Juzefas Perkovskis – Žemaitiją pamilęs dvarininkas su fotoaparatu 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Žemaičių muziejumi „Alka”, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

„Jaučiu gilų sentimentą Žemaitijai, jos puošybai, ir tai jau nuo ankstyvos vaikystės… Būdamas mokykloje, praleisdamas didesnę laiko dalį Varšuvoje, visuomet ilgėjausi to krašto, kuris atrodo man pilnas savitumo ir labai subtilus…“ – taip laiške dailės istorikui, profesoriui Pauliui Galaunei rašė Juzefas Perkovskis (1896–1940) – dailininkas, etnografijos tyrinėtojas ir fotografas, savo darbuose subtiliai ir romantiškai įamžinęs tarpukario Telšių krašto apylinkes, sodybas ir dvarelius, miškus ir ežerus, medžio skulptūrėles ir vietinius gyventojus.

J.Perkovskis gimė ir augo Varšuvoje, garsaus gydytojo Severino Fabjono Perkovskio ir iš Žemaitijoje kilusios Vandos Gorskytės šeimoje. Meilė šiam kraštui užgimė dar ankstyvoje vaikystėje – su seserimi Jadvyga ir broliu Tadeušu visas vasaras jie leido Džiuginėnų dvarelyje pas savo senelę Mariją Gorskienę.  

Būtent ji savo vaikaičius ėmėsi globoti ir po ankstyvos jų tėvų mirties: 1915–1922 metų laikotarpį J.Perkovskis praleido Žemaitijoje pas savo senelę. Vėliau, galbūt laimingos vaikystės vasarų patirtys bei namų ilgesys nulėmė ir tai, kad po šešerių studijų metų Varšuvoje jis vėl sugrįžo į Džiuginėnus, kur praleido ir paskutinius dvylika savo gyvenimo metų. 

1923 metais Varšuvos taikomosios dailės mokykloje J.Perkovskis pradėjo grafikos studijas ir tapo žymaus lenkų ksilografijos pradininko, grafiko Vladislovo Skočylos mokiniu. Netrukus dailininkas įsijungė į menininkų draugijos „RYT“ veiklą, drauge su kitais jos nariais dalyvavo parodose Varšuvoje, Milane, Paryžiuje, Budapešte, Prahoje.  

1934 metais keli jo kūriniai buvo pristatyti Versalyje surengtoje lenkų dailės parodoje. Pirmą kartą Lietuvoje šio kūrėjo darbai pristatyti 1940-aisiais Žemaičių „Alkos“ muziejuje, deja, jau po autoriaus mirties.

1928 metais jis visam laikui sugrįžo į Džiuginėnų dvarą. Čia jau kurį laiką buvo įsikūrusi jo sesuo Jadvyga, su kuria po tėvų mirties jiedu tapo labai artimi. Ištisas dienas J.Perkovskis praleisdavo vaikštinėdamas po krašto apylinkes su blonknotu ar fotoaparatu rankose. Jam mažai rūpėjo kasdieniai dvaro reikalai, todėl vietiniai žmonės jį dažniau matydavo miške ar paežerėje besigrožintį peizažais, fotografuojantį ar piešiantį.  

Tiesa, pasak muziejininkės Elvyros Spudytės, J.Perkovskis buvo neabejingas žmonių vargui ir kasdieniams jų rūpesčiams. Jis rūpinosi kumečių vaikų švietimu, dvaro oficinoje buvo įsteigęs pradžios mokyklą ir net išlaikė jos mokytoją. Pats mokyti vaikų negalėjo, mat prastai kalbėjo lietuviškai. 

Gyvendamas Džiuginėnuose, J.Perkovskis artimai bendravo su studijas Prancūzijoje baigusiu dailininku Leopoldu Andrijausku, kuris tuomet gyveno netoliese Siraičių dvarelyje. Taip pat užmezgė ryšius su į tėviškę po mokslų Vytauto Didžiojo universitete sugrįžusiu Pranu Geniu. Jų bičiulystės rezultatas – J.Perkovskio iliustracijos P.Genio eilėraščių knygai „Džiugo varpai“, pasirodžiusioje 1929 metais. 

Jaunasis dvarininkas taip pat buvo pažįstamas ir susirašinėjo su dailės istoriku bei profesionaliosios muziejininkystės pradininku P.Galaune, dailininku Mstislavu Dobužinskiu. Kūrybiniai ryšiai jį siejo ir su dailininke Sofija Dembrovskyte- Römeriene, Žemaitijos istorijos ir kultūros tyrinėtoju Mykolu Eustachijumi Brenšteinu, taip pat aplinkiniais dvarininkais. 

Įsikūrus Žemaitijoje J.Perkovskį ypač patraukė liaudies menas. Jis rašė straipsnius, kurie buvo publikuojami to meto periodikoje tiek lietuvių, tiek ir lenkų kalbomis. Vienas reikšmingiausių išlikusių jo darbų – tai maždaug 1931 metais parašyta daugiau nei 300 puslapių su iliustracijomis studija „Žemaičių liaudies meno ornamentas: forma ir simbolika“. Nors darbas buvo gerai įvertintas leidykloje, tačiau neradus lėšų jo vertimui, knyga autoriui esant gyvam taip ir nepasirodė. Ši studija išleista tik 1999 metais. 

J.Perkovskio dėmesys mažosioms skulptūroms, kryžiams, žemaitiškoms koplytėlėms bei jų puošybai puikiai atsiskleidžia ir jo fotografijų archyve. Keliaudamas po Telšių apylinkių kaimus ir sodybas, jis kruopščiai dokumentavo šį mažąjį kultūros paveldą ir tokiu būdu savo vardą įrašė į Lietuvos etnografų pionierių gretas.

Iš daugiau nei pusės tūkstančių išlikusių J.Perkovskio stiklo negatyvų į akis krenta kelios pagrindinės jo fotografuotos temos. Visų pirma tai Džiuginėnų krašto apylinkių vaizdai – piliakalniai, miškai, ežerai. Taip pat žemaitiškos sodybos, dvareliai bei jų kasdienė aplinka.  

Galiausiai fotografijose įamžinti žmonės – dirbantys įvairius darbus laukuose ar daržuose, žvejojantys ar pasiruošę medžioklei, einantys į miestelį ar švenčiantys šventes. J.Perkovskis taip pat fotografavo savo giminaičius bei Džiuginėnų dvarelyje apsilankiusius svečius. 

1940-aisiais kraštą ištikusios politinės permainos stipriai paveikė ir J.Perkovskį. Tikėtina, kad būtent tai ir nulėmė jo savižudybę tų metų liepos 24 dieną. Jaunasis dvarininkas, kuriam tebuvo 44 metai, palaidotas Gorskių šeimos kapeliuose miške, netoli kelio Telšiai–Plungė. 1989 metais ant jo kapo pastatytas Arūno Turonio sukurtas antkapinis paminklas.

J.Perkovskio rankraščiai, piešiniai, eskizai, grafikos darbai, fotografijos bei stiklo negatyvai – iš viso apie 2650 vienetų – 1940 metais buvo padovanoti Žemaičių „Alkos“ muziejui. Išskirtinis savo įvairove šio Žemaitijos mylėtojo archyvas – tai tradicinės pasaulėjautos ir autentiško kultūros ženklų liudijimas. 

2012 metais Nacionalinis muziejus išleido solidų J.Perkovskio fotografijų albumą, kuriame jis atsiskleidžia ir kaip jautrus savojo laiko stebėtojas bei asmeniškai širdžiai itin brangių Džiuginėnų apylinkių topofilas.  

Nuotraukos Juzefo Perkovskio iš Žemaičių „Alkos“ muziejaus fondų 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė