaiko svajonės ir fantazija susilydo į vienį, kas nori gali tikėti, kad įvyko stebuklas ir sniego žirgas atgijo, kiti – kad tai tik mergaitės sapnas ar vaizduotės vaisius. Ir vis dėlto nėra taip jau svarbu, kaip nutiko iš tiesų, nes mergaitei šis nuotykis tikrų tikriausias, tikras stebuklo išgyvenimas. 

„Sniego karalienė“ – viena populiariausių H.K.Anderseno pasakų apie draugystės galią, nugalinčią neįveikiamas ir didžiausią blogį kliūtis. Pirmą kartą pasaka pasirodė 1844 m., nuo tada išleistas ne vienas pakartotinis leidimas įvairiomis kalbomis, o kur dar galybė perpasakojimų, adaptacijų... Ši knyga irgi perpasakojimas. Pasaka sutrumpinta, išlaikant esminius siužeto elementus ir veikėjus. Ypatingas knygos grožis kyla iš erdvinių iliustracijų – verčiant kiekvieną puslapį prieš skaitytojo akis iškyla kūrinio scenos. Ir nors knygoje dominuoja juoda spalva, bet Gerdos nuotykiai ieškant Sniego karalienės pagrobto geriausio draugo Kajaus kupini netikėtų stebuklų, kurių nuotaika ir grožis atsispindi ir piešiniuose, todėl tamsuma neatrodo baugi, greičiau kupina nuotykių, šilumos ir gerumo.  

Prasidėjus rusijos sukeltam karui Ukrainoje Lietuvos leidėjai atkreipė dėmesį į ukrainiečių vaikų literatūrą, kuri mūsų nepriklausomybės laikais buvo itin menkai verčiama. Pasirodė ukrainiečių sukurtų pasakų, paveikslėlių, pažintinių knygų vaikams, o dabar ir eilėraščių knyga. Beje, reikėtų pažymėti, kad apskritai eilėraščių vaikams verčiama itin mažai, gausu tik eiliuotų paveikslėlių knygų.   

„Tėčio knyga“ – daugiausia animalistinių eilėraščių rinkinys, tiesa, dalis eilėraščių kalba apie vaiko ir tėčio smagias kasdienybės akimirkas. Eilėraščiai pasižymi žaismingais, laimės ir džiugesio, netikėtumų ir humoro kupinais siužetais: vaikas lekia į darželį pasibalnojęs tėtį, nes šis... pramiegojo, Sraigius traukia į mokyklą, bet slenka taip lėtai, kad ten nusigauna tik lapkritį, o vorai gaudo juoką ir pardavinėja – kam už lapą, kam už riešutą, o vaikui tik už eilėraštį.  

Svarbu pažymėti, kad vaikų rašytojas Volodymyr Vakulenko-K. buvo nužudytas rusijos armijos 2022 m. Leidėjai skelbia, kad visos lėšos pardavus knygą bus skiriamos poeto šeimai. 

Itin garsaus britų vaikų rašytojo Michaelio Morpurgo „Karo žirgas“ apie žmogaus ir arklio ryšį bei gerumą, įmanomą net baisiausio karo siautulyje, yra tapęs moderniąja klasika. Pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą pirmiausia buvo skirtas paaugliams ir suaugusiesiems, mėgstantiems dramatiškas realistines istorijas. Tačiau  su „Karo žirgu“ nutiko šis tas reto – adaptacija jaunesniems skaitytojams. Šiaip jau tai nėra retenybė vaikų literatūros pasaulyje, bet kad to imtųsi pats pirminio kūrinio autorius nėra dažnas reiškinys.   

Morpurgo kartu su iliustruotoju Tomu Clohosy‘u Cole‘u paveikslėlių knygai atrinkto svarbiausius savo kur kas ilgesnio kūrinio elementus, išryškinančius žirgo ir dėl jo į karą išėjusio paauglio dramą, patirtis karo fronte. Be abejonės, atsižvelgiant į skaitytoją, kūrinys sušvelnintas, vengiama pernelyg žiaurių, skaudžių scenų, vis dėlto nuosaikiai parodomas karo siaubas, negandos ir skausmas, kurį jis atneša.  

Paprastai mažiems vaikams vengiama kurti realistinius kūrinius apie karą, tad džiugu, kad skaitydami šią knygą jie gaus progą ir geriau suvokti, kas iš tiesų yra karas, ir su suaugusiuoju pasišnekėti nepatogiomis, gąsdinančiomis, bet, deja, pastaraisiais metais į mūsų gyvenimą ypatingai skaudžiai atėjusiomis temomis.   

Jurga Vilė ne vienoje savo knygoje mažiesiems rašo nenusaldintas istorijas apie gyvūnus, atkreipdama dėmesį į ekologijos, (ne)tinkamo elgesio su jais temas. „Kašalotų radijas“ – ne išimtis. 

Septynmetė Dominga kasmet su šeima vasaroja nepažymėtame kaimelyje prie jūros, kur atplaukia kašalotai. Paprastai jie vengia žmonių, juk žmonės juos medžioja, tačiau čia jiems gera ir saugu, tad Dominga su šeima plaukioja su jais, stebi jų gyvenimą ir klausosi kašalotų radijo – šių banginių skleidžiamų garsų, primenančių radijo aparato traškėjimą.   

Didelių nuotykių ar netikėtumų šioje knygoje nebus – tai ramus ir šiltas pasakojimas apie ramų šeimos gyvenimą ir žmogaus gebėjimą būti gamtoje jos neniokojant, nesisavinant, tik grožintis ir žavintis, stengiantis suprasti, įsiklausyti, pažinti. Jaukią knygos atmosferą bei paraleles tarp Domingos bei kašalotų šeimos puikiai praplečia minkštos, šiltų spalvų Agnės Nananai iliustracijos. Nors knyga grožinė, ji suteiks daug įdomių žinių apie kašalotus, kurias dar papildys ir knygos pabaigoje esantis neilgas jūrų biologo Remigijaus Dailidės straipsnis.  

Gražių, pakilių, šiek tiek juokingų, bet pirmiausia mielų, pamokančių ir įkvepiančių knygų apie Kalėdas bei Kalėdų Senelį vaikų literatūroje apstu. Tad labai smagu, kad pasirodė Terry‘io Pratchetto‘o pasakų rinktinė „Netikra Kalėdų Senelio barzda“, kurioje nevengiama nepiktai, žaismingai pasišaipyti iš įvairių kalėdinių stereotipų. Štai Kalėdų senelis sulaukia netikėčiausio laiško gyvenime – nuo kompiuterio, kuris, pasirodo, irgi nori bent kartą gauti dovanų, o kitoje istorijoje Kalėdų Senelis atsiduria kaltinamųjų suole dėl įsilaužimų į svetimus namus... bet kaipgi kitaip jam pristatyti dovanas? Nors pasakojimuose gausu humoro, vis dėlto jie spinduliuoja kalėdine dvasia ir gerumu. Tai kalėdinė knyga, kurią smagu skaityti ir kvatotis bet kuriuo metu laiku. 

Nepaisydamas buvusio savininko įspėjimų į jau tris šimtus metų vaiduoklio apsėstą Kentervilio pilį atsikrausto Amerikos ambasadorius su šeima. Jie modernūs ir racionalūs žmonės, todėl netiki vaiduokliu, bet netrunka įsitikinti, kad jis tikrai egzistuoja. Vis dėlto didžiausia staigmena laukia paties vaiduoklio – užuot alpėjusi, spygavusi ir kaip pat iš pilies išsinešdinusi šeimynėlė, ne tik jo neišsigąsta, bet dar ir ima jam krėsti pokštus.

