Bendruomenė, kurioje gyvos unikalios tradicijos
Kas pirmiausia šauna Jums į galvą, pagalvojus apie karaimus ir jų paveldą Lietuvoje? Kibinai? O ką dar žinote apie Lietuvos karaimus? Ar esate matę itin puošnius jų tautinius drabužius, siuvinėtas kepuraites? Ar žinote, kokias šventes jie švenčia pavasarį ir rudenį? Nors karaimų Lietuvoje nėra daug – vos 200 žmonių, ši aktyvi bendruomenė siekia išsaugoti savo tradicijas. 2022-ieji paskelbti Lietuvos karaimų metais – puiki proga apie šalia gyvenančius sužinoti šiek tiek daugiau.
2022 – karaimų metai
2022-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Karaimų metais. Taip primenama, kad prieš 625-erius metus Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė karaimus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje.
Ambasadorė Galina Hobeckaitė pasakoja apie karaimų istoriją, šios bendruomenės gebėjimą išsaugoti tautinę tapatybę ir buvimą neatsiejama Lietuvos kultūros ir istorijos dalimi.
Kalba, kuria kalba vos 30 žmonių
Karaimai – mažiausia Lietuvos tautinė mažuma. Ir nors gyvena čia nuo kunigaikščio Vytauto laikų, jiems pavyko išlaikyti savo retą kalbą. Rašoma, jog Lietuvos karaimų kalba buvo mažiausiai paveikta kitų kalbų, todėl jos paklausyti ir atlikti tyrimų atvykdavo orientalistai ir filologai iš kitų šalių. Šiandien Lietuvoje gyvena apie 200 karaimų, o gimtąja kalba laisvai kalbėti gali apie trys dešimtys žmonių.
Ypatingas tikėjimas
„Karaimas yra tas, kuris tiki karaizmo principais“, – taip lakoniškai karaizmas apibrėžiamas mokslinėje literatūroje.
J. Špakovskis aiškina, kad karaimų religija – karaizmas – iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštų komentuojančių autoritetų:
„Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai – nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas – nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos.“
Pavardė, kurią žino kiekvienas karaimas
Kiekvienas lietuvis žino Jono Basanavičiaus pavardę ir tai, ką šis asmuo nuveikė siekdamas išsaugoti lietuvių kalbą. Lygiai taip kiekvienas Lietuvos karaimas žino Hadži Serajos Chano Šapšalo pavardę. Jis buvo aukščiausias karaimų dvasininkas, filologas ir orientalistas, per savo gyvenimą surinkęs daugybę įspūdingų karaimų kultūros eksponatų ir svajojęs parodyti juos visuomenei. Ši svajonė, deja, išsipildė tik po jo mirties.
Ką žinome apie Panevėžio karaimų bendruomenę?
Tikras aukso amžius šio regiono karaimų bendruomenei buvo tarpukaris, kada Panevėžys buvo tapęs religiniu ir kultūriniu Lietuvos karaimų centru“, – sako panevėžietis istorikas Saulius Kurnickas, sutikęs pabūti gidu ir praskleisti laiko dulkėmis užpustytos Šiaurės Lietuvos karaimų istorijos detales.
Unikalūs šokiai ir dainos
Tradicijos ir jų laikymasis – viena iš itin svarbių dalių, norint išsaugoti savo kultūrą ir tapatumą. Vytauto Didžiojo laikais Lietuvoje apgyvendinta karaimų tauta – vienas iš pavyzdžių, kaip būnant nors ir maža bendruomene, galima išsaugoti bendrystę. 15min parengtame video reportaže apie tradicinius šokius pasakoja Karaimų šokio ansamblio „Birlik“ nariai.
Karaimiškų vestuvių įdomybės
Tikrose karaimų vestuvėse šiais laikais retai tenka pasisvečiuoti net patiems karaimams – paskutinis toks reginys šią bendruomenę nudžiugino 2016-aisiais. O vyksmo, atributų ir specialią reikšmę turinčių apeigų jose tiek, kad niekada nematęs to gyvai, gali ir pasimesti. Iš žilvičio surišta raudona lazda, kurią akylai saugoja piršlys, nuotakos plaukų patepimas jos vestuviniu žiedu, sužadėtuvių ceremonija, patvirtinama svečių parašais, dūžtantys ąsočiai, duonos paplotėliai po žvakėmis ir jaunųjų perrengimas ant avikailio – tai tik dalis tradicinių karaimų vestuvių įdomybių.
Durunčos-Šyšmano tabako fabrikas ir jo likimas
Vilniaus karaimų bendruomenės istorija nebūtų pilnai papasakota be prisiminimų apie Isaako Durunčos ir Jakovo Šyšmano tabako fabriką. Iš Krymo kilusių verslininkų įkurtas fabrikas buvo vienintelis karaimams priklausęs pramonės objektas. Dydžiu ir moderniais sprendimais jis gerokai lenkė kitus to meto Vilniaus fabrikus.
Vilniuje tabaką, machorką ir papirosus XIX a. pabaigoje gamino dar trys fabrikai, bet J.Šyšmano ir I.Durunčos fabrikas buvo didžiausias. Jis garsėjo trimis papirosų rūšimis: „Tulpe“, „Lux“ bei „Gloria“. Svaras (maždaug 409 g) turkiško tabako tuo metu kainavo nuo 1 iki 10 rublių, o 100 papirosų – nuo 50 kapeikų iki 3 rublių.
Rebusą dėl fabriko adreso ir kitas mažai žinomas Vilniaus karaimų istorijos įdomybes skaitykite čia.
Ne tik kibinai
Karaimų virtuvėje kunkuliuoja tiršta soti sriuba „kopta“ su kukuliais, primenančiais lietuviškus cepelinus, naminių makaronų su pupelėmis sriuba „tutmač“, ant stalo dedamas mėsos pyragas „kiubėtė“, kuriuo anksčiau pasisotindavo visa didelė karaimų šeima. Šios tautos kulinarinis paveldas ypač turtingas, o vienas pagrindinių jos bruožų yra mėsos ir tešlos patiekalai.
Tikroji agurkų sostinė – Trakai
Šiuo metu mums atrodo įprasta, kad Kėdainiai – tai Lietuvos agurkų sostinė. Bet taip buvo ne visada ir tokį statusą Kėdainių miestas gavo tik XX a. Iki tol daugiausia agurkų būdavo Trakuose, kur buvo karaimų centras. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad būtent karaimai ir atsivežė agurkų ir kitų augalų sėklų į Lietuvą.