Justina Tulaitė. „Navikų dienoraščiai“: intuityvus pasakojimas ilgesiui įveikti
Šis intuityvus vaizdų dienoraštis užgimė ir pastaruosius porą metų tęsiamas viešint viename iš nykstančių Lietuvos kaimelių Ignalinos rajone. Seno fotopopieriaus lapuose fiksuojamos santykio su vieta ir asmeninio tapatumo joje paieškos, lydimos nuotaikų ir būsenų, iškalbėtų per efemeriškai tirpius atvaizdo kontūrus, per itin trapią ribą tarp tikrovės ir anapusiškumo.
Dar praeitame amžiuje Maxo Webberio iškelta teorija apie tai, jog dėl mokslinio ir technologinio pažangumo tobulėjantis bei racionalėjantis pasaulis save uždaro į „geležinį narvą“ ir dėl to eliminuoja bet kokius iracionalumo bei anapusybės pojūčius, šiandien yra aktuali kaip niekad. Apsidairę aplink galime pastebėti, kad anapusiškumo, sakralumo, „kažko virš“ ilgesys mums vis būdingesnis ir pasireiškia įvairiausiomis dvasingumo formomis. Man šį ilgesį įveikti padeda fotografija. Būtent čia ieškau užutėkio, leidžiančio išsivalyti nuo bukinančio kasdienio triukšmo pertekliaus.
Be galo įdomi ir prasminga man atrodo sena ikonų slėpimo už užuolaidėlių tradicija, skirta sužadinti ir užmegzti dar gilesnį ryšį su šventųjų atvaizdais, tarsi sergstint juos nuo nužiūrėjimo, tarsi bijant juos nuvalkioti. Toji uždanga skatina intrigą, įjungia gilesnį dvasinį matymą – po ja mūsų santykis su atvaizdu yra tarsi brandinamas iki pat to momento, kai šydui pakilus prieš mūsų akis atsiveria reginys, nustelbiantis visu savo kitoniškumu. Panašių pojūčių bei apraiškų ieškau ir fotografijoje. Mane domina tai, kas nenusakoma, pati paslapties prigimtis.
Esu įsitikinusi, kad prieš išleidžiant į pasaulį atvaizdą, būtina jį išnešioti savyje, todėl neįsivaizduoju savo kūrybos be lėto mechaninio analoginio proceso. Tai man leidžia įeiti į pusiausvyros būvį, išsivaduoti nuo mentalinio užterštumo ir uždegti žalią šviesą vidiniam matymui. Tik tuomet, viskas, kas iš to gimsta, man atrodo išbaigta ir tikra.
Nuotraukos ir tekstas Justina Tulaitė
Vadyba Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė