Trumpas bandymas „perkrauti“ santykius su Baltarusija

„Kaip galima reikalauti, kad mums ką nors duotų ar su mumis bendradarbiautų, kai mes nusukę nugarą į savo kaimynus stovime 20 metų?“ –  2010-ųjų pradžioje apie Baltarusiją kalbėjo vos prieš pusmetį inauguruota prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tačiau bandymai pakeisti pirmtako Valdo Adamkaus laikų užsienio politiką truko neilgai, o pastangos atšildyti santykius su Baltarusija liko bevaisės.

O kas turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad Lietuvos pašonėje kyla branduolinis siaubūnas – Astravo atominė elektrinė?

Optimistiški susitikimai?

2009-ųjų rugsėjį Lietuvos ir Baltarusijos santykius kaustę ledai šiek tiek pajudėjo – daugiau nei po dešimties metų pertraukos susitiko kaimyninių šalių lyderiai. Tiesa, pagrindinis Aliaksandro Lukašenkos vizito Lietuvoje tikslas buvo ne susitikimas su Dalia Grybauskaite, o dalyvavimas  Baltarusijos ekonomikos forume.

Nepaisant tą dieną šalyje vykusių protesto akcijų, abi pusės teigė susitikimu likusios patenkintos. Štai A.Lukašenka tikino, kad jo įspūdžiai – „labai geri“, neva su Dalia Grybauskaite pavyko dėl visko sutarti.

„Man patiko jūsų prezidentės informuotumas, kovingas charakteris ir nusiteikimas. Tačiau svarbiausia, kad D.Grybauskaitė nenori nuvilti lietuvių ir ketina nemažai nuveikti Lietuvos labui“, – neseniai išrinktą Lietuvos vadovę gynė paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamas A.Lukašenka.

Lietuvos prezidentūra, panašu, taip pat buvo optimistiškai nusiteikusi. „Per delegacijų susitikimą prezidentė D.Grybauskaitė pasakė, kad šitas susitikimas ir šitas vizitas yra gera pradžia, kuri gali peraugti į glaudesnius ekonominius ir kultūrinius santykius tarp Lietuvos ir Baltarusijos“, – kalbėjo tuometinis prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys.

Neilgai trukus D.Grybauskaitė pati keliavo į Minską. Prezidentę su puokšte gėlių pasitikęs Baltarusijos prezidentas vėliau kartu su ja kritikavo Rusiją. A.Lukašenka tikino, kad „nei Lietuvos, nei Baltarusijos vadovai nėra tie, kuriems kaimynai gali kaip nors diktuoti“.

Gudrus Aliaksandro Lukašenkos manevras

Politikos mokslų profesorė Aušra Park tikina, kad siekdama pagerinti santykius su Baltarusija, D.Grybauskaitė „nuoširdžiai norėjo naujos Lietuvos užsienio politikos pradžios“. Vis dėlto prezidentė greitai suprato, kad viena pati negali pakeisti tvirtai įsigalėjusių sistemų.

„Grybauskaitė suprato, kad reikia laikytis Adamkaus prezidentavimo metu sukurtos vertybių sistemos, todėl jos užsienio politika grįžo beveik prie tokios pat krypties, kokios laikėsi jos pirmtakas. Nors pati Grybauskaitė niekada to nepripažino“, – mano A.Park.

Politologo Raimundo Lopatos teigimu, „tuo metu (2009 metais) visa Europa gyveno viltimi, kad galima Lukašenką prisijaukinti“, o Baltarusijos vadovas manipuliavo Vakarais – neva Rusija tuoj užgrobs Lietuvos kaimynę. Dešimtmetį A.Lukašenka Europos Sąjungos teritorijoje apskritai buvo persona non grata, ši sankcija jam buvo atšaukta tik 2009 metais.

Pasak politologės Dovilės Jakniūnaitės, priešrinkiminis manevras buvo ir tuometinės A.Lukašenkos draugų Vakaruose paieškos.

