Keistuoliui su fotoaparatu Izidoriui Girčiui – 120: scenos iš Anykščių gyvenimo

„Spalvinga asmenybė“, „keistuolis su fotoaparatu“, „neprognozuojamo elgesio senukas“, „asketas ir individualistas“ – tokie epitetai dažniausiai lydi prisiminimus apie vieną darbščiausių tarpukario Lietuvos spaudos fotografų Izidorių Girčį (1903–1989). Ne vieną dešimtmetį užmaršties dulkėmis užklotas jo vardas į dienos šviesą iškilo tik XXI amžiuje netikėtai atradus fotografo sovietmečio kūrybinį palikimą. Būtent tai ir nulėmė, kad šiandien ši asmenybė labiausiai siejama su Anykščių miestu ir čia sukurtu kasdienybės vaizdų metraščiu, kuriame įamžintas žmogaus ir miesto gyvenimas pakitusioje pokario tikrovėje.

I.Girčys gimė 1903 metų vasario 28 d. Bradesių kaime, Zarasų rajone. Daugiau nei po keturių dešimtmečių, dirbdamas Anykščių krašto laikraščiuose, dalį savo publikacijų jis pasirašinės E.Bradesiūno slapyvardžiu, taip tartum siekdamas išsaugoti gyvą savo gimtojo kaimo vardą.

Kadangi šeima vertėsi sunkiai, vaikystę Izidorius praleido ganydamas turtingesnių ūkininkų gyvulius bei mokydamasis batsiuvio amato. Tuo tarpu rašyti ir skaityti, tikėtina, pramoko savarankiškai, nes žinių, kad būtų lankęs mokyklą – nėra.

Apie 1920-uosius mirus motinai, I.Girčys ėmė klajoti po Lietuvą taisydamas batus. Būtent šių kelionių metu jis pirmą kartą pamatė fotoaparatą, o tai ilgainiui taps jo viso gyvenimo aistra, pomėgiu ir svarbiausiu pragyvenimo instrumentu. 1928 metais už batsiuvio darbu uždirbtus pinigus Pasvalyje jis įsigijo seną fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti. Pats I.Girčys yra teigęs, kad tuomet fotografijos subtilybių mokęsis iš vadovėlių ir stebėdamas kitų, tikėtina, kelionėse sutiktų fotografų, darbus.

Po kelerių metų fotografijos žinias jis gilino Šiauliuose veikusioje fotostudijoje „Lietuva“, o 1931 metais įsikūrė Ramygaloje, kur priešais miestelio turgų, netoli bažnyčios atidarė fotoateljė „Progres“. Reklaminiame skelbime buvo pabrėžiama, kad darbai „atliekami aukščiausios rūšies aparatais, darbas išeina gražus, meniškas ir atliekamas punktualiai“, o fotomėgėjams I.Girčys „gali duoti pamokų iš bendrų teorijos ir praktinių foto darbų“.

Fotografo gyvenimą ir kūrybą nuosekliai tyrinėjusio ir mokslo darbą apie jį parašiusio menotyrininko Tomo Ivanausko teigimu, nors kol kas nėra atrasta šio laikotarpio I.Girčio darbų, tačiau, nėra ir žinių, kad Ramygaloje būtų buvęs kitas fotografas, todėl tikėtina, ši veikla fotografui sekėsi ir paklausa buvo didelė.

Gyvendamas ir dirbdamas Ramygaloje fotografas susidomėjo fotožurnalistika ir savo darbus pradėjo siųsti į Kaune leidžiamus žurnalus. 1935 metais, sėkmės paskatintas, jis persikraustė gyventi į Kauną, kur netrukus įsitvirtino kaip vienas aktyviausių ir ryškiausių savo laikmečio fotografų.

T.Ivanausko skaičiavimu, iki 1940 metų intensyviausiai bendradarbiaudamas su tokiais tarpukario Kauno žurnalais kaip „Trimitas“, „Karys“, „Jaunoji karta“, „Geležinkelininkas“ ir „Policija“ I.Girčys publikavo beveik 900 fotografijų. Vėliau žurnalistui Vytautui Bagdonui fotografas yra pasakojęs, kad „tuometė jo kūrybinė veikla Kaune buvo labai intensyvi, jis vos spėdavo atlikti redakcijų užduotis, „lakstyti“ po renginius, susitikimus, susirinkimus“.

