Kasdienybės poetas su „Bolex“ kamera rankose
„Aš ūkininko vaikas iš Lietuvos“ – šitokiais žodžiais dažnai prisistatydavo Jonas Mekas (1922–2019) – poetas ir filmininkas, avangardinio Amerikos kino krikštatėvis, Niujorko undergroundo kultūros dalis, bičiuliavęsis su pasaulio meno įžymybėmis, kurių kasdienius gyvenimus įamžino savo „Bolex“ kamera. Tačiau šiandien ir jo paties vardas pasaulyje skamba labai plačiai – tai liudija J.Meko knygų vertimai, gausybė reikšmingų apdovanojimų ar garbės daktaro laipsniai skirtingų pasaulio šalių universitetuose už jo indėlį į kino istoriją. Išeivis iš Lietuvos, karo nusiaubtos Europos, atsidūręs Amerikoje ir tapęs viso pasaulio dalimi – savo kūryba ir gyvenimu J.Mekas liudija laisvę būti savimi ir gyventi kultūroje.
2022-aisiais minimas šio poeto ir filmininko šimtmetis. Programoje, kuri pasklidusi po įvairiausias pasaulio šalis, gausu jo paties bei filmų apie jį peržiūrų, parodų ir koncertų, knygų leidimų bei konceptualių renginių. Ši publikacija – mažytis gabalėlis spalvingoje ir unikalioje J.Meko gyvenimo ir kūrybos mozaikoje.
15min pradeda multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Gimė: 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose, Biržų rajone
Veikla: poetas, filmų kūrėjas ir kuratorius
Įvertinimai: 1995 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija
Mirė: 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, JAV, palaidotas Semeniškiuose
Semeniškiai – pradžių pradžia
Semeniškiai – vardas šiandien siejamas su J.Meku, nors iš to kaimo belikusios tik dvejos kapinaitės, vienose kurių, šalia savo tėvų, palaidotas ir šis pasaulinio garso kūrėjas. Dvidešimt penkeri pirmieji jo metai prabėgo šiame krašte, kurį vėliau, glausdamasis Vokietijoje, jautriai ir subtiliai įamžino „Semeniškių idilėse“, jo paties žodžiais tariant, tapusiomis „antkapio lenta“ kaimui, kurį pažinojo, kuriame augo ir dainavo.
J.Mekas augo neturtingų, tačiau tvarkingų ūkininkų šeimoje, kurioje, be jo, buvo dar keturi vaikai – vyresni sesuo Elžbieta ir broliai Povilas, Petras, Kostas bei trejais metais jaunesnis Adolfas, su kuriuo Jonas pasitrauks iš Lietuvos ir egzilyje kartu pradės reikštis kaip literatai bei filmininkai.
Tačiau pradžioje buvo kasdieniai ūkio darbai, gyvulių ganymai ir vargas – nuolatinis šeimos palydovas. Nepaisant to, vaikystės bei jaunystės patirtys kaime, vėliau išskirstytame į vienkiemius, taps J.Meko tapatybės dalimi, kurią jis nešis per karo nusiaubtą Europą iki pat Niujorko ir čia septynis dešimtmečius jausis lyg savo ūkyje kaime, puoselėdamas „basų kojų kultūrą“.
Šalia gamtiškosios patirties, ne ką mažiau svarbios J.Mekui buvo ir knygos. Tėvo bibliotekoje buvo kelios dešimtys Šventojo Rašto, evangelijų, pamokslų, giesmynų, šventųjų gyvenimų aprašymų, maldų rinkinių. Vėliau, vaikams augant, čia atsirado ir Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Kazio Borutos, Kristijono Donelaičio ar Bernardo Brazdžionio knygų.
Išsėmęs namų biblioteką, jis įsisuko į Laužadiškio pradinės mokyklos knygas, o kai ten nebeliko ką skaityti, sužinojo apie gretimame kaime gyvenantį Valkiūną, pas kurį atrado didžiulį turtą jam nežinomų autorių – Dumas, Hugo, Dickensą, Jules‘ą Verną, Dostojevskį, Gogolį, Turgenevą. Vėliau J.Mekas pasakos: „Nešiojausi knygas visur su savimi ir skaičiau, skaičiau, skaičiau, sėdėdamas prie karvių, valgydamas, kai kiti miegodavo ar atsiguldavo popiečio miego, – aš skaičiau ir skaičiau, kol perskaičiau jo visą biblioteką.“
Anksti atradęs skaitymo džiaugsmą, J.Mekas ir pats taps aistringu knygium, o 1945 metais, dviračiais su broliu Adolfu traukdami per karo, bado ir mirties niokojamą Vokietiją, savo lagaminuose vešis ne ką kita, bet knygas, kaip dalį savo pačių istorijos, o kartu ir viltį, kad gyvenimas gali būti atkurtas iš naujo.
Jaunasis poetas, redaktorius ir pogrindininkas
Nuo jaunų dienų J.Mekas ir pats bandė fiksuoti savo gyvenimą – iš pradžių piešdamas, paskui ir rašydamas. Tai buvo savotiškas vaikystės dienoraštis, kuriame pynėsi kasdieniai įvykiai ir patirtys. Tačiau į literatūros kelią labiausiai jį pastūmėjo Laužadiškio pradinės mokyklos mokytoja Šernienė, kuri, pamačiusi J.Meko poetinius bandymus, tapo jo globėja ir pirmąja skaitytoja. Pirmosios publikacijos pasirodė 1936 metais leidiniuose „Vyturys“, „Jaunasis ūkininkas“ bei „Lietuvos ūkininkas“.
1940 metais J.Mekas pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje. Gyvendami šiame mieste, su broliu Adolfu pradėjo lankytis kine bei vietinėje bibliotekoje. Tais pačiais metais iš vyresniojo brolio Povilo dovanų gavęs fotoaparatą, pradėjo ir fotografuoti. Beje, fotoaparatas brolius lydės ir į emigraciją – J.Meko dienoraščių knygą „Žmogus be vietos“, kurioje detaliai užfiksavo savo gyvenimą Vokietijoje bei pirmuosius metus Amerikoje, iliustruoja judviejų darytos nuotraukos.
Tuo tarpu pirmasis bandymas padaryti nuotrauką buvo ne itin sėkmingas, mat smalsumo vedamas 1940-ųjų birželį nufotografavo pro Semeniškius vieškeliu traukiančius Raudonosios armijos kareivių būrius, ką tik įžengusius į Lietuvos teritoriją. „Tik staiga girdžiu, – vėliau prisimins knygoje „Laiškai iš Niekur“, – kažkas rėkia, ir matau rusų karininką bėgant per smėlduobes prie manęs ir šaukiantį kažką rusiškai. O aš rusiškai tik keiksmus žinojau, nieko daugiau. Pribėgo jis prie manęs, rėkdamas visu balsu, pagriebė iš mano rankų aparatą, atidarė, brūkšt brūkšt ištraukė juostą, nusviedė ją ant žemės, dar batu patrynė – ir parodė pirštu į namus – reiškia, į kulnus! Tai ir dėjau į kulnus, nereikėjo du kartus sakyt. Aš, didysis kapitalistinis šnipas, dūmiau tolyn nuo kelio, kiek tik kojos išnešė. Taip prasidėjo mano fotokarjera…“
Nacių okupacijos metais J.Mekas pradėjo dirbti laikraštyje „Naujosios Biržų žinios“ – čia publikavo savo eilėraščius bei įvairius straipsnius, dažniausiai pasirašydamas slapyvardžiais. Areštavus laikraščio redaktorių Joną Petronį, pats J.Mekas tapo jo redaktoriumi ir jam teko rūpestis daugeliu darbų – nuo tekstų rašymo ir korektūros iki maketavimo ir spaudos prižiūrėjimo. Šios patirtys J.Mekui labai pravers vėliau gyvenant ir dirbant Amerikoje, kur drauge su broliu jie leis kino žurnalą „Film Culture“.
Šalia viešojo redaktoriaus, poezijos skaitovo ir net pačių su Adolfu bei bičiuliu Petru Zoblacku įkurto Biržų teatro aktoriaus gyvenimo, J.Mekas turėjo ir alternatyvų pogrindinį gyvenimą. Štai kaip apie šį savo etapą jis pasakojo knygos „Žmogus be vietos“ įžangoje: „Pirmosios sovietų okupacijos metais ir vėliau, vokiečių okupacijos metais, kaip ir daugelis mano metų jaunų žmonių, aš buvau giliai įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą.
1944 metų žiemą ir pavasarį mano pogrindžio darbo pareigos buvo perrašyti mašinėle ranka rašytus tekstus, kurie man būdavo slaptai perduodami. Daugiausia tai buvo įvairios žinios apie vokiečių okupacinės kariuomenės darbus, pagautos per trumpas bangas iš Londono.
Kadangi mano mašinėlės šriftas buvo pažįstamas ir ieškomas vokiečių okupacinės milicijos ir, neabejoju, sovietinio saugumo, aš savo mašinėlę rūpestingai slėpiau. „Į laisvę“, „Tautos žodis“ ir „Nepriklausoma Lietuva“, kuriems dirbau, buvo abiejų sekami.“
Tu metu J.Mekas gyveno Biržuose, savo dėdės, reformatų kunigo, Povilo Jašinsko klebonijos palėpėje. Savo rašomąją mašinėlę jis slėpė malkų stirtoje galvodamas, „kad tai gana saugu“. Tačiau vieną 1944 metų birželio naktį mašinėlės neberado. Apie tai pranešęs savo pogrindžio draugams, nutarė, kad privalo kuo greičiau pradingti, nes „buvo tik laiko klausimas, kada pavogtoji mašinėlė pateks į vokiečių milicijos rankas“.
Šitaip dėdė P.Jašinskas Jonui ir Adolfui parūpino kelionės popierius į Austriją, į Vienos universitetą. Atsisveikinę su artimaisiais ir Semeniškiais, broliai įsėdo į traukinį Biržuose ir pradėjo savo kelionę į Vakarus. Kitą kartą savo gimtąjį kaimą, mamą ir artimiausius giminaičius, jie išvys tik 1971-aisiais, prabėgus dvidešimt septyneriems metams nuo išsiskyrimo.
Namai kiekvienoje akimirkoje
„Jeigu jūs norite prikišti, kad man stoka patriotizmo ar drąsos – tai eikite po velnių. Jūs sukūrėt šitą civilizaciją, ir šitas sienas, ir šituos karus, ir aš nei suprantu, nei noriu nei jūsų civilizacijos, nei jūsų karų ir, susimildami, atstokit nuo manęs ir žiūrėkite savo pačių reikalų – jeigu ką nors patys juose dar suvokiate. O aš – aš esu laisvas ir jūsų karuose“, – šitaip savo dienoraščiuose J.Mekas rašė praslinkus dvylikai dienų nuo išvykimo iš Biržų, traukiniu riedant per Lenkiją Austrijos link.
Atsidūrusius netoli Hamburgo, brolius sulaikė vokiečiai ir uždarė į Elmshorno karo belaisvių lagerį. Čia jie drauge su prancūzais, rusais bei italais, kartais ir po keturiolika valandų per parą, dirbo mašinų fabrike, vėliau kirto medžius. Po aštuonių mėnesių jie buvo perkelti į kitą lagerį, nesėkmingai bandė pabėgti į Daniją, o galiausiai pateko pas vokietį ūkininką, kur, dirbdami įprastus ūkio darbus, sulaukė karo pabaigos. Tuomet nusipirkę du aplamdytus dviračius ir bijodami būti sugrąžinti į sovietų okupuotą Lietuvą, broliai patraukė kuo toliau į Vakarus, galiausiai apsistodami Vysbadeno išvietintųjų asmenų stovykloje, kur tuo metu jau gyveno keli tūkstančiai lietuvių.
Jonas ir Adolfas iškart įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą: surengtame pirmajame stovyklos vakare skaitė savo kūrybą, o Jonas ėmėsi redaguoti laikraštėlį „Vysbadeno balsas“. 1946-ųjų rudenį, jie galiausiai pradėjo mokytis, – tik ne Vienos, kaip planavo išvykdami iš Biržų, o Mainco universiteto Filosofijos fakultete.
Penkerius pokario Vokietijoje praleistus metus J.Mekas aprašė savo dienoraščiuose, kurie tapo ne tik tragišku žmogaus, likusio be savo vietos, šauksmu, tačiau ir dvasios stiprybės liudijimu. Pasak literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, „Meko dienoraščiai tapo išsamiu ir ryškiu emigracinės lietuvių patirties liudijimu, teigiančiu menininko savimonę bei padedančiu geriau suvokti kultūrinę mūsų tautos bei pokario Europos atmintį. Savo intelektualine refleksija bei autentiškumu, šalia Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių fragmentų, tai yra vienas svarbiausių šio laikotarpio tekstų“.