„Kentervilio pilies vaiduoklis“ – parodija, žyminti perėjimą nuo romantizmo į realizmą, atmetusį romantizmo idealus, visai kaip pagrindiniai istorijos veikėjai atmeta vaiduoklio egzistenciją ir nepaklūsta senosioms elgesio normoms. Nepaisant įvairių aliuzijų, kurias geriau supras suaugusieji, knyga puikiai tinkama skaityti ir vaikams, mėgstantiems šiek tiek šiurpias, bet ir juokų nestokojančias istorijas. Prasidėjusi kaip satyrinė, absurdo kupina siaubo parodija apie nelaimingą vaiduoklį, pabaigoje istorija įgauna nemenką krūvį romantinio sentimentalumo. Nebegalėdamas kęsti tokios apgailėtinos padėties vaiduoklis pasiprašo doros ir geraširdės ambasadoriaus dukters pagalbos atrasti amžinąją ramybę, kurios neteko dėl savo žiauraus nusikaltimo dar esant gyvam. Už tai ji apdovanojama netikėtais turtais ir sulaukia laimingos pabaigos.

Leidimą papildo Wallace‘o Goldsmitho iliustracijos, lydėjusios pirmąjį anglišką knygos leidimą.

Pranašystė sako, kad mergaitė nuvers karalių ir sukels dideles permainas, todėl karalius siekia surasti tą mergaitę – Beatričę. Kuo ji ypatinga? Beatričė moka tai, kas užginta visoms moterims ir mergaitės: skaityti ir rašyti.

Pasakojimas nukelia į viduramžišką pasaulį, kupiną grėsmių ir nelaimių. Beatričė, praradusi atmintį, atsiduria Liūdesio kronikų vienuolyne, kur ją imasi globoti pranašystę išpranašavęs vienuolis ir... ožka. Tačiau vienuolyne nesaugu ir jai, ir visiems vienuoliams, tad ji išsiunčiama į pasaulį, kuriame netrunka sutikti gerų žmonių, tapusių jos draugais ir pagalbininkais. Ji pasiryžusi surasti savo namus, bet pakeliui pavojų neišvengs.

Meilė, gerumas ir rašto, pasakojimo galia – pagrindinės knygos temos. Visa tai veda Beatričę į priekį, gelbsti nuo nelaimių ir tampa pagrindu antros pranašystės dalies išsipildymui. Beatričė pakeis pasaulį ne kariaudama ir užkariaudama, ne įgydama karališką galią ar turtus, bet nešdama šviesą, kurią suteikia raštingumas ir gėris.

Knyga parašyta pasakoms būdinga stilistika – veikėjai, veiksmo vieta ir erdvė apibendrinti, veikėjai nėra psichologizuojami, tačiau rimta istorija pasakoja su žaisme, lengvu humoru, kurį dažniausiai sukuria aršios ir be galo Beatričei atsidavusios ožkos personažas. Taip pat pamėgę į lietuvių kalbą gausiai verstos amerikiečių vaikų rašytojos Kate Dicamillo kūrybą, greitai atpažins jos išskirtinį stilių – lengvą it šokis, pagrįstą kalbos melodingumu ir pasikartojimais, dar labiau sustiprinančiais knygos pasakiškumą.  

Enola Holms – ne iš kelmo spirta keturiolikmetė garsiojo detektyvo Šerloko Holmso sesuo. Ji pasikviečia savo vyresniuosius brolius, kurių nematė dešimt metų, kad padėtų surasti dingusią mamą. Tačiau norimos užuojautos, atjautos ir ryšio, kurio taip trokšta, Enola iš brolių nesulaukia, Šerlokas greitai išvyksta motinos ieškoti į Londoną, o vyriausiasis brolis Maikroftas labiausiai rūpinasi, kaip laisvą, savarankiškai mąstančią seserį paversti padoria panele. Užuot paklususi brolių valiai, Enola nusprendžia pati išsiaiškinti, kur pradingo jos mama, o pakeliui įsivelia į dingusio jauno markizo paieškas.

