Išskirtinėse J.Kazlausko fotografijose – paskutiniai Rusijos kariuomenės žingsniai Lietuvoje prieš 30 metų
Nuo pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų bei Baltijos kelio savadarbiai plakatai su užrašu „Red Army, go home“ ar po 1991-ųjų sausio įvykių pasirodę „OMON von“ buvo vieni aktualiausių atgimusios tautos reikalavimų. Tuo tarpu 1992 m. vykusio referendumo metu net 90,79 proc. dalyvavusių Lietuvos piliečių pasisakė, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos dar tais pačiais metais.
Ekspertų teigimu, Lietuvos teritorijoje tuo metu dislokuota apytiksliai penkios sovietų kariuomenės divizijos, kurias sudarė maždaug 35 000 karių, apie 3 000 tankų ir šarvuočių bei 180 lėktuvų. Beveik 300 karinių dalinių buvo užėmę net 68 tūkts. hektarų arba 1,2 proc. Lietuvos teritorijos.
Nors svetimos kariuomenės padalinių buvimo Lietuvoje klausimas buvo keliamas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, o mūsų šalies politikai darė įvairius pareiškimus bei naudojo kitas priemones, realios derybos prasidėjo tik po pučo žlugimo Maskvoje.
Šioje istorijoje netrūko ne tik pavienių susišaudymų, įvairių provokacijų, bet net ir siūlymo pirkti tanką.
Po daugiau nei metus užtrukusių įtemptų derybų su tuometine Rusijos vadovybe, galiausiai 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 46 min. ties Kenos geležinkelio stotimi iš Lietuvos išvyko paskutinis Rusijos kariuomenės ešalonas. Į naujosios Lietuvos istorijos puslapius ši diena įrašytas greta 1990-ųjų kovo 11-osios ir žymi penkis dešimtmečius trūkusios okupacijos pabaigą.
Kovo 11-osios akto signataras ir tuometinis derybų su Rusija delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius yra teigęs, kad iki pat paskutinės minutės buvo baiminamasi, jog Rusijos kariuomenės judėjimas sustos ir susitarimas iki galo taip ir nebus įvykdytas.
„Mes reikalavome, kaip daug kas mus kritikavo Vakaruose, nerealistiškų dalykų. Vyko įtemptas darbas, buvo dedamos didelės pastangos, politinė valia buvo stipri, todėl pavyko pasiekti rezultatų. Net geresnių negu kitoms šalims, Rytų Europos valstybėms, latviams ir estams. Lietuva buvo lyderė šioje srityje“, – sakė Č.Stankevičius.
Šiuos įvykius kruopščiai fiksavo tuo metu į šeštą dešimtmetį įžengęs fotografas Juozas Kazlauskas (1941–2002), kuriam tai buvo ne tik pilietinės, tačiau ir asmeninės kovos dalis. Būdamas vos aštuonerių kartu su mama jis buvo ištremtas į Sibirą ir atsidūrė Irkutsko srityje, Aršano kaime. Į Lietuvą sugrįžęs tik 1956 metais rado svetimųjų užimtus namus, todėl glaudėsi Vilniuje pas tremties išvengusią seserį.
Per keletą ateinančių metų J.Kazlauskas baigė Geležinkeliečių mokyklą, įgijo staliaus specialybę. Dar besimokydamas iš kuklios stipendijos jis nusipirko pirmąjį fotoaparatą ir ėmė fotografuoti savo draugus, o kadangi buvo pamėgęs keliones – ir įdomesnius peizažus bei sutiktus žmones.
Tačiau 1961 metais, tik pradėjęs dirbti, Juozas buvo pašauktas į tarnybą sovietų armijoje. Taip antrą kartą ne savo noru jis atsidūrė Šiaurėje – Severomorske netoli Barenco jūros. Vis dėlto, ši patirtis būsimam fotografui bei kino operatoriui tapo didžiule dovana ir atradimu, pakeitusiu jo gyvenimą ir atvedusiu ne tik į kelis dešimtmečius trukusias keliones po Šiaurę, bet ir į kūrybą.
Šiaurės kraštovaizdis, ledynai, milžiniški ledlaužiai, šalčio dykumos – būtent tokie vaizdai netrukus tapo vizitine fotografo kortele, išskirtiniu jo ženklu Lietuvos fotografijoje. Dirbdamas Lietuvos kino studijoje vos ne per kiekvienas atostogas iki pat 1985 metų J.Kazlauskas dalyvavo ne vienoje Šiaurės ekspedicijoje, iš kurių kaskart parsiveždavo gausybę unikalios vaizdo medžiagos bei naujus fotografijų ciklus, galiausiai sugulusius į vieną didžiulę seriją „Šiaurės keliais“.
Prasidėjus Atgimimui, dėl prastėjančios sveikatos negalėdamas filmuoti J.Kazlauskas visą savo laiką paskyrė Lietuvos kelio į nepriklausomybę dokumentavimui. Jo archyve įamžinti Sąjūdžio mitingai, tremtinių palaikų paieškos ir jų pargabenimas į Lietuvą. 1990-ųjų kovo 11-oji prie Aukščiausiosios Tarybos ir 1991-ųjų Sausio įvykiai. Lietuvos savanorių priesaikos ir pirmieji atkurtos Lietuvos kariuomenės žingsniai, Sausio 13-osios aukų laidotuvės ir po pusmečio nužudytų muitininkų kūnai Medininkuose.
Pasak fotografo žmonos Dalios Kazlauskienės, Juozas buvo nuo nieko nepriklausomas ir darbą susigalvodavo pats. Tais metais jis nuolatos vaikščiodavo su mažu radijo imtuvu, sekė naujienas ir lėkdavo visur, kur tik kažkas svarbaus vykdavo.
Savo nuotraukas Juozas siųsdavo į užsienį, o publikuotos įvairiuose leidiniuose jos skleidė žinią apie tikruosius Lietuvos įvykius. Taip pat kai kurie reportažai bei pavienės fotografijos skelbtos laikraščiuose „Lietuvos aidas“ bei „Tiesa“.
Šiandien žvelgiant į J.Kazlausko Atgimimo laikotarpio fotografijas, į akis krinta daugybė siužetų, kuriuose veikia okupacinės armijos kareiviai bei jų ginkluotoji technika Vilniaus gatvėse: čia ir brutalūs išpuoliai prieš protestuotojus, lemtingi 1991-ųjų įvykiai, paskutinis lapkričio 7-osios paradas Gedimino prospektu bei padrikas karių bėgimas, tartum iliustruojantis visai netolimą ateitį.
Pasak D.Kazlauskienės, pats sovietinėje armijoje praleidęs ne vienus metus Juozas buvo daug ką matęs ir gerai suprato rusų mentalitetą, todėl šios kariuomenės išvedimą iš mūsų teritorijos suvokė kaip vieną didžiausių Lietuvos pergalių.
„Sovietinės kariuomenės motyvus galima aptikti ne vienoje Juozo temoje. Tuo tarpu paskutinėmis 1993 metų rugpjūčio dienomis jis fotografavo net ir Šiaurės miestelio teritorijoje – nežinau kaip ten pateko, bet turėjo tokių sugebėjimų atsidurti ten, kur jam labiausiai reikėjo. O vienoje jo nuotraukų matyti ir pats paskutinis rusų kariuomenės vagonas Kenoje – jam buvo labai svarbu įamžinti šią akimirką, kuri buvo ne tik simboliška, bet ir istoriškai be galo reikšminga“, – savo prisiminimais dalijosi D.Kazlauskienė.
Nuotraukos Juozas Kazlauskas iš Dalios Kazlauskienės archyvo bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė