Lietuvoje pirmoji elektros lemputė buvo įžiebta 1892-aisiais. Tai nutiko Šventų Velykų rytą Rietavo bažnyčioje. Nuo tada prasidėjo Lietuvos elektrifikacija. Jos plėtra iki pat Antrojo pasaulinio karo vystėsi lėtai, tuo metu mes buvome viena iš mažiausiai elektros energijos suvartojančių šalių Europoje, o už jos sunaudojimą mokėjome daugiausia. Todėl jau tuo metu buvo susirūpinta galimu Nemuno hidroresursų panaudojimu elektros gamybai – be to, reikėjo ne tik industrializuoti šalį ją elektrifikuojant, bet ir apsaugoti Kauną nuo miesto gyventojus kamuojančių Nemuno potvynių.
1926 metais potvynis nunešė medinius Vilijampolės ir Aleksoto tiltus. Potvynis kilo ir 1931 metais, o 1946-aisiais buvo pats didžiausias Kauno istorijoje.
Mažesni kartojosi ir 1956 ar 1958 metais. Nuo ilgus metus miestą varginusių pavasarinių potvynių laikinąją sostinę išvadavo 1955 metais pradėta statyti Kauno hidroelektrinė.
1959-aisiais, užtvenkus Nemuną ties Kaunu, upės vanduo per 9 mėnesius pakilo beveik 20 metrų. Naujosios Kauno marios užliejo 35 kaimus. Iš čia iškelta 721 sodyba, būsimajame marių dugne iškirsti miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės.
Rumšiškių piliakalnis. XX a. 6-asis dešimtmetis.
Rumšiškių piliakalnis, nukėlus namus, prieš užliejant Kauno marias. 1959 m.
Rumšiškių piliakalnio liekanos. XX a. 6-7 dešimtmečių sandūra.
Pirmieji Kauno hidroelektrinės statybos darbai prasidėjo 1955 metais lapkričio mėnesį. Statant elektrinę, reikėjo iškasti 5 mln. kub.m grunto, supilti 3,5 mln. kub.m žemių.
Svarbiausias inžinierių darbas buvo elektrinės pamatas – pagrindinė dauba. Iškasus keliolikos metrų gylio daubą, reikėjo pasiekti nejudintą, kaip uola kietą priemolį ir ant jo padėti betoninius elektrinės pamatus.
Į būsimosios statybos aikštelę pirmieji atvyko tyrinėtojai bei mokslininkai: geologai, hidrologai, hidrogeologai, topografai, gręžimo meistrai. Ekonomistai tyrė rajonus, kuriems bus tiekiama Kauno HE elektros energija, nagrinėjo jų raidos perspektyvą. Inžinieriai elektrikai skaičiavo optimalią hidroagregatų galią, būsimąją energijos gamybą.
Statybvietės apžiūra.
1957 metais spalio mėnesį į pagrindinę daubą paklojamas pirmasis kubinis metras betono.
Prasideda didžioji statyba.
Betono klojimo darbai.
Dėl šių statybų buvo pastatyta betono gamykla. Paklota 252 tūkst. kub. metrų betono ir gelžbetonio.
Objektą statė gausybė tuometės technikos.
Kauno hidoelektrinės statybos.
Tuometinė „Darbo liaudis“.
„Ožinis“ kranas, kuris naudojamas ir šiandien, statant pasitarnavo kaip statybinė technika.
Turbinų vieta.
Nuotrauka atminčiai prie statomos hidroelektrinės. Dabar šie jaunuoliai garbingi senjorai.
Beje, atkreipkite dėmesį į dviračių kiekį. Tuomet selfiai dar nebuvo madingi.
Kol fotografas fotografuoja, bičiuliai laiko jo dviratį.
Paskutiniai statybos metai – 1959. Netrukus elektrinė pradės veikti visu pajėgumu.
1959 m. jau pastačius hidroelektrinės užtvanką, buvo patvenkta senoji Nemuno vaga ir upė išsiliejo ties Pažaisliu – buvo suformuotos Kauno marios – dirbtinis vandens telkinys.
Marios pildosi vandeniu.
Dešiniajame Nemuno krante šalia elektrinės pastatyta 110 kV atvira skirstykla, mašinų pastate sumontuoti įrengimai. Tais pačiais metais įjungtas pirmasis hidroagregatas, o elektros energiją jau gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai.
Elektros perdavimo linijos.
Baigiamieji statybos darbai.
Betoninėje spiralinėje kameroje sumontuotos Charkove pagamintos PL-661-VB-500 tipo turbinos pasisukančiomis mentėmis, o mašinų salėje – Sverdlovsko gamyklos VGS 700/100-48 tipo, 22 500 kW galios generatoriai.
Kauno hidroelektrinė yra hidroenergetikos efektyvumo pavyzdys – jos pagamintos 1 kWh elektros energijos savikaina 1990 metais nesiekė nė 0,2 kp, o 1995 metais kainavo 0,79 ct, kai vidutinė 1 kWh savikaina Lietuvos energetinėje sistemoje buvo 10,73 ct (apie 14 kartų brangiau).
Elektrinės statybos išlaidos atsipirko maždaug per 3,3 metų. Žinant, kad 1 kWh hidroenergijos taupo apie 340 g sutartinio kuro, KHE kasmet sutaupo po 125 000 t akmens anglies arba 88 000 t naftos.
1975 metais elektrinės galia buvo padidinta iki 100,8 MW. Tokia jos galia yra ir šiandien.
Hidroelektrinė šiandien.
Kauno hidroelektrinė atliko svarbų vaidmenį Kauno Petrašiūnų plėtroje.
Rytiniame miesto pakraštyje buvęs Petrašiūnų kaimas 1946 metais buvo prijungtas prie Kauno miesto.
Rajone pradėjo kurtis įvairios gamyklos. Kartu su jomis kilo ir gyvenamieji namai, skirti darbininkams.
Fotografas Stanislovas Lukošius Kauno miesto muziejui padovanojo savo nuotraukų archyvą, kuriame užfiksavo kylančių Petrašiūnų vaizdus.
Daugiabučiai Petrašiūnuose laukia naujakurių.
Kelias link Kauno marių. Dabar tai T.Masiulio gatvė.
Elektrinė 2010 m. buvo rekonstruota – 25 metams pratęstas jos eksploatavimo laikas, padidintas patikimumas ir efektyvumas.
Ruošiama vieta naujai turbinai. Atnaujinimo metu dirbo apie 120 darbininkų.
Hidoelektrinės agregatams pakelti reikia specialios technikos. Generatorinėje įrengti du kranai – 75 ir 20 tonų keliamosios galios.
Modernizuojant Kauno HE, itin didelis dėmesys buvo skiriamas ekologiškumui: įprastinė alyva įrenginiuose buvo pakeista nekenksmingu vandenyje išsiskaidančiu tirpalu, pasirūpinta elektrinės įrangos sandarumu, teritorija buvo aptverta saugantis nuo brakonierių.
Perspėjimas.
Antims draudimai negalioja.
Hidroelektrinė iš paukščio skrydžio.
Iš oro kitu kampu.
Tolumoje matosi Pažaislio ansamblis.
2014 metais KHE suteiktas Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės vardas. Elektrinė šį vardą gavo įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, kuriuo siekiama įamžinti išskirtinius pirmojo atkurtos valstybės Prezidento Algirdo Brazausko nuopelnus Lietuvai.
Šiandien Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė yra vienas iš Lietuvos strateginių objektų. Tai reiškia, kad hidroelektrinę saugo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai.
Joje draudžiama fotografuoti, skristi virš teritorijos bepiločiais orlaiviais.
Ruošiant šią multimediją pavyko gauti „Lietuvos energijos“ leidimą patekti į vidų, žinoma, su palyda ir parodyti jums tai, ko paprastai pamatyti nepavyktų.
Viduje pasitinka vandens ošimas. Krentantis vanduo kuria ypatingą bauginantį ir pagarbą šiam inžineriniam šedevrui keliantį jausmą.
Privalomas atributas yra šalmas. O užrašas veidrodyje lyg juokais, lyg rimtai primena, kad čia reikia elgtis itin atsakingai.
Asmenukė atminčiai.
Keliaujame į vidų. Kairėje pusėje dalis, kurios fotografuoti neleido – tai budėtojai, joje matomos įvairios schemos, o kadangi tai strateginis objektas, visko rodyti neleidžia įstatymai.
Dešinėje – įprastos, medinės durys, o už jų dar vienos, kuriomis patenkame į milžinišką įrengimų salę.
Generatorinėje salėje daug langų, todėl šviesos čia netrūksta.
Mašinų salėje matote elektrą gaminančius 4 agregatus (pačią jų viršūnę), kurie yra sujungti po du į blokus (viso 2 blokai).
Salės kampe pastatytas hidroelektrinės maketo pjūvis.
Šiuo metu mes esame didžiausioje patalpoje. Netrukus leisimės į pogeneratorinę salę, vienu aukštu žemiau.
Pogeneratorinėje salėje daugybė vamzdžių, skaitiklių ir kitų techninių elementų. Čia gimsta elektra.
Čia gimsta elektra.
Ką tik pagaminta elektra teka šiomis šynomis. Kas tai yra? Šyna – didelio skersmens stačiakampio ar apvalaus skerspjūvio elektros laidininkas, vartojamas stipriai elektros srovei praleisti.
Pogeneratorinė patalpa.
Pogeneratorinė patalpa.
Atkreipkite dėmesį į šią niekuo neypatingą nuotrauką lifte. Tuoj leisimės į pirmą aukštą. Įlipome šeštame. Pasirodo, kad hidroelektrinėje aukštai skaičiuojami kiek kitaip. Nemuno vandens lygyje yra 6-tas aukštas. Tai yra žemės lygis. Netrukus leisimės šešis aukštus po žeme. Kauno hidroelektrinės aukštis yra apie 30 metrų. Tai yra beveik 9 aukštų daugiabutis.
Apatinis Kauno hidroelektrinės aukštas – techninis koridorius. Virš mūsų galvos dviejų metrų betono sluoksnis, o virš jo – Kauno marių dugnas.
Temperatūra šioje patalpoje nepriklausomai nuo metų laiko visada vienoda – apie 8 laipsnius šilumos.
Masyvios ir senos metalinės durys.
Techninis koridorius.
Pirmame aukšte šalta, drėgna ir tamsu.
Laikas kilti į viršutinį aukštą.
Viršutiniame aukšte yra koridorius skirtas civilinės saugos kabinetams. Įėjimą į šį koridorių skiria metalinės durys.
Sprendžiant iš šių metalinių durų, akivaizdu, kad civilinės saugos kabinetai čia įrengti neatsitiktinai, o kažkada sandaria buvusi tarpinė išduoda, kad patalpa buvo skirta atlaikyti tam tikrus galimus išorinius pavojus.
Iš civilinės saugos kabinetų laipteliais kylame į viršų ir patenkame į dar vieną aptvertą teritoriją, tą, kuri yra labiausiai matoma.
Vienoje pusėje geležinkelio bėgiai, kitoje – gatvė.
Viduryje kranai skirti kelti plieninius skydus, kuriuos pakėlus vanduo plūsta iš Kauno marių į Nemuną.
Pro kiekvieną iš keturių elektrinės turbinų, kurios suka generatorius, prateka iki 160 m³/s vandens (viena šeima per mėnesį savo namuose sunaudoja iki 10 m³ vandens). Iš viso pro visas keturias turbinas vienu metu gali pratekėti 640 m³/s. Elektros energijai gaminti panaudojama iki 94 proc. pratekančio vandens.
O štai ir „Ožinio“ krano „etiketė“. Pagal pagaminimo datą nesunkiai galėtų pretenduoti į bene seniausią vis dar veikiantį keltuvą Lietuvoje, o gal ir Europoje.
O taip atrodo Kauno HE iš Kauno marių pusės. Čia patekimas taip pat griežtai saugomas, na nebent atplauksite laivu.
Beje, šalia yra ir nedidelė prieplauka, joje kartais švartuojasi aplinkosaugininkai, taip pat savo katerį turi ir hidroelektrinė.
Kai buvo pastatyta Kauno HE didelio dėmesio aplinkosaugai nebuvo skiriama. Viskas ką atplukdydavo Kauno marios buvo tiesiog nuleidžiama tiesiai į Nemuną, žemyn.
Dabar yra įrengtos specialios gaudyklės į kurias sukrenta visas marių atplukdytas „turtas“.
Šie „lobiai“ surenkami rankiniu būdu.
Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė.
Grįžtame atgal į šeštą aukštą, t.y. atgal ant žemės.
Elektrą vanduo gamina verždamasis žemyn iš 20 metrų aukščio. Tai yra normali patvanka, o didžiausia patvanka gali siekti 23,4 m.
Jei vandens Kauno mariose yra per daug, atveriami nupylimo užtvankos segmentiniai uždoriai (hidroelektrinės pralaidos).
Tai – pakankamai retas reiškinys. Kranais pakėlus plieninius skydus, vanduo iš Kauno marių plūsta žemyn į apačią – į Nemuną. Tokiu būdu Kauno HE reguliuoja vandens lygių Nemune ir Kauno mariose svyravimą, apsaugo Kauną nuo potvynių.
Šešėlių ir linijų žaismas.
Klausimas vertas protų mūšio. Kas ta raudona linija ir kam ji skirta?
Ši raudona ant betono nupiešta linija, primenanti kardiogramą, atvaizduoja Nemuno dugną. Dugne supilti pylimai skirti „nuraminti“ krintantį vandenį. Statytojai pagalvojo apie viską.
Lietuvos energetikas kūrėjas Antanas Gruodis ir Kauno HE statytojas Jonas Velaniškis. Šie vyrai įamžinti ant pastato prie pagrindinio įėjimo.
Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė.
Paliekame hidroelektrinės teritoriją, prie įėjimo galima pamojuoti apsaugos kamerai, jų čia ne viena.
Netrukus šis pavadinimas liks tik istorija. Viešoje erdvėje jau pasirodė pranešimai, kad „Lietuvos energija“ ruošiasi tarptautinei plėtrai ir optimizuojant procesus keis pavadinimą į „Ignitis“.
Kaip bebūtų, bet elektra ir toliau bus gaminama ir šioje hidroelektrinėje. O ji pagamina apie 4% Lietuvoje suvartojamos elektros energijos ir daugiau nei 40 proc. visos energijos, gaminamos šalyje naudojant atsinaujinančius išteklius.
Į Kauno marių krantą atsirėmęs Pažaislio vienuolynas.