To laikotarpio darbuose I.Girčys užfiksavo daugelį svarbiausių politinių, kultūrinių, sporto bei visuomeninių šalies įvykių. Jo nuotraukose įamžinti Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, svarbiausi Vyriausybės, kariuomenės bei inteligentijos atstovai. Redakcijos patikėjo jam fotografuoti ir istorines Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikų pargabenimo į Lietuvą bei Vilniaus atgavimo akimirkas.

Kaip pažymi T.Ivanauskas, „turėdamas jautrią menininko sielą, Girčys labai mėgo fotografuoti Lietuvos gamtą, ypač gimtųjų Zarasų apylinkes, Kauno peizažus. Jam labai imponavo techninis progresas, modernėjančio krašto vaizdai – tiltai, geležinkeliai, traukiniai, automobiliai, lėktuvai, Klaipėdos uosto modernizavimas, spaustuvių įranga. Fotografuodamas šiuos modernybės simbolius nepamiršdavo ir gamtos bei stengdavosi fotografijose juos pavaizduoti kaip neatsiejamus kultūros ir natūros elementus“.

1937 m. I.Girčys įstojo į Lietuvos fotografų-profesionalų draugiją, o pats save suvokė kaip spaudos fotografą, savo gyvenimą skyrusį „fotografijos meno išgarsinimui“.

Prie šio „garsinimo“ galima priskirti ir 1934 metais prasidėjusią jo kaip publicisto veiklą. Ne vienus metus savaitraštyje „Amatininkas“ I.Girčys publikuodavo ir tekstus, kuriuose svarstė įvairias to meto Lietuvos fotografijos problemas pradedant lietuviškų fotoateljė trūkumu ir profesionalumo stoka ir baigiant literatūros apie fotografijos amatą poreikiu bei institucijos, vienijančios fotografus, būtinybe.

Kaip galėjo nutikti, kad tarpukariu ne vieno leidinio pagrindiniu fotografu buvusio I.Girčio pavardė atsidūrė fotografijos istorijos paraštėse? Viena priežasčių – tai klajūniškas ir bohemiškas gyvenimo būdas, sudėtingas charakteris bei gan atsainus paties fotografo santykis su savo archyvu. Jo paties teigimu, dėl šių priežasčių didžioji dalis tarpukario laikotarpio negatyvų ir plokštelių sovietmečiu buvo sunaikinta slepiant po žeme arba tiesiog pradingo.

Iš gausių publikacijų to meto spaudoje galima daryti prielaidą, kad I.Girčio archyvą turėjo sudaryti ne vienas, o gal net dešimtys tūkstančių fotografijų. Deja, mūsų dienomis, T.Ivanausko skaičiavimu, iš šio laikotarpio yra žinoma tik apie 240 nuotraukų, kurios saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei pas šeimos narius.

1941 metais su šeima I.Girčys persikraustė į Anykščių kraštą. Karo metus praleidęs žmonos tėviškėje Pusbačkių kaime, pirmaisiais pokario metais gyveno Troškūnuose, kur vertėsi privačia fotografo praktika ir net buvo atidaręs savo fotostudiją. Nuo 1948 metų šeima įsikūrė Anykščiuose, kur I.Girčys kibo į fotokorespondento ir publicisto darbus Anykščių, o vėliau ir Kavarsko bei Troškūnų laikraščiuose.

Štai kaip susitikimą su fotografu 1956 metais žurnale „Švyturys“ aprašė žurnalistas A.Remeikis, publikaciją pavadinęs „Iš rajono fotomėgėjo archyvo“.

„ – Lakštingala negali nečiulbėti, o Girčys negali nefotografuoti! – pasakė man vienas anykštietis, kai su juo išsikalbėjau apie jų miestelyje gyvenantį fotomėgėją Izidorių Girčį.

Susidomėjęs nutariau būtinai susipažinti su šiuo, kaip anykštietis tvirtino, nenuorama, kurio visur pilna.

Mane sutiko nedidutis, jau visai žilas, tačiau gyvas, judrus žmogus. Jo šviesiame, kiek pailgame veide pradžioje matėsi smalsus nustebimas, paskui, kai sužinojo, kad atvykau iš redakcijos ir noriu susipažinti su jo nuotraukomis, staiga pagyvėjo:

– Nuotraukos? Tai įdomu!.. Bet mano? Liga, daugiau nieko... – lyg nežinodamas, ką pasakyti, dėstė Girčys. – Galiu parodyti... Daug negatyvų yra...

Netrukus ant stalo jis sukrauna, na, ne mažiau kaip tūkstantį nuotraukų... Tūkstantį nuotraukų. Tiesiog nebežinau, nuo ko pradėti. Tuo tarpu jis atsisėda šalia manęs ir pamažu pradeda pasakoti kiekvienos nuotraukos istoriją. Tačiau greitai abu suprantame, kad jeigu pasakoti apie kiekvieną nuotrauką – prireiktų kelių dienų. Sutariam – įdomiausias!

Mes verčiam ir verčiam vieną po kitos nuotraukas, klausausi įdomiausių istorijų, ir pamažu man ryškėja vienas, galbūt, pats svarbiausias šio fotomėgėjo bruožas – sugebėjimas pastebėti ir užfiksuoti tai, kas nauja, kas kyla ir vystosi, kam priklauso ateitis.“

Iki pat savo mirties 1989 metais gyveno ir dirbo Anykščiuose. Net išėjęs į pensiją ir toliau visur vaikščiodamas su fotoaparatu, tarp miestelėnų jis ne tik susikūrė legendinės asmenybės įvaizdį, tačiau ir ėmė kaupti naująją savo archyvo dalį.

Prieškarinę fotografo kūrybą tyrinėjęs ir pats iš šio miesto kilęs menotyrininkas T.Ivanauskas teigė, kad vietiniai I.Girčį prisimena kaip keistuolį senuką, į kurį niekas nežiūrėjo rimtai, nors „į jo objektyvą buvo patekęs beveik kas antras anykštėnas“.

Pasak fotografo dukters Aušros Girčytės-Grigaravičienės, tėvas gyveno asketiškai, mažai dėmesio skyrė mitybai, drabužiams, švarai, šeimai. Save vadino Diogenu, graikų filosofo, gyvenusio statinėje už miesto, vardu. Jam nebuvo svarbi visuomenės nuomonė, nepripažino jokių rėmų, bet buvo doras ir teisingas.

Šio laikotarpio darbuose fotografo dėmesį labiausiai traukė miesto kasdienybės scenos ir žmonės – jų susitikimai ir darbai, šventės ir buitis. Tačiau nuotraukose pats miestas nėra tik scenografija įvykiams – jis gyvas dalyvis ir liudininkas tų permainų ir kaitos, ištikusios žmonių gyvenimus.

Nors daugelis darbų padaryta klasikiniu reportažiniu principu, tačiau I.Girčys nevengė ir žavių eksperimentų – žemų rakursų, netikėtų kompozicijų bei sugretinimų, ironiško žvilgsnio į „naujojo pasaulio statybas“.

Fotografas mirė 1989 m. gegužės 2 d. Anykščiuose. Palaidotas Traupio (Anykščių r.) kapinėse.

Išlikęs jo archyvas, kuriame sukaupta apie 30–40 tūkst. negatyvų, buvo surastas tik 2013 metais. Senosios fotografijos mėgėjos Irmos Randakevičienės pastangomis jis perkeltas į skaitmenines laikmenas ir tokiu būdu atvertas pažinimui bei tyrinėjimams.

2014 metais Anykščių L. ir S.Didžiulių viešojoje bibliotekoje surengta pirmoji personalinė I.Girčio fotografijų paroda „Anykščiai Izidoriaus Girčio akimis“. 2019 metais bibliotekoje įrengta fotografo ir miesto metraštininko atminties ekspozicija, kurioje supažindinama su šio „keistuolio su fotoaparatu“ palikimu.

Nuotraukos Izidorius Girčys. Iš Izidoriaus Girčio archyvo (Irmos Randakevičienės skaitmeninės kopijos)

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Tomo Ivanausko darbą „Spaudos fotografo Izidoriaus Girčio veikla Lietuvoje 1933–1940 metais ir Anykštėnų biografijos žinyną

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė