Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė: „Mano muzikoje klausytojas pasijunta lyg garsų spąstuose“

„Daugiau nieko niekada nenorėjau – tik būti muzikoje“, – sako Niujorke gyvenanti lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Nuo pat mažumės apdainuodavusi viską, ką aprėpė akys, ji nepaliaujamai kuria muziką, kuri skamba viso pasaulio koncertų salėse.

Aplink grožį besisukanti 2022-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Ž.Martinaitytės kūryba tarptautiniu mastu vertinama už sudėtingas struktūras, turtingą muzikos kalbą, kupiną detalių ir trykštančią energija. Ir visgi, pripažįsta Ž.Martinaitytė, šiuolaikinė akademinė muzika turbūt niekada nepritrauks tiek publikos, kiek klasika. „Žmonės, kurie perka bilietus į simfoninius koncertus, tikrai eis klausytis Mocarto, bet nežinau, ar jie eitų klausytis Martinaitytės“, – sako ji.

Gimtinė nebūtinai ten, kur gimei

–      Kuo šiuo metu gyvenate? Turbūt užimtas laikotarpis?

–      Na taip. Kūrybiniai etapai – įvairūs. Būna labiau sukaupto kūrybiškumo periodai, pavyzdžiui, vasarą, kai aš atsiskiriu, išvažiuoju į savo studiją ir tikrai atsijungiu nuo viso pasaulio ir labai intensyviai kūrybiškai dirbu. O kai būnu Niujorke, vis tiek yra daug įvairios, ne tik kūrybinės veiklos, daugiau socialinio gyvenimo, koncertų. Laiko yra labai ribotas kiekis.

– Norėčiau pokalbį pradėti nuo pat pradžių, jūsų vaikystės. Gimėte ir pirmuosius penkerius metus praleidote Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade. Ką atsimenate iš šio miesto?

– Iš to miesto aš atsimenu grožį, architektūros ir meno estetinį poveikį. Atsimenu jį nuo pat vaikystės. Pavyzdžiui, auksinius fontanus ar Ermitažo meno kolekciją. Ir, matyt, man tai darė įspūdį.

Nes visa mūsų tarybinė tikrovė, net ir vaiko akimis žvelgiant, buvo ne pati estetiškiausia – pilki daugiaaukščiai pastatai, drabužiai nespalvoti. Labai mažai buvo išraiškos, kuri kasdienybėje patrauktų akį.

Sankt Peterburge, išėjus su tėvais į miestą, atsimenu, kad man viskas būdavo labai gražu ir aš labai džiaugdavausi tuo estetiniu grožiu.

Taip pat prisimenu vidinį sumaišties jausmą. Nes visa aplinka buvo rusakalbė, o šeimoje mes kalbėjome lietuviškai. Visą laiką jutau vidinį disonansą, nes nesupratau, kaip man elgtis tose dviejose kalbose. Namie aš jaučiausi labai komfortabiliai, buvau mylima ir namuose kalbos muzika buvo labai įstabi, ji mane užliūliuodavo. O staiga išėjus į vaikų darželį ar būnant su draugais rusų kalba mane trikdė.

Man buvo penkeri, kai atvažiavome į Lietuvą. Ir vidinis konfliktas išsisprendė iš karto, nes viskas buvo vien tik lietuvių kalba ir kažkaip susiharmonizavo.

– Kaune užaugote. Ar šį miestą laikote gimtuoju?

– Prisipažinsiu, kad ne. Gal dėl to, kad ten negimiau, tik ėjau į mokyklą, paskui išvažiavau į Vilnių. Peržvelgus visą gyvenimą, kur aš kiek laiko gyvenau, tai Niujorke gyvenu ilgiau, nei man teko gyventi Kaune. Todėl neprilimpa man tas gimtojo miesto pavadinimas. Tas pats ir su Sankt Peterburgu – irgi negalėčiau vadinti gimtuoju miestu.

Bet savo gimtąja vieta, nors ten ir negimiau, galiu pavadinti savo senelių sodybą Utenos rajone. Ten aš būdavau nuo pirmųjų savo gyvenimo metų kiekvieną vasarą.

– Ar turite Kaune mylimą vietą?

– Senamiestis, žinoma. Ir Santaka. Tas upių susiliejimas man yra labai ypatinga ir kone magiška vieta. Mes Santakoje sportuodavome, nes mokykla buvo netoliese, todėl tame geografiniame areale praleisdavome daug laiko.

Santakoje būdavo kažkoks labai magiškas jausmas. Atėjus prie upių sankirtos atrodydavo, kad atsiveria ir dangus, ir žemė. Labai neįprasta vieta. Atrodytų, kad ten turėtų vykti vos ne ritualai, sakralūs dalykai, galbūt kažkokios apeigos.

Man iš vaikystės išlikęs toks jausmas. O mes bėgiodavome aplink stadioną sportuodami. Visai neatitiko ši mūsų veikla tos vietos dvasios.

Pirmas sąlytis su kūryba – mamos lopšinės

– Kuo užsiėmė jūsų tėvai? Ar jie buvo susiję su muzika?

– Mano tėtis iš pradžių buvo karinių pajėgų lakūnas, paskui kariškis. Mama buvo hidroinžinierė, paskui pasuko ekonomistės keliu. Kai atėjo Nepriklausomybė, labai trūko tam tikrų specialistų ir ji nuėjo ten, kur buvo labiausiai reikalinga. Hidroinžinieriams tarybiniais laikais buvo ką veikti, nes projektai buvo išblaškyti po visą Tarybų Sąjungą. Bet pačioje Lietuvoje poreikis buvo gana nedidelis.

Mano tėtis buvo labai muzikalus. Jis turėjo labai gerą klausą, mylėjo ir suprato muziką. Mokėjo skaityti natas, grodavo akordeonu ir netgi yra dirigavęs saviveikliniams karinių pajėgų chorams.

Anot mano mamos, ji tėtį įsimylėjo vien dėl to, kad jis buvo toks muzikalus. Ją patraukė ta savybė. Galbūt ji pati neturėjo muzikinio polinkio ir ją mano tėtis tuo labai sužavėjo. Vėliau ji visada interpretuodavo taip – va, dėl to tu ir gimei tokia muzikali, nes tėtis irgi toks buvo.

– Koks jūsų pirmasis prisiminimas, susijęs su muzika?

– Nuo pat vaikystės labai daug dainuodavau. Turbūt pirmasis prisiminimas yra mamos balsas man dainuojantis lopšines.

Ji jas kurdavo pati, nes nemokėjo jokių lopšinių. Nebuvo interneto ar kažko, kur būtų galima pasižiūrėti, pasiklausyti ir pasimokyti.

Tai ji pati sugalvodavo ir lopšinių tekstus, ir melodijas. Tos melodijos būdavo labai įdomios, nes kiekvieną vakarą vis skirtingos. Ji turbūt neprisimindavo tų melodijų, jos nebuvo tokios, kurias gali pakartoti.

Man atrodo, kad čia buvo mano pirmasis sąlytis su kūrybiniu veiksmu. Ji kiekvieną kartą kurdavo vis naujai.

Tekstai galbūt ir išlikdavo panašūs, ji visada dainuodavo apie žibuokles, apie pavasarį, apie gėlytes – švelnius žodžius. Ir man mamos balsas, dainavimas, kuris kiekvieną naktį būdavo vis kitoks, buvo labai stiprus muzikinis patyrimas.

– Be polinkio į muziką, koks buvote vaikas?

– Mane vadindavo gyvsidabriu. Buvau hiperaktyvus vaikas, nors tiems laikams tai gal ir nebūdinga, nes nebūdavo nei cukraus, nei technologijų sukeltų stimulų. Bet kažkaip vis erzindavau žmones savo hiperaktyvumu. Paskui tas aktyvumas nuslopo ir viskas sulėtėjo.

Buvau nepaprastai jautrus vaikas, į viską reaguodavau pernelyg aktyviai ir intensyviai.

– Minėjote, kad mama dainuodavo apie žibuokles. Lietuvoje yra vos keliolika moterų tokiu vardu. Kodėl tėvai jums davė šį vardą?

– Tai buvo mamos idėja. Kai ji buvo nėščia, nežinojo, kokios lyties bus kūdikis, bet jau buvo sugalvojusi vardą, nes ji žinojo, kad gimsiu pavasarį, ir žinojo, kad nori labai lietuviško vardo.

Jai atrodė, kad galbūt bus mėlynų akių mergaitė, tad tiks tas vardas. O aš klausiau, kas būtų atsitikę, jei būtų gimęs berniukas? Sakė, kad galbūt Žydrūnu būtų pavadinusi. Jai tiesiog taip norėjosi. Nepaaiškinami dalykai. Neturėjo ji ypatingos meilės gėlėms, bet kažkoks yra prisiminimas apie Lietuvą, apie pavasarį, apie mėlynumą. Jai tai buvo labai svarbu.

– Jūsų puslapyje net keliose vietose yra instrukcija, kaip tarti jūsų vardą. Kiek jums svarbu, kad užsienyje jis būtų ištariamas teisingai?

– Tas garso įrašas yra pagalba žmonėms, kuriems tenka ištarti mano vardą. Ir jiems tai tikrai sudėtinga. Mums atrodo aišku, kaip tą vardą tarti, bet daugumai pasaulio žmonių tai tikrai neaišku. Pagalvojau, kodėl gi jiems nepadėjus, nes turiu įvairių patirčių, kai tą vardą ištaria taip, kad nesuprasi net, koks čia vardas, skamba visai kitaip. Dėl to ir nusprendžiau, kad reikia to garso įrašo.

– O kai neteisingai ištaria jūsų vardą, ar yra noras, kad tas lietuviškas vardas ir skambėtų lietuviškai?

– Gyvendama Amerikoje esu pripratusi prie daugybės žodžių iškraipymo, ne tik lietuvių kalbos. Dauguma žmonių, kurie čia gyvena, yra atvykę iš kitur, jie netgi kasdienę anglų kalbą iškraipo.

Kai išgirstu savo vardą ištariamą kitaip, tai mane tiesiog juokas ima. Norisi juos pataisyti, bet kartais negali to padaryti. Jeigu esi ant scenos ir kalbiesi su asmeniu, kuris pristato tavo kūrybą, nelabai norisi taisyti tą asmenį, atrodo, kad etiketas to neleistų daryti.

Tad kai man tenka ant scenos pasakyti savo vardą, aš iš karto nuo to ir pradedu, kad visiems palengvinčiau tą situaciją. Tada ir publika atsipalaiduoja, ir jiems patinka, kad aš iš karto tą temą paliečiu. Nes visiems neaišku, kaip jį reikia tarti, programėlėse dažnai neparašo, kaip tas vardas tariamas.

– Ar tėvai iš karto suprato jūsų potencialą būti kompozitore?

– Kaip jau minėjau, vaikystėje labai daug dainuodavau. Ir dainuodavau ne dainas, o lygiai taip, kaip mama man lopšines kurdavo, taip aš apdainuodavau viską, ką matydavau aplinkui.

Ir, matyt, mano tėveliams įgriso mano nuolatinis dainavimas. Jie tikrai pavargdavo nuo mano balso, nes mažos mergaitės balsas visą laiką girdimas namie... Aš dabar juos labai gerai suprantu.

Tėtis pagalvojo, kad galbūt turiu kažkokių muzikinių sugebėjimų. Jis parodė mane savo draugui muzikantui, sako, pažiūrėk, gal bus kas nors iš tos mergaitės. Jo pažįstamas muzikas mane patyrinėjo, įvertino mano klausos, ritminius sugebėjimus ir pasakė, kad būtinai turiu muzikuoti, nes kitaip bus laiko ir talento švaistymas.

Man tuo metu buvo penkeri metai, iš karto ir nuėjau į Juozo Naujalio menų mokyklą tų savo gebėjimų vystyti.

Muzikai reikia matematikos

– Ar buvo kažkada akimirka, kai rinkotės tarp muzikos ir kito kelio? Ar įsivaizduotumėt kažkokią alternatyvią realybę, kurioje nesate kompozitorė? Kuo tada būtumėte?

– Buvo vienas momentas kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje, kai aš pajutau stiprų polinkį matematikai. Man atrodė, kad aš viską puikiai suprantu, viskas buvo labai aišku. Pagalvojau, kad gal turiu labiau matematinį protą, gal man visai tiktų tokia profesija? Tačiau tai buvo labai laikinas etapas, trukęs kelias savaites.

O iš tiesų daugiau aš nieko ir nenorėjau niekada, tik būti muzikoje. Nesvarbu, kokiu amplua, tiesiog norėjau būti susijusi su muzika. Neįsivaizdavau, kad būsiu kompozitorė, bet galvojau, gal būsiu dainininkė, blogiausiu atveju, muzikos mokytoja, bet vis tiek dirbsiu su muzika. Jutau labai stiprią trauką tam pasauliui, kuris yra susijęs su garsais.

O visa kita manęs nelabai viliojo. Ir apskritai, kai galvoju apie kitas profesijas, man džiugu, kad kiti žmonės jas gali dirbti, bet pati aš nejaučiu kažkokio ypatingo polinkio.

Gal dar rašytoja galėjau būti, nes mėgdavau rašyti.

– Matematika turbūt padeda ir muzikos kompozicijai?

– Žinoma. Yra tam tikri matematiniai dalykai, kurie persikelia į muziką. Iš tiesų reikia tam tikrų matematinių sugebėjimų tam, kad kurtum muziką, kad sudėliotum didesnes garsines struktūras. Tai negali būti daroma atsitiktinumo pagrindu, tai nėra kažkokios trumpos kompozicijos, kaip kad populiarios dainos.

Jeigu yra didesnio pobūdžio muzikinis darinys, jis būtinai turi turėti kažkokią matematinę logiką, kuri tą darinį, visą muzikinę architektūrą išlaikytų, kad ji nesugriūtų, kad būtų proporcinga ir turėtų prasmę klausytojui.

Mūsų smegenys viską linkusios suvokti tam tikrais dariniais ir modeliais. Jeigu yra tiesiog krūva garsų, sudėliotų atsitiktine tvarka, tai mūsų smegenys nelabai supras, kas čia vyksta. O jeigu yra apgalvota muzikinio reiškinio struktūrinė architektonika, tuomet ir mūsų smegenys atsipalaiduoja, pradeda klausytis, nes jos mato tam tikrą tvarką, pastebi, kad tai yra tvarkingai sudėliotas pastatas, kuris nesugrius bet kurią akimirką.

Perjungtas kanalas

– Sugrįžkime trumpam į Kauną. Baigėte mokyklą, kai Lietuva iš sovietinių gniaužtų veržėsi į laisvę. Kokią save atsimenate iš šio laikotarpio?

– Atsimenu labai ryškų pokytį, kuris įvyko visuomenėje ir kartu kiekviename iš mūsų. Buvo įspūdis, kad visą laiką gyvenau tarsi nespalvotame filme ir staiga, kai atėjo Nepriklausomybė, viską pamačiau įvairiausiomis spalvomis. Atrodo, lyg kažkas perjungė kanalą ir staiga viskas atrodė daug įdomiau, intensyviau ir su daugiau niuansų, daugiau atspalvių. Yra išlikęs to radikalaus persikeitimo jausmas.

Aišku, jis neįvyko per vieną dieną, bet mano atmintyje atrodo, tarsi tai buvo vienas momentas laike. Iš tikrųjų tas momentas turėjo užtrukti metus ar dvejus. Bet tas persikeitimas labai ryškus mano atmintyje.

Save kokią prisimenu? Tais laikais jau pradėjau rašyti muziką, įgijau tam tikro pasitikėjimo, nes šiaip vaikystėje ir visą paauglystę buvau gana kukli ir nedrąsi, tas žinojimas, kad turiu kūrybinių sugebėjimų ir kad galiu save išreikšti per muziką, o kiti žmonės tą mano išraišką ima ir groja scenoje, man suteikė labai daug vidinės jėgos, ji paskui mane ir vedė per visą gyvenimą.

– Vėliau persikėlėte į Vilnių ir studijavote pas tokius dėstytojus kaip Bronius Kutavičius ir Julius Juzeliūnas. Ar laisvai galėjote rinktis savo muzikos kryptį tada, ar visgi buvo kažkokių pančių?

– Tuo metu, kai aš studijavau, jau nebebuvo jokių pančių. Buvo daug kūrybinės laisvės ir, man atrodo, kiekvienas iš mūsų, kas tuo metu studijavo, turėjo visišką laivę pasirinkti kokį tik nori muzikos stilių. Galbūt tie, kurie studijavo keleriais metais anksčiau, dar turėjo tam tikrų apribojimų, bet mano laikais taip tikrai nebebuvo.

Tik kad šiuolaikinės muzikos girdėdavome gana mažai, būdavo labai sunku surasti savo autentišką balsą, kuris kartu būtų ir šiuolaikiškas, ir kartu autentiškas. Nemažai metų užtruko, kol aš suradau balansą, ko aš iš tikrųjų noriu. Daug laiko vyko eksperimentiniai dalykai, kai bandžiau įvairias technikas, stilius. Atrodė, vis ne taip, skamba lyg ir gerai, bet lyg ir ne aš, nuolat kirbėjo nepasitenkinimas. Aišku, kažkuriuo metu vis tiek atrandi savąjį balsą, nes nuo savęs negali pabėgti.

Vidiniai čiuptuvai

– Turite ypač jautrią klausą, girdite labai aukštus obertonus, kurių paprastai žmonės negirdi. Kiek tai retas dalykas?

– Į gydytojus kreipiausi, nes turėjau tam tikrų problemų. Mano klausą tyrę gydytojai sakė, kad tai yra gana reta. Kaip kad būna žmonių, vadinamų superragautojais, kurie turi labai gerai išvystytus skonio receptorius, taip ir su įvairiais kitais mūsų pojūčiais. Kai kurie žmonės turi itin pagavų pojūtį, pavyzdžiui, gali girdėti dažnius, kurių kiti žmonės negirdi.

Mano atveju tai buvo aukštieji dažniai, aš galėjau juos girdėti. Kadangi girdėdavau didžiulę amplitudę garsų, mano ausys ir smegenys greičiau pavargdavo nuo perdėto akustinės informacijos kiekio. Todėl atsirasdavo jausmas, kad aš pradedu nebegirdėti. Kreipiausi į gydytojus, nes maniau, kad galbūt mane taip veikia Niujorkas, kad pradedu nieko nebegirdėti, galbūt tiesiog per daug triukšmo? Jie pasakė, kad kaip tik girdžiu labai daug ir dėl to pavargstu. Dėl to man reikia kuo dažniau būti tyloje, jeigu tik įmanoma, išvažiuoti į gamtą, kad ausys šiek tiek pailsėtų, nes kitaip įvyksta perkrova.

Tai pastebiu ir kasdienybėje. Būna tokių dienų, kad aš intensyviai dirbu su muzika, o paskui nebegaliu jos klausyti, nes jaučiu, kad man to yra per daug, grynai fiziologiškai per daug. Net ne emociškai, ne psichologiškai, o tiesiog fiziologiškai.

– Ar gali būti, kad tai kažkiek lėmė jūsų polinkį į muziką?

– Galbūt šiek tiek, galbūt turėjo įtakos, bet čia ne man spręsti, čia galbūt neuromokslininkai galėtų atsakyti į tokius klausimus.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Nuo ko viskas prasideda – nuo pianino klavišų paspaudimo, pieštuko ir penklinės, o gal kompiuterio?

– Pats kūrybinis procesas prasideda žymiai anksčiau. Jis yra neapčiuopiamas, labai abstraktus.

Galėčiau palyginti su štai kuo: būna, kad atsikeli ryte, jauti, jog kažką sapnavai naktį, yra sapno pojūtis, kažkoks labai aiškus jausmas, kas buvo tame sapne, bet neprisimeni jokių detalių, neprisimeni net apie ką tas sapnas buvo. Tačiau yra labai aiškus to sapno atmosferos pojūtis.

Mano atveju, taip pat ir kūrybiniai dalykai prasideda. Aš pradedu jausti, taip pat kaip ir pasapnavus kažką, tam tikro kūrinio atmosferą, tarsi vidiniais čiuptuvais apčiuopiu atmosferines vibracijas ir paskui galvoju, o tai kaip tą atmosferą įkūnyti, kokius garsus ji galėtų įgauti.

Vėliau atsiranda idėjos labiau intelektualiniame lygmenyje, kurios suformuoja kūrinio struktūrą ir medžiagą. O paskui, su kiekviena diena, su kiekvienu prisilietimu prie natų popieriaus viskas darosi vis konkrečiau ir konkrečiau.

Bet iš pradžių yra labai neapčiuopiamas, bet labai labai aiškiai juntamas dalykas, kuris yra kaip debesis, kaip sapnas, kaip nepažįstama planeta. Atrodo, kad tu ten buvai, tu žinai viską, bet kartu ir nežinai. Toks labai mistiškas pojūtis. Kiekvieną kūrinį kuriant man vis atrodo, tarsi aš būčiau prisilietusi prie tam tikros paslapties, kurios atsakymas ar atidengimas man kaip ir žinomas, bet aš nežinau, kaip tai parodyti kitiems. Per tą kūrybinį procesą viskas pradeda ryškėti.

Viskas prasideda nuo eskizų, kuriuos aš rašau ranka ant natų popieriaus. Jų rašau gana daug, o paskui iš jų pradedu matyti, kurie eskizai susiję su tuo, ką jutau, su ta pirmine kūrinio nuojauta, o kurie neturi visai nieko bendra. Paskui prasideda viso muzikinio peizažo struktūrinis dėliojimas.

Vėliau tam tikroje stadijoje užrašau visą kūrinį ant popieriaus – nuo pradžios iki galo ir tik paskui perkeliu į kompiuterį. O tada prasideda dar kitoks tvarkymo etapas, labiau redagavimas, kai gali lengviau išmesti, kas netinka.

– Esate sakiusi, kad kūryba juma reikalinga vos ne išlikimui. Ar kuriate kiekvieną dieną?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad kiekvieną dieną. Taip, tai būtų siekiamybė. Labai norėčiau, kad galėčiau dirbti kiekvieną dieną, deja, kartais gyvenimas užgožia visus kūrybinius dalykus. Jeigu nedirbu prie natų, tai bent savo mintyse galvoju apie muziką.

Pavyzdžiui, kiekvieną rytą sportuoju. Sportuodama aš toliau galvoju idėjas, prie kurių vėliau dirbsiu, konkretizuosiu natų pavidalu.

Žodžio „emigracija“ nebuvo

– Kalbėdama apie Niujorką minėjote triukšmą ir nuovargį. Ar tas miesto šurmulys tik vargina, muzikos prasme, ar visgi pasisemiate ir įkvėpimo iš to didžiulio, niekada nenutylančio miesto?

– Žinoma, jis labai stimuliuoja. Labai daug duoda šis miestas, ne tik kad nuvargina. Visko pertekliumi gali ir nuvarginti, bet suteikia ir labai daug įspūdžių, nepaprastų muzikinių patirčių. Vyksta fantastiški koncertai, atvyksta paties aukščiausio lygio atlikėjai, čia yra nuostabių salių, prieinamas aukščiausios kokybės menas. Ir muziejai – gali nueiti pastovėti prie šedevrų bet kurią dieną. Tai yra neįkainojama vertybė.

Labai norėtųsi gyventi kažkur atsiskyrus gamtoje. Turiu romantinį įsivaizdavimą, kaip tai būtų gerai. Tačiau pabuvusi du ar tris mėnesius gamtoje, aš vėl juntu vidinę neramybę, vėl norisi kažkokių stimulų, tiek meninių, tiek gyvenimiškų.

Nes man atrodo, kad menas gimsta dialoge su tuo, ką mes patiriame. Tai nėra vien tik asmeninės būsenos, menas gimsta iš santykio su aplinka, su kitais meno kūriniais, su kitais menininkais, su skaitomomis knygomis. Tai yra nuolatinis dialogas, kuris niekada nenutrūksta. Kitaip tai būtų tik monologas.

Iš monologo negali ilgai pasikrauti, nes yra labai ribotas kiekis vidinės medžiagos. Reikia nuolatos atnaujint tiek savo vidinį repertuarą, tiek tai, ką jauti savo pojūčiais, ką girdi savo ausimis. Visada norisi išgirsti naujus kūrinius, kurie dabar rašomi, suprasti, kuo gyvena kiti žmonės. Nes tik taip gali įeiti į kitų žmonių pasaulius, į kitų žmonių realybes ir praplėsti savo suvokimą.

– Ar sunku buvo priimti sprendimą emigruoti?

– Ir sunku, ir nesunku. Mano vyras amerikietis. Mes pirmuosius trejus savo santuokos metus gyvenome Vilniuje. Jis kaip ir atbuvo savo laiką, iš labai arti susipažino su vietine kultūra, mentalitetu. Pagyventi Niujorke atrodė natūralus tęsinys, kad mūsų santuoka būtų lygiavertė, kad ir aš lygiai taip pat pažinčiau jo aplinką ir jo kultūrinį bagažą.

Nes tarpkultūriniuose santykiuose labai svarbu suvokti, kurie dalykai yra asmeniniai, o kurie yra dviejų kultūrų nesutarimai, nesusipratimai. Labai myliu savo vyrą ir norėjau jį pažinti ne tik kaip asmenį, nes didelę dalį mūsų kaip asmenybių sudaro kultūrinis kontekstas.

Ir kadangi mums, išaugusiems tarybiniais laikais, amerikietiška kultūra buvo vos ne tabu, mes nelabai ją pažinojome, net ir filmų amerikietiškų nerodydavo, nieko. Tai buvau iš nuogirdų susiformavusi stereotipus. Be to, pagalvojau, kad tai bus vertinga patirtis, bet kokiu atveju.

Tačiau tuo metu, kai mes nusprendėme išvykti į Ameriką, negalvojau, kad emigruoju. Tokio žodžio mano sąmonėje nebuvo. Koks čia emigravimas? Išvažiuosiu ir sugrįšiu, ir vėl išvažiuosiu, ir vėl sugrįšiu. Ši kelionė tęsiasi daug metų, nes Lietuvoje stengiuosi ne tik aplankyti gimines, bet būti – užsiimti kūryba ir gilinti ryšius.

– Kalbėdama apie savo gyvenimą Sankt Peterburge, sakėte, kad nejaukiai jautėtės gyvendama tarp dviejų kalbų. Ar panašus jausmas aplankė ir Niujorke?

– Kažkuriuo momentu pradėjau suprasti, kad gyventi tarp dviejų kalbų tapo viena iš mano gyvenimo ypatybių. Priėmiau ją kaip duotybę.

Ilgainiui pastebėjau, kad persijungus į kitą kalbą keičiasi žmogaus elgsena ir mąstymo būdas. Ką jau kalbėti apie kūno kalbą ar emocijų išraišką. Ypač, jeigu abi kalbas valdai labai gerai, jei nėra kalbinių barjerų, trukdančių išsireikšti, tai pradedi pastebėti, kad kiekviena kalba suaktyvina tam tikrą asmenybės dalį, o kita dalis tarsi užmiega.

Tiesa, kartais klausydamasi savo anglų kalbos jaučiuosi lyg kalbėtų kitas žmogus. Kiek teko kalbėti su skirtingose šalyse gyvenančiais draugais menininkais, jie taip pat jaučia šį dvylipumą.

Į Ameriką panašėjanti Lietuva

– Leidžiate vasaras Lietuvoje, senelių sodyboje prie Tauragno ežero, kur atsiduodate kūrybai. Ar ten esate produktyviausia?

– Taip, ten esu produktyviausia, tą gali paliudyti mano rankraščiai. Nes pabaigusi kiekvieną kūrinį pabaigoje parašau, kur jis buvo sukurtas, kokiais metais, kokiais mėnesiais, ir vietoves, kur pradėjau, kur pabaigiau. Tai nesunku įsitikinti, kad mano svarbiausi darbai buvo įgyvendinti būtent toje senelių sodyboje.

– Grįžtate į Lietuvą kasmet. Jūsų akimis, kaip ji keičiasi?

– Kadangi dažnai grįžtu, man tie pokyčiai nelabai akivaizdūs. Tie, kurie grįžta, pavyzdžiui, vieną kartą per metus arba netgi rečiau, jie labiau sugeba pajausti pokyčius. Aš juos pastebiu pavėluotai, iš tam tikros laiko perspektyvos. Suprantu, kad kažkas yra šiek tiek kitaip. Bet kas tas „kitaip“, nesugebu sureaguoti, nes turbūt per daug laiko praleidžiu Lietuvoje. Tad man, kaip ir vietiniams gyventojams, nelabai tie pokyčiai ir matosi. Jie išryškėja tik vėliau.

Bet taip, daugelis dalykų yra pasikeitę. Matau tam tikrą supanašėjimą su amerikietiška kultūra, dėl ko man nėra labai džiugu. Pastebiu polinkį į materialias vertybes ir komercinį pasaulį. Man norėtųsi, kad vertybės vis tiek išliktų žmogiškos, kad jos būtų svarbesnės už finansines.

Nesmagu žiūrėti, kai žmonių prioritetai yra vien tik finansiniai ir tai yra jų pagrindinė motyvacija gyvenime. Norisi, kad jie turėtų kilnesnių intencijų ir motyvų, susijusių su jų veikla. Kodėl jie tai daro, kodėl jie užsiima tam tikra veikla – ar tam, kad būtų naudingi visuomenei, ar tam, kad ką nors atneštų į tą visuomenę, ką nors pagerintų, sukurtų naujų dalykų? Ar tik tam, kad užsidirbtų daugiau pinigų? Nes, mano supratimu, tokio motyvo nepakanka. Aš negalėčiau su savimi gyventi, jei mano motyvas kiekvienai veiklai būtų tik uždirbti pinigai.