Kultūra bei menas išvietintųjų stovyklose tapo nuo apatijos, alkio ir materializmo gelbstinčia užuovėja. Būtent čia pasirodė Jono kartu su broliu Adolfu parašytos trys pasakų knygos „Trys broliai ir kitos pasakos“, „Iš pasakų krašto“ bei „Knyga apie karalius ir žmones“, kurios, nors ir nesulaukė didelio susidomėjimo, tačiau tapo svarbia literatūrine paraiška jiems patiems. 1946 m. su kitais pabėgėliais – rašytoju Leonu Lėtu, dramaturgu Algirdu Landsbergiu – jiedu pradėjo leisti avangardistinį žurnalą „Žvilgsniai“.
1948 metais Kasselio stovykloje 400 egzempliorių tiražu – 200 vienetų su L.Lėto iliustracijomis ir tiek pat be jų – atspausdinta pirmoji J.Meko poezijos knyga „Semeniškių idilės“. Išskirtinė ir savita knyga, kupina skausmingo ilgesio ir autentiškos kaimo gyvenimo patirties. Pasak M.Kvietkausko, iš pirmo žvilgsnio, ši knyga artima žemininkų kartos poetikai, kurioje itin ryškus agrarinės kultūros sluoksnis bei tradicinės kaimiškos gyvensenos rekonstrukcija. Kita vertus, čia ima ryškėti ir visiškai kitas J.Meko santykis su aplinka, daiktais bei pačia tikrove. Šį skirtumą pats poetas yra tiksliai įvardijęs 1997 metais jau Lietuvoje išleistoje knygoje „Semeniškių idilės. Reminiscencijos“ post scriptum: „Skaičiau savo bendralaikių poeziją, jie visi rašė taip gražiai, gražia oficialia lietuvių kalba, ir jie visi rašė apie miestą, ir tėvynę, labai patriotiškai, ir rašė gražiai. Bet aš norėjau rašyti tik apie Semeniškius. Be poezijos, daiktiškai. Aš galvojau apie daiktišką, dokumentinę poeziją. Tai ir rašiau taip.“
Anot M.Kvietkausko, Mekas sąmoningai atsisakė žemininkų kartai būdingų bruožų: gražios kalbos, didžiųjų vertybių bei siekių ir pasirinko kalbėti labai konkrečiai, dokumentiškai. „Jis matė ne tėvynę, prarastą žemę, bet labai konkrečią savo vaikystės ir jaunystės vietą – Semeniškius. Mitologiją, žmogaus būties filosofiją, egzistencinius klausimus, J.Meko poezijoje pakeitė minimalizmas ir net pabrėžtinis antiintelektualizmas – skepsis abstrakčių vertybių bei filosofijos atžvilgiu. Jų vieta atitenka pirminiams patirties šaltiniams – lietui ir dirvonų akmenims bulviakasiams ir pirkių aslai, samanų kvepėjimui ir dainavimui. Vėliau savo agrarinę patirtį J.Mekas pavers žaidybiška ir kontrkultūrine laikysena, kuri itin būdinga avangardizmui. Užčiuopęs šį kodą ir kaip apie savo patirtis kalbėti žaismingai ir dokumentiškai, J.Mekas ir toliau šį derinį plėtos gyvendamas Amerikoje, o ilgainiui tai taps ne tik pagrindine jo visos kūrybos ašimi, tačiau ir asmeninės gyvenimo filosofijos pagrindu.“
Svarbu ir tai, kad po dešimtmečio Niujorke atsidėjęs kino darbams – publikacijoms bei žurnalų redagavimui, festivalių ir peržiūrų organizavimui, filmavimui ir „Antologijos“ kūrimui, J.Mekas ir toliau rašys poeziją, beje, išimtinai lietuviškai.
„Ypač originalus yra 1967 metais pasirodęs rinkinys „Pavieniai žodžiai“, – pasakojo M.Kvietkauskas, – radikaliai minimalistine grafine forma parašyti tekstai imituoja kinų ar japonų hieroglifų kaligrafiją. Tai puikus avangardinės poezijos ir konkrečiosios poezijos pavyzdys. Vėliau savo minimalistinės poezijos bei akimirkos džiaugsmo adoravimą Mekas pratęs ir kituose poezijos rinkiniuose. Atsisakydamas nihilistinės beprasmybės bei egzistencinio absurdo jausenos, jis visame kame – eilėraščiuose, filmuose ir kasdienybėje – pasirinks postmodernios žaismės poziciją ir tokiu būdu atras namus kiekvienoje akimirkoje.“
1949 metais gavę pabėgėlio statusą, Jonas ir Adolfas išvyko į Ameriką, kur jiems jau buvo išrūpinta darbo vieta Čikagos kepykloje. Tačiau laivu atplaukę į Niujorką ir susižavėję jo šviesomis, broliai nusprendė pasilikti ir čia kurti naują savo gyvenimą.
Juostoje įamžinti gyvenimai
Apie pirmąsias dienas Niujorke savo dienoraščiuose Mekas rašė: „Rytą užvalgom ko paskubom ir leidžiamės į medžioklę. Pradžioje žiūrėjome darbo ir butų tik kur kas pasakė, bet, nieko nepešę, pradėjome eiti aklom. Ėjom, vaikščiojom, valandų valandom, sunkiom kojom per gatvių mezginius, įbedę akis į langus, duris, ar nėra prikabinta skelbimo apie kambarius, darbus. Daug butų skelbia, bet brangūs.“
Kaip ir daugeliui pabėgėlių iš Europos, kasdienis brolių Mekų rūpestis buvo išgyventi, todėl fabrikai ir gamyklos tapo jų darbo vietomis, o juodas ir sunkus darbas – kasdienybe. Vis dėlto, J.Meko dienoraščiai sklidini ne vien tik varginančio darbo ar alkio pojūčio fiksavimų. Vos apšilę kojas broliai kaipmat leidosi tyrinėti kultūrinio Niujorko gyvenimo: lanko parodas, koncertus, teatrus, reguliariai eina į Modernaus meno muziejų, kur rodoma kino klasika, bei kelis eksperimentinio kino klubus, kur žiūri avangardinį kiną ir mezga naujas pažintis su jaunais ir kūrybiškai mąstančiais žmonėmis. Kultūra broliams Mekams buvo gyvybiškai svarbi būtinybė, nes be šių patirčių gyvenimas atrodo tuščias ir beprasmis.
1950 metų pavasarį, pasiskolinęs pinigų, J.Mekas su broliu įsigijo pirmąją 16 mm kino kamerą „Bolex“ ir pradėjo filmuoti. Nors su tuo ir nesiejo konkrečių planų ar vilčių, tačiau jiems buvo svarbu „žaisti kiną“. Pradžioje daugiausia filmavo lietuvių emigrantus Amerikoje, jų susiėjimus bei šventes. Šitaip gimė ir pirmieji filmai-dienoraščiai, sukurti specifiniu J.Meko būdu – be jokių scenarijų, nuolatos judančia vaizdu ir mirguliuojančiomis šviesomis.
Kaip pasakoja fotomenininkas Arūnas Kulikauskas, J.Meko įkurtoje „Antologijoje“ dirbęs 1991–2002 metais, pradžioje jis filmavo ant pasenusių kino juostų, kurias, taupydamas pinigus, pirkdavo pigiau iš kariuomenės sandėlių. „Filmos būdavo pasenusios, kartais sugadintos, juodai-baltos arba spalvotos – J.Mekui nebuvo svarbu – kokią gaudavo, su tokia ir filmuodavo. Todėl pradžioje jam buvo sunku tiksliai nutaikyti techninius parametrus: jis tai atidarydavo diafragmą, tai uždarydavo, dėl to atsirasdavo šviesos efektai, kurie ilgainiui tapo jo stiliaus bruožu. Savo filmų jis specialiai nemontuodavo – filmuodavo atskirus kadrus ir tokiu būdu gyvai kūrė montažą. Tačiau svarbiausia jam buvo, kad kamera judėtų – negalėjo pakęsti statiško vaizdo“, – pasakojo A.Kulikauskas.
Nesiskirdamas su kamera ir filmuodamas beveik visą laiką, J.Mekas dokumentavo savąjį laiką, savo bei bičiulių gyvenimus. Tai buvo jo būdas būti šiame pasaulyje, fiksuoti akimirkas neskirstant, kurios jų reikšmingos ir svarbios, o kurios – mažiau. Jis dokumentavo tikras akimirkas. Štai kodėl, A.Kulikausko teigimu, J.Mekas visų pirma yra išskirtinio mąstymo bei gyvenimo sampratos poetas ir būtent per poeziją jis atėjo prie savito rašymo bei kino kalbos.
Štai kaip savo „kūrybos virtuvę“ yra apibūdinęs pats J.Mekas: „Nežinau, ar rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau… Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau…“
Savo filmus J.Mekas kūrė panašiai, kaip rašė poeziją – dienoraštiniu būdu fiksuodamas gyvenimą, užmesdamas lyg štrichus, nieko nenušlifuodamas, nenudailindamas, bet palikdamas emociją, dabarties įvykio jauseną. Neatsitiktinai jis ir pats save vadino kasdienybės poetu, gaudančiu sudužusio Rojaus akimirkas.
Kartu su broliu Adolfu jie stačiom galvom nėrė į kiną: ėmė rengti avangardinio kino peržiūras, nuo 1954 m. pradėjo leisti ir redaguoti dvimėnesinį kino žurnalą „Film Culture“, vėliau žurnale „Village Voice“ net du dešimtmečius Jonas redagavo kino skyrių „Movie Journal“, kuriame reguliariai rengė publikacijas apie pasaulio kiną, žinomiausius režisierius bei naujus vardus, publikavo pokalbius su jais.
Ilgainiui brolių keliai kine šiek tiek išsiskyrė ir iki gyvenimo pabaigos ėjo lygiagrečiai vienas kitam: Adolfas tapo labiau teoretiku, Niujorko Bardo koledže įkūręs Kino fakultetą, ilgus metus jame dėstė ir į kiną atvedė didelį būrį kino kūrėjų. Tuo tarpu Jonas, skeptiškai vertinęs akademines studijas, tapo praktiku, filmininku, kaip pats sakydavo, sukūrusiu savitą poetinio kino kalbą ir juostoje įamžinusiu savo paties bei draugų gyvenimus.
Išsaugoti ir rodyti kiną
1962 m. broliai Mekai įkūrė Filmų kūrėjų kooperatyvą („The Film Makers' Cooperative“), o po dvejų metų Filmų kūrėjų sinemateką („The Filmmakers' Cinematheque“), kuri 1970 metais išaugo į „Antologiją“ („Anthology Film Archives) – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
Pirminis jų tikslas buvo išsaugoti nepriklausomų, nekomercinių, eksperimentinių kino kūrėjų darbus, turėjusius kitokią nei įprasta anuomet raišką. Kaip pasakojo A.Kulikauskas, J.Meko „Antologijoje“ išdirbęs dešimtmetį, „kino juostos – trapus, laikui bei oro sąlygoms jautrus dalykas. Užtekdavo parodyti filmą kelis kartus, ir juosta jau truputį susiraižydavo. Kitų rodymų metu ji susiraižydavo dar labiau. Maža to, dėl netinkamų laikymo sąlygų, temperatūros bei drėgmės svyravimų, juostos imdavo kietėt ir šiek tiek susitraukdavo. Tuomet, rodant filmą per projektorių, juosta būdavo sugadinama nebepataisomai. Kadangi nekomercinio kino kūrėjai pinigų neturėjo, savo filmų kopijų nedarydavo, todėl jų filmai galėjo būti parodomi keliolika kartų, o tuomet nebesugrąžinamai pranykdavo. Štai kodėl viena iš „Antologijos“ užduočių buvo rinkti, saugoti, daryti kopijas ir išlaikyti ateičiai nekomercinio, avangardinio kino pavyzdžius“.
Antroji priežastis, nulėmusi „Antologijos“ atsiradimą, buvo ne ką mažiau reikšminga. J.Mekas suvokė, kad avangardinis kinas turi turėti savo erdvę, kur jis būtų nuolatos rodomas, kur susieitų bendraminčiai ir susipažintų, kalbėtųsi, keistųsi idėjomis ir jas įgyvendintų. Reikėjo visus jungiančios organizacijos, kuri taptų stogu nepriklausomiems, avangardiniams kūrėjams. Ir tokiu centru tapo Meko įkurta „Antologija“.
Kaip pasakojo A.Kulikauskas, Niujorko žurnale „Time Out“ sykį pasirodė publikacija, kurioje „Antologija“ buvo išskirta tarp penkių Niujorko vietų, kur galima sutikti įdomių žmonių ir net susirasti savo antrąją pusę. Pačiame Niujorko centre „Antologija“ buvo intelektualių, kūrybingų ir spalvingų asmenybių traukos taškas. Šios vietos siela – Jonas Mekas, savo laisvu ir kūrybingu požiūriu į gyvenimą bei plačia „Antologijos“ veikla čia jis pritraukdavo pačius įdomiausius žmones.
Septintajame dešimtmetyje Niujorke vyko nepaprastai gyvas, spalvingas ir įvarialypis kultūrinis gyvenimas. Hipiai ir bitnikai, roko muzikantai ir avangardistai, kinas ir poezija, „Fluxus“ ir kiti eksperimentai – visa tai buvo tarpusavyje persipynę ir gyvavo vienas šalia kito. Jurgis Mačiūnas ir Andy Warholas, Johnas Lennonas ir Yoko Ono, Allenas Ginsbergas ir Patti Smith – šios kultūros asmenybės, ilgainiui tapusios pasaulio garso įžymybėmis, buvo ir J.Meko gyvenimo dalimi, bičiuliais, kurių kasdienio gyvenimo akimirkas jis taip pat užfiksavo savo juostose.
