Teksto autorius: Saulius Jakučionis

Kaip tapti verslo įpėdiniu, tėvams dar neatsitraukus? „IGIS“ istorija

„Jeigu tėtis galvojo, kad tą verslą perduos, tai galėjo špaklių veidui, o ne sienoms daryti“, – juokiasi 34-ių Giedrė Kriščiūnaitė, vadovaujanti vienos didžiausių grunto, glaisto, dažų ir tinko gamintojų Lietuvoje „IGIS“ prekybai.

Prieš daugiau nei dešimtmetį iš Panevėžio kilusiam verslininkui Ignui Kriščiūnui rimtai svarsčius atsisakyti „IGIS“ parduotuvių, į jo vietą stojo dukra. Įsteigusi atskirą įmonę prekybai, parduotuvėse dabar ji tvarkosi pati ir įgauna vis daugiau pareigų dar sovietmečiu sukurtame šeimos versle.

Baigusi mokyklą ir išvažiavusi mokytis į Vilnių, G.Kriščiūnaitė trumpai išbandė save kitur, tačiau netrukus sugrįžo. Panašu, kad ilgam.

Apie tai pasakojame todėl, kad Lietuvoje prie įmonių vairo pastaraisiais metais stoja vis daugiau šeimos verslų valdymą iš juos įkūrusių tėvų perėmusių atžalų.

Naujienų portalas 15min tęsia straipsnių ciklą „Verslo dinastijos: įpėdiniai“, siekdamas atskleisti, kokių pokyčių Lietuvos verslui atneš antroji verslininkų karta.

„Dažų turit“?

Sovietmečiu I.Kriščiūnas dirbo aukštalipiu ir dažydavo aukštus pastatus, nors apdailos produktų tuo metu nusipirkti buvo beveik neįmanoma.

„Kai nuvažiuodavom į kažkokį objektą, gamyklą, tai klausimas būdavo – dažų turit?“, – pasakojo I.Kriščiūnas.

Ne pirmą kartą pasikartojusi kurioziška situacija pasėjo sėklą verslui, gyvuojančiam iki šiol, tačiau viskas prasidėjo anaiptol ne nuo dažų, nes pagaminti juos neturint specialių žinių buvo per sudėtinga.

Iš aplinkinių išgirdęs pasakojimus, kad statybininkai iš objektų vagia praktiškai bet kokiems apdailos darbams reikalingą glaistą, nes šio trūko parduotuvėse, I.Kriščiūnas ėmėsi gaminti būtent jį.

Tuo metu glaisto receptus pradedantysis verslininkas nusižiūrėdavo iš vadovėlių.

„Susiradau knygutę profesinės mokyklos studentams ir ten surašyta buvo receptūra – vanduo, muilas, pokostas, kaulų klijai ir kreida. Viską sumaišai, greitai fasuoji ir išvežioji, nes būdavo trys dienos ir užrūgsta. Tokia va buvo pradžia“, – juokėsi jis.

1989 metais gimęs verslas prasidėjo sandėliuke ir nors kurtas produktas buvo itin primityvus, I.Kriščiūnui pavyko įtikinti kelias vietines ūkinių prekių parduotuves prekiauti šiuo glaistu, nes kitokio tiesiog nebuvo.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kooperatyvas virto individualia įmone „IGIS“, kurios pavadimas sugalvotas pagal I.Kriščiūno pravardę.

Įmonė ilgainiui plėtėsi, glaistas tobulėjo, po Nepriklausomybės atkūrimo į neužpildytą Lietuvos rinką atėjo užsienio tiekėjai, kurie vietiniams siūlė įsigyti įvairių žaliavų. Taip „IGIS“ produkcija pradėjo atitikti bent kažkokius standartus.

Su augančia kokybe plėtėsi ir užsakymai, o per verslo gyvavimo laikotarpį „IGIS“ patalpas į didesnes keitė penkiskart, tačiau taip ir liko Panevėžyje.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje prie šeimos verslo, jau ūgtelėjus dviem dukroms, prisijungė ir žmona.

„Kadangi tai buvo individuali įmonė, tai dirbau viską, ką reikėjo. Teko ir su skolom padirbėti, ir parduotuvės kūrėsi, ir daugėjo produktų.

Reikėjo ir etiketes kurti, ir dizainas, prasidėjo parodos visokiausios, kurias irgi reikėjo suruošti, sudalyvauti. Bet visada laikėme, kad aš esu personalo vadovė. Daugiau ieškojau darbuotojų“, – pasakojo Regina Kriščiūnienė.

„Sutvarkyk tas parduotuves“

Viena iš Kriščiūnų dukrų – Giedrė – sunkiai atgamina, kaip jai atrodė verslas vaikystėje, tik pamena su tėvais važinėdavusi į jų darbą.

Vis dėlto ji tvirtino, kad labai anksti norėjo dirbti, nesvarbu kur, o verslumo gyslelė taip pat rasdavo progų skleistis.

„Būdamos pirmokės, antrokės su pussesere gaunam užduotį, pavyzdžiui, krapų lysvę nuravėti. Tai jau fantazuojam, kaip mes juos pardavinėsim, darysim krapų verslą, – pasakojo G.Kriščiūnaitė. – Mokykloje ar darželyje nuo krūmų sraigių prirenku, jau aš įsivaizduoju, kaip aš čia jas pardavinėsiu. Močiutė turguje prekiaudavo, tai būtinai su ja eidavau“.

„O daugiau moksleiviai tai nelabai turbūt ir galimybių turėjo, o tėtis su mama palaikė, sudarė galimybes, tai aš ėjau čia ir dirbau, kad tik kažką daryčiau. Man visada buvo labai įdomu“, – pridūrė ji.

G.Kriščiūnaitė pamena pardavėja „IGIS“ parduotuvėse pradėjusi dirbti nuo kokios devintos klasės.

Baigusi mokyklą ir atitrūkusi nuo tėvų, ji pasakojo važiavusi darbintis į pajūrį, o prasidėjus pirmiesiems studijų metams Vilniaus universitete dirbo administratore sporto klubuose.

2007-aisiais, kai G.Kriščiūnaitei buvo 19 metų, ji pradėjo ieškotis darbo kitur, tačiau tai buvo sudėtinga mokantis pagal dieninę studijų formą.

Galiausiai tėvas pasiūlė jai dirbti „IGIS“ mažmeninės prekybos vadove.

„Ėjau daryti tų revizijų, nelabai supratau, ką ten dariau, bet įsitraukiau labai entuziastingai. Pareigos kaip pareigos, bet nebuvau ten jokia vadovė. Net nežinau, kas aš ten buvau. Pati susigalvodavau, ką man daryti“, – juokėsi ji.

„Nori dirbk, nori – uždaryk“

2008-2009 metų finansinė ir ekonominė krizė perpus sumažino „IGIS“ pajamas, įsipareigojimai bankams tapo nepakeliami, teko atleisti pusę darbuotojų, o bankrutavę klientai nesumokėjo daugiau nei 1 mln. litų.

Įmonė atsidūrė ant bankroto ribos. Dauguma vietinių konkurentų užsidarė, o “IGIS” nebepajėgė išlaikyti parduotuvių.

„Aš, kai atėjau 2007 metais, buvo gi pats pakilimas ir pikas, tai aš ten žaisdavau, skaičiuodavau prekes, kažką rūšiuodavau, nežinau, ką aš ten darydavau. O paskui užėjo krizė, viskas pradėjo staigiai kristi. Man teko ir dalį žmonių atleisti, ir persiderėti su nuomotojais dėl kainų, mažinti patalpas“, – pasakojo G.Kriščiūnaitė.

Moteris pamena, kad jai buvo 21-eri, kai ėjo derėtis su „Ogmios“ centro patalpų valdytoju dėl galimybių sumažinti nuomos kainą.

„Neįsivaizduoju, kaip tuo metu ten viskas atrodė, bet aš nusimušiau tas kainas per pusę. Tokie laikai buvo – kaip supratau, taip ir dariau“, – pasakojo ji.

Gilėjant krizei, I.Kriščiūnas pamena praktiškai apsisprendęs uždaryti vardines „IGIS“ parduotuves ir produkciją pradėti tiekti tik prekybos centrams, tačiau tada jam kilo mintis.

„Giedrė kaip tik baiginėjo mokslus. Sakau – jeigu nori, dirbk, imk tas parduotuves ir daryk, kaip tau gaunasi. Nori dirbk, nori – uždaryk“, – prisiminė I.Kriščiūnas.

„Paprasčiausiai aš norėjau jau atskirt viską. Nes vienam sudėtinga buvo viską aprėpti: ir gamybą, ir prekybą“, – pasakojo jis.

Ilgai nelaukusi, G.Kriščiūnaitė po tokio tėvo siūlymo įsteigė „IGIS prekyba“, kur iki šiol yra vadovė ir vienintelė akcininkė.

Tam tikra prasme moteriai tai buvo ir palengvėjimas.

„Aš baisiai norėjau dirbti ir baisiai norėjau, kad čia viskas būtų dar ir mano, o ne tėtės, nes pas tėtį dirbti tai tikrai ne prestižas -  tuo metu man taip atrodė. Tuo labiau, kai draugai iš Vilniaus universiteto jau ir bankuose pradėjo dirbti, visokiose tarptautinėse įmonėse, o aš – dažų parduotuvėje“, – tvirtino verslininkė.

Pasak jos, jeigu tokią istoriją ir galima būtų vadinti įpėdinyste, tai labai netradicine, nes daug kas buvo sukurta jos pačios rankomis.

„Aš visą laiką, man atrodo, kad maištavau, ir sakydavau kad „pati pati pati“. Nenorėjau pagalbos“, – sakė G.Kriščiūnaitė.

„Giedrė labai savarankiška. Bandydavo paprieštarauti, nenusileisti, o aš galvodavau : daryk, kaip tau išeina. Gausis tai gausis, nesigaus tai nesigaus“, – kalbėjo I.Kriščiūnas.

„Man tėtis visada leisdavo spręsti, aš turbūt net taip nedrįsčiau. Aišku, ta situacija buvo dėkinga, kad tos parduotuvės buvo tik dalis visos veiklos, gal ne tokia didelė. Ir davė tokią žaidimų aikštelę, kur aš tikrai pridariau klaidų ir eksperimentų, bet visą laiką ir dabar dar – ką sugalvoju, tą ir galiu daryti. Tai leido taip mokytis ir pačiai atrasti tuos kelius“, – teigė G.Kriščiūnaitė.

Jos tėtis teigė, kad dukra sukūrė „Igis“ parduotuvių įvaizdį iš naujo ir įnešė gyvybės visam verslui.

„Ji davė tą spyrį į užpakalį, kad greičiau suktųsi, greičiau greičiau. Greičiau produktus įvedinėti, greičiau daryti sprendimą, greičiau ir dabar“, – tvirtino „IGIS“ įkūrėjas.

„Gyvenime vadovaujuosi principu, kad viskas įvyksta darant. Kol nedarai – tol nepadarai“, – pritarė G.Kriščiūnaitė.

Verslo perduoti dar nepasiruošę

Šiuo metu „IGIS“ dirba ir daugiau šeimos narių. Prieš trejetą metų apdailos medžiagų gamykloje Panevėžyje įsidarbino ir Giedrės sesuo Viltė. Čia gamybos vadovu dirba ir jos vyras Aurimas.

Ar Kriščiūnams pavyksta atskirti šeimos ir darbo reikalus?

„Kai aš dar buvau neįsitraukusi kaip Giedrė, kuri labai anksti pradėjo dirbti, (...) tai jie ištisai šnekėdavo apie darbą. Giedrė tik atvažiuodavo dar studijų metais ir visos šventės – vien apie darbą. Dabar jau kažkaip iš tikrųjų atsipalaidavome visi“, – pasakojo Viltė.

„Mūsų laikas yra mūsų, kai susitinkam, tai apie darbą išvis jokių kalbų. Yra darbo valandos, kada jie ypatingai daug bendrauja darbo klausimais, ir yra poilsio laikas“, – teigė ji.

G.Kriščiūnaitė tvirtino, kad subordinacijos darbe nejaučia.

„Anksčiau gal būdavo, kad man visada reikėdavo maištauti ir aš buvau protingiausia. Dabar tai galvoju, kad tėtis yra protingiausias. Nors turiu galias veikti ir neatsiklaususi, tiesą pasakius, nereikia, bet visada pasitariu net ir dėl smulkesnių dalykų, – pasakojo ji. – Tai vyksta turbūt daugiau dėl autoriteto, ne dėl subordinacijos“.

I.Kriščiūnas irgi tvirtino dažnai besikreipiantis į dukrą patarimų.

„Dėl produktų, dėl etikečių, dėl taros, dar kažko, dėl užsakymų. (...) Giedrė su daug kuo bendrauja, su užsienio kompanijomis taip pat. Dažnai ji daugiau žino už mane“, – tvirtino verslininkas.

Su metais G.Kriščiūnaitė įgauna vis daugiau įtakos versle. Kurį laiką jai dirbus tik prekyboje, o tėčiui – gamyboje, nuo 2019 metų moteris įsidarbino verslo vystymo vadove I.Kriščiūno įmonėje, o kelionės tarp Vilniaus ir Panevėžio jau yra tapusios rutina.

Vis dėlto tėvai sako dar nesantys pasiruošę galutinai perduoti verslo atžaloms.

„Man atrodo, visiems tik daugėja tų darbų, tik daugėja rūpesčių, nes gyvenimas dabar yra labai besikeičiantis. Ir mums reikia ne žiopsoti, o keistis, tobulinti gamybą ir įrengimus, – kalbėjo R.Kriščiūnienė. – Žodžiu, čia tų darbų tiek, kad, atrodo, niekada jie nesibaigs”.

Jai antrino ir I.Kriščiūnas.

„Tą patirtį įpėdiniai turi perimti, kaip tie mechanizmai gaminasi, kodėl taip darosi, kodėl taip sukasi. Jauni žmonės labai greitai tai daro, bet tam vis tiek reikia laiko. O tada tikrai atsipūsim“, – teigė verslo įkūrėjas.

Žemas startas

Šiandien „IGIS“ puoselėja ambiciją tapti didžiausia glaisto gamintoja Šiaurės Europoje. Nors tam reikėtų apyvartą kilstelti dešimteriopai, šeima sako, kad tai įmanoma.

Neseniai įmonė gavo Europos Sąjungos (ES) paramą gamyklos robotizacijai, o tai turėtų dar labiau padidinti našumą.

Be to, per koronaviruso pandemiją išsprogęs nekilnojamojo turto bumas lėmė rekordinę „IGIS“ apyvartą, o šiemet įmonė tikisi, kad pardavimų pajamos bus dar didesnės.

„Esame žemame starte“, –sakė G.Kriščiūnaitė.

Visgi ambicingus planus pastaruoju metu kiek stabdė žaliavų krizė – jų trūkumas visame pasaulyje lemia aukštas kainas ir mažus kiekius. Dėl to produkcijos kiekis įmonėje pastaruoju metu auga lėčiau.

Ji teigė, kad norėtų minimų tikslų pasiekti kartu su šeima, be samdomų vadovų. Moteris tvirtino, kad jai dirbti vis dar įdomu, nes versle nebūna vienodų dienų.

Visgi prieš dešimtmetį pradėjus dirbti kartais atrasti motyvacijos būdavo sunku, ypač sprendžiant sudėtingas situacijas ar bendraujant su savotiškais klientais.

„Jeigu tėtis galvojo, kad tą verslą perduos, tai galėjo špaklių veidui daryti, – juokėsi ji. – Ta statybinė sritis moteriai tikrai yra gana sudėtinga. Buvo etapų, kai mane motyvuodavo tik tai, kad čia yra mūsų šeimos reikalas“.

Visgi pasiekti užsibrėžto įspūdingo augimo be vidurinės grandies vadovų bus sudėtinga, tvirtino verslininkė.

„Jeigu mes norime užaugti dešimt kartų, tai aš negaliu administruoti statybininkų sutarčių. Nes aš kol kas tai darau. Daug ką darau“, – tikino ji.

Pati G.Kriščiūnaitė šiuo metu augina du sūnus, o jos sesuo Viltė – dvi dukras. Ar moterys norėtų, kad jų atžalos tęstų tradiciją ir dirbtų šeimos versle?

„Apie tai negalvojau, jos dar mažos, bet jau jos tokios ne verslininkės kol kas“, – tikino Viltė.

„Aišku, kad norėčiau. Man labai imponuoja tie įpėdinystės pavyzdžiai, – atsakė G.Kriščiūnaitė. – Bet tai nebus nei reikalavimas, nei būtinybė“.