Egzistencinio nerimo karta

– Kai kuriate, ar rašote vieną kūrinį vienu metu?

– Idealiu atveju, kuriu vieną kūrinį vienu metu, nes tai sėkmingiausias receptas. Deja, taip dažnai neišeina, nes projektai persidengia vieni su kitais. Antai vieną kūrinį jau baiginėju, antrą reikia pradėti, o trečią sutvarkyti.

Visada liečiuosi prie kelių kūrinių vienu metu, bet jie visi yra skirtingose stadijose. Vienas yra tik idėjiniame pavidale, prie kurio dar nedirbu, kitas jau yra įgavęs pavidalą, reikia tik tvarkyti subtilius niuansus, o yra ir dar kitas, kurį irgi reikia redaguoti. Tokiu būdu įmanoma kelis kūrinius kurti vienu metu, bet jie visi turi būti skirtingose kūrybos stadijose. Trijų kūrinių pradėti vienu metu negalėčiau.

– Klausydama jūsų kūrybos daugiausia jaučiu įtampą, nerimą. Kritikai kalbėdami apie jūsų kūrybą sako, kad joje juntamas egzistencinis nerimas, tuštuma, vienatvė, liūdesys, nors, žinoma, yra ir daug šviesos bei grožio. Atrodo, dominuoja, nenoriu sakyti, neigiamos, bet galbūt tamsesnės emocijos, tamsesnės spalvos?

– Yra šių dalykų mano kūryboje, bet tai nėra pagrindinė linija. Pagrindinė linija yra grožio, kažkokių subtilių ir išaukštintų dalykų paieškos. Bet aišku, tai yra tarsi kelionės dalis. Jeigu kūrinys prasideda nuo neramių būsenų, jis galiausiai ateina į siekiamybę, į idealią būseną, į grožį, į ramybę, harmoniją.

O tas egsistencinis nerimas, matyt, yra būdingas mano kartai. Tiems, kurie išgyveno politinius perversmus ir didžiulius pokyčius.

Karta, kuri gimė Nepriklausomybėje, neturi to vidinio nerimo. Ir menuose tai labai aišku, ypač muzikoje. Žiūriu į jaunus kompozitorius – jie turi labai harmoningą, meditatyvų santykį su aplinka ir savimi. Jie natūraliai neturi to nerimo. O mano kartos žmonės, juos vis kažkas neramina. Čia, matyt, veikia istoriniai dalykai, net ne asmenybiniai.

Muzika ir kinas

– Atrodo, kad jūsų kūryba labai tiktų filmui. Ar esate gavusi pasiūlymų kurti muziką kinui?

– Esu, bet tik trumpametražiams filmams. Ir turėjau ne visai sėkmingų patirčių. Režisieriai į mane kreipdavosi, nes jiems patikdavo mano muzika, bet galiausiai jie pasakydavo, kad mano muzika ima viršų kaip emocija. Jiems jos buvo per daug. Bet aš tokią rašau – ką aš galiu padaryti, jeigu ji ima viršų.

Galbūt tai ir laiko klausimas. Galbūt įmanoma parašyti ir tokią muziką, kuri būtų vien tik fonas. Nes filmuose yra šiek tiek tos emocijos ir fono.

Mano muzikoje daugelis žmonių mato kinematografinį bruožą, kadangi jiems kyla vaizdiniai. Jie klausosi kūrinio ir jau supranta, apie ką ši istorija, koks filmas sukasi. Bet tai vyksta jų viduje.

Pridėjus filmą realybėje, jie sakytų, kad jo per daug, nereikia to filmo – turiu jį jau viduje, savo sąmonėje, iš garsų. Galbūt mano muzika turi labai stiprų naratyvą, kuria istoriją ir jai visiškai nereikia vaizdinės pagalbinės priemonės.

– Bet sakote, kad laiko klausimas, kada jūsų muzika skambės galbūt ir pilnametražiame filme?

– Taip.

– Koks turėtų būti filmas? Kokį jį įsivaizduotumėte?

– Aš įsivaizduočiau tokį filmą, kurio režisierius duotų kompozitoriui visišką laisvę nuspręsti, kokia tai bus muzika. Nors aš suprantu, kad vis tiek režisierius turi turėti galutinį balsą. Bet norėtųsi paeksperimentuoti su garsais, paieškoti naujų dalykų, spalvų.

Gal nebūtinai viską taip glaudžiai susieti, nes mano muzikoje nuo pat pirmų garsų klausytojas pasijunta lyg būtų patekęs į garsų spąstus ir iš jų nebeišeina. O norėtųsi duoti daugiau laisvės, daugiau kvėpavimo, daugiau erdvės, kad galėtų žmogus ir žiūrėti filmą, ne tik klausytis muzikos.

Žiūrėdama filmus pastebiu, kad jeigu muzika yra per stipri, negaliu žiūrėti filmo, nes neišspręstas balansas.

Bet galbūt kurti filmams reikia ypatingo talento, kitokio, nebūtinai muzikinio, labiau gebėjimo subalansuoti abi meno formas.

Tobulybės ieškojimas

– Ar laikote save perfekcioniste?

– Tai jau tikrai.

– Perfekcionizmas – palaiminimas ar prakeiksmas?

– Ir tai, ir tai. Kartais būna kūrinio versijų šitiek daug... Nesakau, kad galima prieiti beprotybės ribą, bet kartais tikrai per daug užsiciklinu ieškodama tobulybės.

O vėliau, kažkuriuo momentu vis tiek suprantu, kad tobulybė nebus pasiekiama būtent šiame kūrinyje, nes jis jau labai akivaizdžiai susiformavęs. Natose matosi, kad viskas gimė, viskas yra. Ir kam aš ten vis dar bandau po truputį pakaitalioti? Nežinau.

Dabar suradau metodą, kaip dirbti su savo perfekcionizmu – tiesiog sau pažadu, kad kitame kūrinyje labiau atkreipsiu dėmesį į tam tikrus parametrus, kurie mažiau pavyko dabartiniame kūrinyje.

Bet aš nesistengiu pasiekti tobulybės kiekviename iš kūrinių. Na kaip... Stengiuosi, bet tai neįmanoma. Tai yra neįmanoma misija. Tačiau siekiamybė turi būti, kodėl gi ne? Jeigu nebandai, tada iš viso niekada nepasieksi tobulybės.

O galų gale, kas yra ta tobulybė? Tai yra tik mūsų pačių įsivaizdavimas, kažkoks supratimas viduje, kai girdime kokį nors kūrinį. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas – tobulybių tobulybė, kurios klausydama suprantu, kad nieko, nė vienos natos negalėčiau nei išimti, nei pakeisti, nei pridėti. Tai man yra tobulybė.

Keletą kūrinių esu parašiusi, kuriuose nenorėčiau nė vienos natos pakeisti. Bet daugumoje kūrinių dažniausiai jaučiu, kad galėčiau kažką pakeisti, kokią minutę išmesti, o gal pailginti. Labai retai, bet yra pavykę pasiekti tai, kad nenorėčiau išimti nė vienos natos iš kūrinio.

Karas ir pandemija

– Pastarieji keleri metai visam pasauliui buvo ypatingi. Pasaulį kaustė pandemija, skaičiuojame vienuoliktą karo Ukrainoje mėnesį – ar šis laikotarpis, šie įvykiai savaip suskamba dabar, pastaruoju metu jūsų kuriamoje muzikoje?

– Taip, labai suskamba. Nes aš, kaip ir kiekvienas jautrus žmogus, reaguoju į tai, kas vyksta aplinkui. Reaguoju į realybę ir ji mane bei mano emocines būsenas tiesiogiai paveikia. Paveikia ir intelektualinius pasirinkimus, ką aš noriu dirbti tuo metu ir kas iš to išeina.

Kai aplinkui vykta karas, negali rašyti labai džiaugsmingos muzikos. Tiesiog neišeina, taip nebus. Nes galvoji apie skausmingus dalykus, apie esminius žmogaus būties, egsistencinius dalykus. Tai natūraliai turės gilesnę išraišką, nebus ji paviršutiniška.

O pandemija turėjo irgi tam tikrą poveikį. Visi patyrėme sustabdyto laiko efektą, kai lyg ir laikas bėgo, lyg ir jo nebuvo. Man tas sustabdyto laiko efektas labai pravertė muzikoje, nes joje taip pat stengiausi laiką palikti ramybėje – jis niekur neina, nėra nerimo, viskas tiesiog stovi. Bet tame stovėjime vis tiek kažkas vyksta, kažkur garsai keičiasi, nors vis tiek yra pojūtis sustabdymo, laiko ramybės. Pandeminiai kūriniai turėjo tokį bruožą.

Bet vėliau jis taip pat pradėjo labai varginti. Atrodė, kiek galima? Klausiausi vieno kūrinio premjeros ir galvojau – kaip viskas stovi vietoje. Labai smagu būti tokios būsenos, bet jau nusibodo, kad gyvenime dėl pandemijos viskas stovi vietoje. O štai dar ir kūryboje viskas stovi vietoje! Tada nusprendžiau, kad kitas kūrinys jau bus veržlus, vyks daug visko, bus netikėtumų. Toks ir buvo kitas kūrinys – su daugiau veiksmo. Kaip koks veiksmo trileris.

Šiuolaikinė akademinė muzika – ne masėms

– Savo kūrybą priskiriate tiek šiuolaikinei, tiek akademinei muzikai. Kaip pastebite, ar nemąžta publikos ar jaunųjų kūrėjų susidomėjimas akademine muzika?

– Jis niekuomet nebuvo labai didelis. Manau, kad jis tikrai nesumažėjo, bet ir nepadidėjo. Lietuvoje, manau, šiuolaikinė akademinė muzika turi savo klausytoją, ateina žmonės į koncertus. Čia, Niujorke, tai yra gal labiau nišiniai dalykai, mažiau klausytojų, ir mažesni koncertai vyksta. Labai nedidelis procentas šiuolaikinės akademinės muzikos patenka į platų klausytojų akiratį.

Pavyzdžiui, mano kūrinį grojo Niujorko filharmonijos orkestras. Kas buvo dar programoje šalia manęs? Piotro Čaikovskio 5-oji simfonija. Kodėl? Todėl kad žmonės, kurie perka bilietus į simfoninius koncertus, tikrai eis klausytis Čaikovskio, Mocarto ar Bacho, bet nežinau, ar jie eitų klausytis Martinaitytės. Nes parduoti šitiek bilietų tris vakarus iš eilės yra didžiulis įsipareigojimas. Todėl šiuolaikinė muzika užima tik labai mažą dalį visos klasikinės muzikos kultūros. Gal tai natūralu, gal nereikia norėti kažkokių didelių klausytojų masių. Nes tai nėra masinis dalykas.

– Esate sakiusi, kad po kūrybos dienos namuose kartais ir nebesinori klausytis muzikos. Visgi, kas jūsų mylimi kompozitoriai, ko klausote šiomis dienomis?

– Labai myliu muziką ir kartais man užeina tokios nuotaikos, kai aš galiu klausytis be galo be krašto. Ateina kartais suvokimas, kad neužteks mano gyvenime laiko tam, kad išklausyčiau visą muziką, kuri man patinka. O norisi paklausyti kelis kartus, kad suprastum tą kūrinį, išanalizuotum. Dėl to tenka labai apsiriboti, nes klausymo laikas yra ribotas.

Todėl dažniausiai klausausi muzikos, kuri yra kaip nors susijusi su mano daromais darbais. Jeigu rašau pučiamųjų orkestrui – tai labai specifinis instrumentų darinys – tam, kad įeičiau į tą garsinį pasaulį, turiu pasiklausyti, kas jau yra padaryta tokiai sudėčiai. Tad dažnai mano kūrybiniai darbai lemia, ko aš klausysiuosi.

Dabar rašau fortepijonui, tai stengiuosi klausytis fortepijoninės muzikos tam, kad kažkiek save ir pastimuliuočiau, užmegzčiau dialogą su praeitimi ir dabartimi, su tuo, kas jau yra padaryta.

O jeigu tik turiu pasirinkimą, ko klausytis, visada J.S.Bachas būna pirmas pasirinkimas. Mėgstu ir tam tikrus atlikėjus, pavyzdžiui, Glenno Gouldo fortepijoninių įrašų klausytis galiu be galo be krašto ir visada ką nors juose surasiu.

Šiuolaikinių kompozitorių muzikos dažniausiai klausausi gyvai, koncertų salėse. Čia vėlgi nėra pasirinkimo, ką aš klausysiu, ką išgirsiu. Daugiau yra taip – ką gauni, tą ir klausai.

Labai mėgstu amerikiečių kompozitorių Johną Lutherį Adamsą. Kalbu ne apie Johną Adamsą, o kitą kompozitorių. Labai dažnai žmonės juos sumaišo, o muzika visiškai skirtinga. J.Adamso muzika labai ritminga, gana greita, tai tokia amerikietiško minimalizmo muzika, o J.L.Adamso kūriniai – lėti, juose, atrodo, nieko nevyksta. Vyksta vos ne lėti gamtiniai procesai, labai meditatyvios būsenos. Jo kūryba susijusi su gamtiniais dalykais, kas man irgi yra labai artima.

Gal nevardinsiu daugiau kompozitorių, nesinori apsiriboti keliais vardais, nes vis tiek yra daug muzikos, kurią tenka išgirsti.

Be to, daug muzikos klausausi, kai tenka dirbti įvairių konkursų ir komisijų žiuri nare. Kartais reikia išklausyti 150 ar 200 kūrinių ir po to, kai juos išklausai, nebegali eiti vėl klausytis muzikos savo malonumui, nes tai tiesiog yra darbo dalis. Ir tą muzikinį meniu dažnai ne aš pati pasirenku, o sukuria aplinka.

– O ar pasiklausote muzikos, kuri yra toliau nuo klasikos?

– Su vyru dažnai vakarienės metu paklausome džiazo, labai jį mėgstu.

– Jūsų vyras – taip pat muzikos kūrėjas. Kaip manote, ar lengviau suprasti vienam kitą, kai abu gyvenate muzika?

– Mano vyras senokai atsitraukęs nuo muzikos, bet kadangi turi kompozitoriaus išsilavinimą, tai taip, jam lengviau suprasti netgi mano emocines būsenas. Aišku, lengviau ir kalbėtis apie kūrybinius dalykus, apie kūrybines problemas. Kas gi kitas suprastų? Nelabai kas.

Maratonai

– Praktikuojate budizmą. Kaip jis atsirado jūsų gyvenime?

– Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, atsiranda etapai, kai susiduri su mirtimi. Kai jaunas žmogus susiduria su mirtimi, pradeda ieškoti atsakymų, kas, kodėl ir kaip. Atsakymai pasiūlomi įvairių pasaulio religijų, įvairių filosofinių požiūrių.

Kai studijavau muzikos akademijoje, ieškodama vidinių atsakymų, kas ir kodėl, skaičiau labai daug filosofinės literatūros. Joje atsakymų neradusi studijavau visus religinius tekstus, pradedant nuo krikščionybės. Ieškojau, kas man tinka.

Tada susidūriau su Jurgos Ivanauskaitės knygomis. Jos aprašytos budistinės kelionės labai surezonavo. Kai skaičiau jos knygas, man atrodė, kad tai vyksta su manimi, kad čia yra ir mano kelias.

Mane tai labai užkabino. Pradėjau ieškoti, kuris iš tų budistinių mokymų man labiausiai tinka. Matyt, taip natūraliai ir surandi savo kryptį.

Suradus kryptį visa kita yra tik praktikos reikalas. Praktika – tai kasdienė meditacija, tam tikras požiūris.

Labai mėgstu ilgalaikius dalykus. Štai ką tik buvo mūsų su vyru dvidešimtosios santuokos metinės. Ir aš pagalvojau – ilgalaikis santykis labai keičia santykių kokybę, keičia supratimą vieno apie kitą, kurio tu niekaip neįgysi per trumpą laiką.

Tas pats, kaip ir su muzikos kūriniu. Jeigu jam turi penkias minutes, negali pasakyti tiek daug, kiek per valandą ar dvi. Tos ilgos distancijos, ilgi maratonai mano charakteriui yra labai tinkami, nes tada man pasidaro įdomu. Kuo ilgiau aš su kažkuo praleidžiu laiko, tuo man įdomiau, o ne atvirkščiai. Tas pats ir su budistine praktika.

Atrodytų, kad pasidomėjai, užkabino tam tikri filosofiniai dalykai, tada pabandei praktinius dalykus, meditaciją, ir viskas. Ne. Man kuo tolyn, tuo darosi įdomiau, kokios vidinės būsenos atsiranda. Tai tam tikra sąmonės ir proto laboratorija, kurioje esi pagrindinis mokslininkas ir studijuoji save, matai, kaip viskas vyksta. Tai vidinis darbas su savimi.

– Sakėte, kad kažkada galvojote, jog galėtumėte tapti rašytoja. Vis dar galite, ne? Rašote muziką, gal kada parašysite ir knygą?

– Žadu visiems, kad bus ta knyga. Iš tiesų, turiu vienos knygos apmatus. Ne tik apmatus, esu ir nemažai puslapių parašiusi. Bet vis nerandu laiko prie jos prisėsti. Reikėtų kiekvieną dieną rašyti tam, kad ji būtų pabaigta. Nes prisėdu labai priešokiais, o būna, kad pusę metų iš viso neprisėdu. Nežinau, kiek metų užtruks. Dešimtmečius, tikriausiai.

– O kokia tai bus knyga, jeigu galite atskleisti?

– Knyga yra susijusi su asmenine istorija, meilės istorija ir muzika. Knygoje panaudota labai daug muzikos formų. Viskas taip, kaip ir muzikos kūrinyje, tik kad knygoje visa tai įgauna žodinę išraišką. Į muzikines formas yra įpinti ir gyvenimo tarp dviejų kultūrų anekdotai. Ir mūsų su vyru meilės istorija, kuri buvo labai romantiška ir stipri. Galima apie tai filmą sukurti.