„Kad niekas nepradingtų užmaršty“ – fotografo Pauliaus Lileikio Atgimimo laikų kronikos 

Fotografuoti pradėjau mokydamasis šeštoje klasėje. Tam įtakos turėjo tėvo pavyzdys: jis labai gerai fotografavo ir, nors apsiribojo vien šeimos nuotraukomis, paliko didžiulį puikių darbų archyvą. Iki šiol atsimenu, kaip naktimis užsidarę vonioje darydavome nuotraukas, o į šaltą vandenį įmestuose fotopopieriaus lakštuose pamažu imdavo ryškėti vaizdas. Tai man prilygo stebuklui. 

Kaip ir daugelio tuo metu, mano pirmasis fotoaparatas buvo „Smena“, kurį vėliau sugadinau bandydamas užsidėti brolio objektyvą nuo „Zenito“. Vėliau trumpai fotografavau „Praktica“, o 1989 m. keliems mėnesiams išvykęs į JAV, už statybose užsidirbtus pinigus nusipirkau „Nikoną“ ir kelis objektyvus bei blykstę. Būtent šis aparatas man ir tarnavo visą Atgimimo laikotarpį, su juo padariau svarbiausius savo kadrus. 

Mano kaip fotoreporterio darbo pradžia buvo 1988 metais Klaipėdoje įkurtame savaitraštyje „Mažoji Lietuva“, į kurį dirbti pakvietė geras draugas ir buvęs klasiokas Rytas Staselis. Šitaip dviese mes tapome šio laikraščio korespondentais Vilniuje. Vėliau prie mūsų prisijungė ir dar vienas kolega – Ričardas Degutis. Pirmasis mūsų su Ryčiu darbas buvo iššifruoti ugningą Vytauto Landsbergio kalbą, kurią jis pasakė medikų Sąjūdžio grupei: ji iškart buvo išspausdinta laikraštyje ir taip nejučia aš įkritau į svarbiausius tų dienų įvykius ir ėmiau juos dokumentuoti.  

Atgimimo laikotarpiu buvau tikras fotožurnalistas: nuolatos laksčiau su fotoaparatu ir diktofonu, o grįžęs į redakciją ryškindavau juostas, dariau nuotraukas, o kol jos džiūdavo – rašydavau tekstus spausdinimo mašinėle. Niekados nebuvau fotografas mąstytojas, mano esybė – fotoreporteris: aš gaudau čia ir dabar vykstančius įvykius, stengdamasis nepražiopsoti nieko svarbaus ir užfiksuoti akimirkas, kurios ilgainiui gali tapti istorinės svarbos dokumentais.  

Fiksavau viską – pirmųjų trispalvių iškėlimą Baltijos šalių studentų šventėje „Gaudeamus“, Sąjūdžio mitingus, paskutinį sovietų armijos paradą, Kovo 11-ąją Aukščiausioje Taryboje, Sausio įvykius prie televizijos bokšto, aukų laidotuves, Medininkų tragediją, Lenino paminklo nuvertimą Lukiškių aikštėje, rusų armijos išvedimą iš Lietuvos ir daugelį kitų. Vienintelio, ko savo archyve neturiu, – tai Baltijos kelio, mat į šį istorinį įvykį vos dieną pavėlavau grįžti iš Amerikos. 

Tuomet kiekvieną dieną verždavausi į darbą – šitoks buvo didžiulis entuziazmas matyti, dalyvauti ir fotografuoti tai, kas vyko mūsų gatvėse bei aikštėse. Nuoboduliui čia nebuvo vietos – viskas atrodė be galo svarbu. Ir kitų fotografų netrūko, tačiau man visada norėjosi padaryti savaip, rasti savitą kampą, todėl visada veržiausi atsidurti įvykių centre. Gyvenau įdomų, turiningą gyvenimą, kuriame netrūko nuotykių ir netikėtumų, įtampos ir jaudulio. Ir šitaip – maždaug penkerius metus. Tai buvo istorinių permainų laikas, o tai – tikra dovana fotoreporteriui.  

Ne viena mano fotografija per Lenkiją slapta buvo išvežta į Vakarus ir atsidūrė užsienio spaudos puslapiuose. Daugiausia jų publikavo Amerikos lietuvių laikraščiai „Draugas“ bei „Dirva“. O viena fotografija net pateko į „The New York Times“ puslapius. Tokiu būdu fotografija vakariečiams liudijo apie tikruosius įvykius mūsų šalyje ir tapo priešnuodžiu sovietų skleidžiamai demagogijai bei propagandai.  

Prasidėjus Nepriklausomybės laikotarpiui ir toliau vyko intensyvus politinis gyvenimas, tačiau kartu radikaliai keitėsi ir socialinė aplinka: banditizmas, gaujų karai, o šalia – ir kultūrinis gyvenimas, nauji vėjai aprangoje, santykiuose, kasdienėje aplinkoje. Visa tai man buvo smalsu stebėti ir fiksuoti, kad niekas nepradingtų užmarštyje. Daug važinėjau po Lietuvos miestus, lankiau kaimo žmones ir fotografavau permainų laikotarpį. Tai buvo be galo įdomu: ryte galėdavau fotografuoti Lukiškių mirtininkų kameroje, per pietus – gimdymą ligoninėje, o vakare – pramoginių šokių renginį... Tokia ta fotožurnalistų duona.  

Šiandien į savo archyvą žvelgdamas iš laiko perspektyvos, suprantu, kokios istorinės svarbos tuomet buvo daugelis įvykių. Žinoma, toli gražu ne viskas, ką padariau, išlaikys laiko egzaminą – kai kurios temos ir nuotraukos priklauso Lietuvos istorijos aukso fondui, o kai kurios ir ateityje neturės jokios vertės. Bet tai natūralu – keitėsi laikas, keitėsi Lietuva, keitėsi žurnalistika, keičiausi ir aš pats. 

Tačiau dabar žinau, kad būčiau dirbęs kitaip – dar intensyviau ir atsakingiau. Bet buvau dar visiškas vėjavaikis. Nors ir supratau, kas vyksta, fotografuodamas apsiribodavau penkiais dešimt kadrų manydamas, kad publikacijai to visiškai užteks. Žinoma, ir užtekdavo: viena, dvi nuotrauka prie teksto – štai ir viskas. Bet dabar galvoju – o juk galėjau iš kiekvieno mitingo ar renginio išsinešti ir po tris ar penkias juosteles… Visada buvo galima daryti daugiau. Bet darbas su juosta mane išmokė disciplinos ir kryptingumo fotografuoti tikslingai, o ne „šaudyti“ tuščiai.

Ne taip seniai savo istorines fotografijas pradėjau kelti į feisbuką ir ėmiau gauti atgalinį ryšį – žmonės dalinasi savo asmeniniais prisiminimais iš tų pačių įvykių, mitingų ir renginių. Man tai be galo svarbu ir brangu, nes šie vaizdai ir pasakojimai ne tik primena praeitį, tačiau ir jungia bendras mūsų patirtis. Ir jei šios nuotraukos ką nors vis dar jaudina, džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad kažką anuomet dariau teisingai ir gerai. 

Nuotraukos Paulius Lileikis 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė