Juodkrantėje esanti kolonija – didžiausia ir daugiausia dėmesio sulaukianti didžiųjų kormoranų perimvietė Lietuvoje. Lietuvoje kormoranai vėl perėti pradėjo maždaug prieš 40 metų. Į Juodkrantės koloniją jie grįžo 1989 m., praėjus 100 metų nuo tada, kai buvo išnaikinti. Šiuo metu čia peri apie 3000 kormoranų.
Didieji kormoranai peri medžiuose, kuriuos patys pamažu sunaikina. Jų išmatose gausu azoto ir amoniako – jos nudegina lapus, pažeidžia žievę ir per kelis sezonus paverčia gyvą medį skeletu.
Kormoranai – išskirtinio dėmesio Lietuvoje sulaukiantys paukščiai. Jų nemėgsta žvejai ir miškininkai, tačiau mielai lanko turistai, o mokslininkai sako, kad kalbos apie jų daromą žalą yra gerokai perdėtos.
Didžiausia Lietuvoje Juodkrantės kormoranų kolonija puikiai matoma iš oro darytose nuotraukose. Išdžiūvęs miškas – seniausia kolonijos vieta, pabalę medžiai – vėlesnės lizdų vietos.
Kormorano lizdas, tai iš šakų susuktas ir išmatomis nusėtas statinys.
Viename medyje gali įsikurti ir 10 šių paukščių lizdų, kur kiekviename sudedami 3-5 kiaušiniai.
Kormoranai per nuo kovo iki liepos mėn, Patelė paprastai padeda 3–4 kiaušinius. Jų pagrindinis maistas – žuvys. Dažniausiai tai smulkesnės ar lengviau pagaunamos rūšys, kurių per dieną vienas paukštis gali suėsti apie pusę kilogramo.
Kormoranai gyvena didelėmis, tankiomis kolonijomis, kur vienoje vietoje gali būti tūkstančiai paukščių. Viename medyje gali ir 10 lizdų. Šiuo metu Lietuvoje žinoma apie 10 kormoranų kolonijų, savo didžiausių Lietuvoje – Juodkrantės kolonija.
Kormoranų išmatų poveikis pakeičia dirvožemio chemiją – rūgštėjimas ir maistinių medžiagų perteklius sunaikina augaliją. Per kelerius metus miškas virsta atvira, išretėjusia erdve. Miško nykimas, o ypač – sengirės, yra viena iš pagrindinių priežasčių kodėl Kuršių nerijoje buvo pradėta reguliuoti kormoranų kolonijos dydį.
Žvejai taip pat nepatenkinti kormoranų kaimynyste. Pora tūkstančių kormoranų per dieną gali sugauti apie toną žuvies. Verslininkai sako, kad taip naikinamas jų uždarbis, o mokslininkai nustatė, kad kormoranai kaip tik dažniausiai gaudo menkavertę žuvį, o taip pat invazinę žuvų rūšį – grundalą, kuri ėsdamas ikrus sunaikina daug daugiau vietinių žuvų negu paukščiai.
Per pastaruosius dešimtmečius sparčiai augantis kormoranų skaičius pasiekė tokią ribą, kai jų gausa pradėjo daryti nepageidaujamą poveikį žuvų ištekliams, sukėlė neigiamą žvejų ir miškininkų požiūrį į šią paukščių rūšį. Tačiau gamtosaugininkų ir mokslininkų nuomonė dėl kormoranų daromo neigiamo poveikio žuvų resursams skiriasi nuo žuvininkystės sektoriaus atstovų.
Kormoranai gali panerti iki 10–20 metrų gylio ir išbūti po vandeniu iki minutės. Skirtingai nei dauguma paukščių, jų plunksnos nėra visiškai atsparios vandeniui todėl juos dažnai matome išskėstais sparnais džiovinančius plunksnas.
Kormoranai kartais medžioja grupėmis – gali „varyti“ žuvis kaip vilkai – sugena žuvis ir taip sumažina jų pabėgimo galimybes.
Kormoranų išmatos nudegina medžių spyglius, lapus ir po kurio laiko miškas nudžiūna. Tuomet paukščių kolonija keliasi į gretimus medžius.
Kormoranai beveik šimtą metų Lietuvoje buvo išnykę ir tik prieš kelias dešimtis metų vėl pradėjo perėti.
Kormoranai jaunikliams pagautą žuvį parneša prariję. Jaunikliai ją išsitraukia kišdami snapą į tėvų gerklę ir taip pasiima jau kiek pavirškintą žuvį. Kartais , kormoranus pabaidžius ar dėl kitų priežasčių, šios žuvys iškrenta, todėl po lizdais neretai galima rasti gulinčių ešerių, grundalų ar kitų rūšių žuvų.
Juodkrantės kormoranų kolonija – vienas lankomiausių turistinių objektų Kuršių nerijoje. Dažniau lankomi tik paplūdimiai, Parnidžio ir Mirusios kopos. Niekur kitur Lietuvoje negalima taip paprastai ir patogiai stebėti kormoranų kolonijos gyvenimą. Apžvalgos bokštelis leidžia stebėti vieną didžiausių kormoranų kolonijų regione.
Kormoranų kolonijos tapo ne tik ekologiniu, bet ir politiniu klausimu. Sprendimai dėl jų reguliavimo balansuoja tarp aplinkos apsaugos, žvejybos, miškininkų interesų ir visuomenės nuomonės. Kasmet kormoranų baidymas įprastai susilaukia nemažo žiniasklaidos dėmesio.
Pastaraisiais metais Lietuvoje kormoranai baidomi ir kolonijos plėtimasis reguliuojamas tik Juodkrantės perimvietėje. Čia balandžio viduryje keletą dienų periodiškai šaudomi fejerverkai. Ornitologų siekis, kad pabaidyti paukščiai išskristų ir kuo ilgiau neleisti jiems grįžti kol per tą laiką lizduose sudėti kiaušiniai atšals ir iš jų nebegalės išsiristi jaunikliai.
Pirotechnika – vienas efektyviausių kormoranų baidymų būdų. Ji paruošiama dar prieš veiksmą.
Ornitologas Saulius Rumbutis padega pirotechnikos užtaisą kormoranų kolonijos centre.
Pirotechnikos užtaisas garsiai sprogsta ir išsisklaido virš medžių, kuriuose įsikūrę lizdai, viršūnių.
Išgąsdinti pirmo pirotechnikos šūvio kormoranai masiškai pakyla ir palikę dėtis išskrenda į Kuršių marias.
Po kurio laiko iš marių grįžta pirmieji kormoranų žvalgai. Svarbu juos vėl išbaidyti, kad negrįžtu visa likusi kolonija.
Ornitologas eina per dėl kormoranų išdžiūvusį mišką ieškodamas naujai susuktų lizdų.
Ornitologas purškiamais dažais pažymi kamieną. Tai vienas iš kontrolinių medžių, kuriuos bus įvertintos dėtys prieš baidymą ir po pusantro mėnesio. Jeigu jame vis dar bus kiaušiniai, o ne jaunikliai – vadinasi baidymas buvo sėkmingas ir dėtys atšalo.
Baidymo metu iš lizdų yra išimamas tam tikras skaičius kiaušinių ir specialia metodika nustatomas jų „amžius“ t.y. kiek išsivystęs jo embrionas.
Baidant kormoranus ornitologai turi tikslą neleisti kolonijai plėstis, o ne ją sunaikinti.
Ornitologas Saulius Rumbutis sako, kad kormoranų dėčių naikinimas nėra malonus, tačiau dabartinėje situacijoje jis pasirinktas kaip pats optimaliausias variantas sugyventi žmonėms ir paukščiams.
Ornitologas demonstruoja kaip sutemus lazeriu baidomi sugrįžti bandantys paukščiai. Siauras lazerio spindulys paukščiams iš viršaus atrodo kaip juos švytintis ir link jų judantis stulpas.
Informacija parengta bendradarbiaujant su kormoranų baidymą atliekančiais ornitologais Sauliumi Rumbučiu ir Deividu Dementavičiumi.
Nuotraukų ir teksto autorius – Vidmantas Balkūnas
Įgyvendinimas – Lina Zaveckytė
Nuotraukoje: autorius Vidmantas Balkūnas ir ornitologas Saulius Rumbutis