„O Grybauskaitė tarsi reprezentavo ES bandymą, tikėjimą, kad galima tai padaryti. Manau, tokia strategija buvo labai aiškiai suderinta su bendra Europos Sąjungos politika. Tai buvo ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos išsidūrimas“, – teigė D.Jakniūnaitė.

Ar susitikdama su paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamu A.Lukašenka D.Grybauskaitė rizikavo savo reitingais? Pasak D.Jakniūnaitės – ne itin: užsienio politikos klausimai Lietuvos vidaus politikos kontekste nesulaukia labai didelio dėmesio. Be to, prezidentė visada džiaugėsi aukštais reitingais.

„Galbūt kilo rizika reputacijai kitų vadovų ir ekspertų akyse. Tai buvo mūsų ekspertų diskusijos klausimas“, – sakė D.Jakniūnaitė.

Pritrūko iniciatyvos dėl Astravo AE

Ir taip nesaldžius Lietuvos santykius su Baltarusija apkartino vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus dygstanti Astravo atominė elektrinė, kurią tarptautinės organizacijos pripažino kaip nesaugią.

Dar 2009 metais susitikusi su A.Lukašenka D.Grybauskaitė kalbėjo, kad pasirinkta statybų vieta Lietuvai yra labai jautri. Tačiau, pasak prezidentės, ji sulaukė griežto kaimyninės šalies vadovo atsakymo: „O jūs Ignaliną nuo mūsų sienos patraukite.“

Ignalinos atominė elektrinė buvo uždaryta, tačiau jau šį rudenį numatomas pirmojo Astravo AE reaktoriaus įjungimas. Dėl neveiksnumo kritikuojama Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, kritikos strėlių sulaukė ir premjeras Saulius Skvernelis, Minskui pateikęs „planą chuliganą“, kaip baigiamą statyti Astravo atominę elektrinę (AE) paversti dujomis kūrenama elektrine. Baltarusija tokį pasiūlymą atmetė.

O ką galėjo padaryti Dalia Grybauskaitė, kad nesaugios elektrinės statybos būtų sustabdytos? Politologas R.Lopata mano, kad prezidentė turėjo siekti suburti Europos koaliciją prieš Astravo AE.

„Tam reikia įdėti darbo, o didžiausias šalia mūsų esantis sąjungininkas buvo ir yra Lenkija. Tačiau santykiai su lenkais paskutiniais Grybauskaitės valdymo metais nebuvo patys geriausi, su Lenkija (Astravo AE – red.) klausimu mažai kas kalbėjo. O būtent Lenkija galėtų tapti strategine partnere, ir dabar padedančia burti tokią koaliciją“, –  teigė R.Lopata.

Politologas Andžejus Pukšto prezidentės nesugebėjimą prisidėti prie Astravo AE projekto sustabdymo vadina „didžiausia prezidentės nesėkme“.

„Tai, kad Lietuva su Lenkija nekalbėjo vienu balsu, rodo, kad problema yra kur kas didesnė nei vien dvišaliai santykiai. (Nesikalbėjimas) metė šešėlį viso regiono saugumui“, – tikino A.Pukšto.

Pasak D.Jakniūnaitės, prezidentės galimybės paveikti Astravo AE statybas – ribotos, tačiau D.Grybauskaitė šį klausimą galėjo kelti anksčiau, intensyviau, aukštesniu lygiu. „Ilgą laiką jis buvo vieno dviejų žmonių intereso klausimas, tik vėliau atsiradęs darbotvarkėje“, – sakė ji.

Po 2010-ųjų A.Lukašenkos manevrai kalbant apie Rusijos pavojų ir suartėjimo su Vakarais perspektyvas kartojosi, tačiau D.Grybauskaitė ant šio kabliuko nebeužkibo. Savo ruožtu baltarusių disidentai jau kreipėsi į išrinktąjį prezidentą Gitaną Nausėdą: ragina neapsigauti iliuzija, kad A.Lukašenka – Baltarusijos nepriklausomybės garantas.