Knygoje įtaigai kuriama XIX a. pabaigos Anglijos, ypač Londono, socialinė ir ekonominė atmosfera, milžiniška skirtis tarp turtingųjų ir vargingųjų pasaulių. O itin daug dėmesio skiriama to meto nelygiavertei moterų padėčiai – kaip įvairiais būdais moterys būdavo nužeminamos, apribojamos jų galimybės būti savarankiškomis ir t. t. Tai ypač išryškinama atkreipiant dėmesį į moterų madas, kaip joms sukuriami itin nepatogūs, kūno formas keičiantys, judesius ir laisvę varžantys drabužiai, kurių taip nekenčia ir baidosi Enola.

Taigi pagrindinė veikėja – stipri, drąsi ir sumani maištininkė, tačiau pasakotojas stengiasi ją sukurti kaip įtikimą, realistišką personažą, turintį ne tik daug patrauklių, teigiamų savybių, bet ir parodyti jos trūkumus, skaudulius, abejones, kartais vedančias prie skubotų, neapgalvotų sprendimų ir pavojų.

Tai pirmoji knygų serijos apie Enolą Holmes dalis ir tai justi – skaitytojui paliktas ne vienas kabliukas, neatsakytas klausimas, kuris turėtų sužadinti norą griebti tolimesnes dalis. Tad, tikiuosi, sulauksime jų vertimų. 

Kol tėvai rūpinasi sunkiai sergančia sesute, Kleopas laiką leidžia su seneliu vienkiemyje. Lyg ir nieko ypatingo, tik iš kur čia, tokiame užkampyje, atsiranda tiek žmonių, norinčių aplankyti senelį? Pamažu berniukui ima skleistis senelio paslaptys, susijusios ir su juo pačiu. Senelis iš ypatingos, pasakiškos šalies – jis Antarktidos indėnas, palydintis visus, norinčius ten persikelti. Berniukui lemta perimti senelio pareigas, tačiau ar jis tam pasiruošęs? Ypač dabar, kai Antarktidai gresia didžiulis pavojus, o  sesutei darosi vis blogiau ir blogiau...

Knygoje susipina realistinis problemų prozos siužetas, su pasakiniu ir nuotykiniu, kur laukia dideli išbandymai, magija, kovos ir netikėtumai. Bet pirmiausia knygos Antarktida yra visų atstumtųjų vieta. Tų, kuriems įprastame pasaulyje nebeliko vietos, vieni čia ir gimsta, nes negali gimti kitame pasaulyje, kiti atsiduria atėjus laikui. Jei šis pasaulis bus užgrobtas ir sunaikintas, visų lauktų amžina nebūtis. Taigi Antarktidos pasaulis knygoje tarsi savotiškas anapusinis pasaulis, o berniukas turi tapti tarsi Charonu, mirusiuosius lydinčiu per Stikso upę. Kleopui galiausiai tenka pati sunkiausia užduotis – palydėti savo sesutę.

Tai nuotykiais, stebinančiais netikėtumais (pavyzdžiui, Antarktidos indėnai keliauja debesimis, o kalbasi mintimis) papildytas alegorinis pasakojimas apie mirtį, atsisveikinimą, netekties išgyvenimą, tad ir pasakinį lygmenį čia galima interpretuoti kaip vaizduotės vaisių, sapną, padedantį berniukui suprasti ir išgyventi itin sudėtingą situaciją bei ją lydinčius jausmus.

Knygos adresatas dvilypis – ji ir jaunesniesiems paaugliams, ir suaugusiesiems. Ne kartą justi kad už pagrindinį personažą vaiką kalba daug gyvenimiškos patirties sukaupęs suaugusysis. Ir kalba ne vien vaikams, bet ir tokiems patiems kaip jis – suaugusiems vaikams, dar tikintiems stebuklais ir pasauliu.