1979 metais iš Niujorko miesto savivaldybės J.Mekas įsigijo dviejų aukštų, raudonų plytų pastatą, buvusius Teismo rūmus, kurie tuomet buvo vien tik griaučiai. Pastato pritaikymui „Antologijos“ veiklai prireikė milžiniškos sumos pinigų, kurią jis pasiskolino iš banko, o paskui visą gyvenimą stengėsi grąžinti. Tačiau J.Mekas visada pabrėždavo, kad pinigai – tik smulkmena, jie vis tiek kažkaip atsiras. Tuo tarpu pagrindinis jo tikslas – rodyti kiną.
„Antologijoje“ buvo įkurtos dvi kino salės: viena didesnė, kurioje tilpo apie 200 žmonių, ir mažesnė, skirta mažiau nei šimtui žiūrovų. Specialioje patalpoje, kurioje palaikoma pastovi temperatūra bei drėgmė, laikomos kino juostos. Antrame pastato aukšte buvo didžiulė biblioteka, kurios pagrindą sudarė leidiniai bei knygos apie kiną. Pastato rūsyje veikė laboratorijos, taip pat laikyti nearchyvuoti filmai: darbuotojams bei savanoriams juos peržiūrėjus ir aprašius, juostos keliaudavo į archyvą. Šiandien čia yra saugoma apie 11 tūkst. filmų ir apie 3 tūkst. vaizdo juostų kolekcija. Taip pat rūsyje buvo įrengta galerija, kurioje reguliariai vyko pačios įvairiausios parodos, performansai bei renginiai.
1990-ųjų vasarą vienuolika Lietuvos jaunųjų kino režisierių, tarp kurių buvo Vytautas V.Landsbergis, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Algimantas Maceina, Artūras Jevdokimovas bei kiti, J.Meko pakviesti, atvažiavo į „Antologiją“ mėnesio stažuotei. Čia jie kasdien po dvylika valandų žiūrėdavo avangardinius kino filmus.
„Dabar galima tik įsivaizduoti, kaip mes, iš sovietijos į Niujorką ištrūkę jaunuoliai, galėjome jaustis žiūrėdami filmus, apie kuriuos nieko nežinojome ir net neįtarėme, kad tokių esama, – pasakojo režisierius ir rašytojas Vytautas V.Landsbergis. – Čia mes patyrėme didžiulį kultūrinį šoką, kuris vienaip ar kitaip padarė įtakos kiekvieno mūsų kūrybai, mąstymui bei žiūrėjimui į pasaulį. Vakarais filmų peržiūros išsitęsdavo į ilgus pasisėdėjimus su J.Meku prie alaus ar vyno, poezijos ir dainų, ir norom nenorom jis tapo mūsų grupės, o gal net ir mūsų kino kartos, mokytoju“.
Pasak V.V.Landsbergio, prieš atvykdami į „Antologiją“, visas jų vienuoliktukas svajojo būti tarkovskiais ir abuladzėmis, kurti filosofines, metaforiškas, sudėtingas egzistencines temas nagrinėjančias juostas. „Tuo tarpu J.Mekas mums atvėrė visiškai kitokią kino sampratą ir kitokią kalbą – kasdienišką, dienoraštinę, lengvą ir žaismingą. Tame paprastume slypėjo gelmė, tartum dzeno istorijose. Jis visuomet pabrėždavo būtinybę gyventi lengvai ir nesistengti būti rimtais, šypsotis ir žaisti“, – pasakojo V.V.Landsbergis.
„Aš pasirinkau meną ir grožį“
„Mano laikas ribotas, aš pasirinkau meną ir grožį, plačiąja šių žodžių prasme, o ne bjaurumą ir siaubą, kuriame mes dabar gyvename. Jaučiau, kad mano pareiga neišduoti tų praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie padarė viską, kad žmonija taptų nuostabesnė. Aš privalau pamažu savo būdu tęsti jų darbą“, – yra sakęs J.Mekas.
Literatūrologas M.Kvietkauskas jį įvardijo „daugiašakiu menininku“, kuriam įvairios raiškos bei formos buvo žongliravimas skirtingomis galimybėmis kalbėtis su kitais. Būtent čia ir slypi J.Meko unikalumas ir kartu sudėtingumas bandant jį kaip nors „suklasifikuoti“ vienos kurios nors meno sferos ribose.
Paklaustas, kaip įvardytų J.Meko gebėjimą vienu metu išlikti ir „ūkininku iš Lietuvos“, ir be galo kosmopolitiška asmenybe, pažįstama ir už savo darbus bei kūrybą labai plačiai vertinama, M.Kvietkauskas teigė, jog tai nulėmė paties J.Meko buvimo savimi ir buvimo atviru pasauliui dermė. „Įdomu tai, kad ant savo darbo stalo Manhatane jis laikė savo mamos – moterėlės su skarele, kuri atrodė kaip Žemaitė – portretinę fotografiją. Tai jo paties visiškai nevaržė, priešingai, tapo jo unikalios asmenybės dalimi ir savastimi“, – teigė M.Kvietkauskas.
Mūsų kultūrą J.Mekas praturtino optimizmu, šypsena, pokštais ir žaidimais. Kaip yra pastebėjusi literatūrologė Rita Tūtlytė, žaidimą Mekas suvokė kaip gyvenimo būdą, padedantį ūkininko vaikui išbūti Vakarų civilizacijoje. Būtent tai jis pavertė savo asmenine, pacifistine, undergroundine laikysena, kuri puikiai rezonavo su šeštojo–septintojo dešimtmečio Niujorko neoavangardu, bitnikų, hipių subkultūra, „Fluxus“ bei kitų eksperimentinių meno judėjimų principais ir idėjomis.
Savo kūryba J.Mekas, visų pirma, propagavo džiaugsmą ir bendrystę. Daug kas jo gyvenime gimė iš artimos bičiulystės. Neatsitiktinai tiek savo laiškuose, tiek filmuose, tiek reginiuose į visus jis labai dažnai kreipdavosi „draugai“. Būtent tai jam ir buvo svarbiausia. „Savo tekstais, – teigia V.V.Landsbergis, – ypač 1994–1995 metais rašytais laiškais „Valstiečių laikraščiui“, kurie vėliau pasirodė atskira knyga „Laiškai iš Niekur“, J.Mekas stengėsi lietuvius pažadinti ikiskausminei būsenai, priminti mūsų gebėjimą švęsti gyvenimą – kvailioti, šėlti, džiaugtis, šokti, dainuoti ir to nesivaržyti. J.Mekas bandė mums priminti kai ką labai svarbaus ir per okupacijos metus užmiršto.“
Pasak A.Kulikausko, du dešimtmečius artimai bičiuliavusio su J.Meku Niujorke, Jonas gyveno taip, kaip norėjo, nes turėjo tam drąsos. „Jis dažnai sakydavo, kad jokių planų neturi ir nežino, kas bus ryt ar poryt. Jis tiesiog gyveno gyvenimą eidamas atvira širdimi ir su šypsena lūpose. Aš pats iš jo mokiausi kasdienio gyvenimo pojūčio, tiesiog džiaugsmo būti, veikti, kurti, bičiuliautis ir švęsti gyvenimą“, – pasakojo Arūnas Kulikauskas
Paklaustas, kokios, jo manymu, šiandien yra svarbiausios J.Meko pamokos, režisierius ir rašytojas V.V.Landsbergis pasidalijo vieno pokalbio metu išsakyta paties Jono idėja: „J.Mekui visuomet buvo būdinga atsisakyti nusistovėjusių tradicijų ir klišių bei pažvelgti į jas visiškai naujai. Vienas iš fundamentalių jo pasiūlymų buvo pakeisti vieną žodį Lietuvos himno eilutėje ir vietoj „iš praeities Tavo sūnūs / te stiprybę semia“, giedoti iš „ateities“. Tuomet, J.Meko žodžiais tariant, Lietuvoje viskas būtų žymiai geriau. Mes per daug sulindę į praeitį, per daug raudame dėl to, kas mus pavergė, įskaudino ir įžeidė. Tačiau nuo Vinco Kudirkos laikų savo praeitį jau esame įvardiję, pažinę, apmąstę, todėl iš principo turėtume pakeisti žiūrėjimo kryptį ir atsigręžti į tai, kur link judame. J.Meko mąstymas ir kūryba visą laiką buvo į priekį. Tai turbūt svarbiausias jo palinkėjimas Lietuvai“, – teigė V.V.Landsbergis.