Kraštotyros patriarchas Jurgis Dovydaitis ir trys tūkstančiai jo dienų žygiuose per Lietuvą

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, įgyvendinant ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“. 

XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje kilo didžiulis susidomėjimas etnografiniu tautos paveldu: po kaimus ir vienkiemius pasklidę tautosakos rinkėjai entuziastai užrašinėjo senolių dainuojamas dainas, sekamas pasakas, menamas mįsles, įvairias liaudies tradicijas, papročius, vaikų žaidimus. Jie taip pat rinko senovinius ūkio ir buities padargus, sakralinės dailės reliktus. 

Apsiginklavę sąsiuviniais, kuriuose dokumentavo savo atradimus, o vėliau, sovietmečiu, ir dešimtis kilogramų sveriančiais magnetofonais, šie etnografai ėjo iš kaimo į kaimą, iš kiemo į kiemą įamžindami visa, kas liudijo turtingą, tačiau sparčiai benykstančią praeities kultūrą, gyvenseną, mąstyseną. 

Ne vienas etnografas su savimi nešėsi ir fotoaparatą, o stiklo negatyvuose fiksavo bažnyčias, dvarus bei kaimo trobesius, koplyčias ir kryžius, medines skulptūrėles bei audinių raštus, namų apyvokos įrankius, kasdienę žmonių aplinką bei jų darbus. Tarp žymiausių kraštotyrininkų bei fotografų, neabejotinai, pirmiausia iškyla Balio Buračo pavardė. 

Milžinišką postūmį šiam etnografijos sąjūdžiui turėjo 1907 m. Vilniuje Jono Basanavičiaus įsteigta Lietuvių mokslo draugija inicijavusi susidomėjimą senuoju kultūros paveldu.  

1930 m. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurta Tautosakos komisija, kuri nuosekliai ėmė rūpintis folkloro rinkimu, tvarkymu bei skelbimu. O po penkerių metų įsteigus Lietuvių tautosakos archyvą ir net skiriant atlygį už pateiktą medžiagą, etnografijos rinkimas pasiekė iki tol neregėtą mastą: vien per 1938 m. šį archyvą papildė daugiau kaip 80 tūkst. tautosakos kūrinių. 

Būtent šitokioje aplinkoje formavosi, o kartu ir pats savo neblėstančiu entuziazmu bei atsidavimu tautosakos rinkimo tradiciją Lietuvoje kūrė darbščiausias, tačiau nepelnytai užmirštas kraštotyrininkas ir fotografas Jurgis Dovydaitis (1907–2001). 

Šia veikla susidomėjęs dar gimnazijos suole būdamas šešiolikos, o pirmąja ekspedicija pasirinkęs gimtąjį Višakių Rūdos kaimą, per daugiau nei septynis tautosakos rinkimo ir tyrinėjimo dešimtmečius J.Dovydaitis apėjo ir apvažiavo bene visą Lietuvą, kai kuriuose kaimuose lankydamasis net ne po vieną kartą.  

Nors tuo metu kraštotyrinė veikla buvo madinga ir iš dalies net naudinga, mat dotuota valstybės, tačiau J.Dovydaitis čia tapo tikra legenda. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus vadovės dr. Astos Skujytės-Razmienės, jis buvo vienas pirmųjų profesionalių tautosakos užrašinėtojų, šio savo pašaukimo neatsisakęs net ir sovietmečiu. 

Nuo 1923 m. kauptas J.Dovydaičio archyvas, kuriame skaičiuojama per 140 tūkst. kūrinių, yra seniausias ir didžiausias vieno žmogaus surinktas tautosakos archyvas Lietuvoje. Jame užrašyta daugybė dainų tekstų ir jų melodijų, žaidimų, pasakų, padavimų, sakmių, patarlių, burtų, prietarų, mįslių, atsiminimų, raudų, gamtos garsų pamėgdžiojimai. Taip pat daugiau nei 1200 magnetinių garso įrašų juostų, 500 tarpukariu darytų stiklo negatyvų ir per 800 fotojuostelių iš sovietmečio ekspedicijų. Maža to, lietuvių kalbos žodyno kartotekai jis užrašė apie 17 000 žodžių. 

Į savarankiškas ekspedicijas, kuriose užtrukdavo ištisas savaites, o neretai ir mėnesius, J.Dovydaitis vykdavo reguliariai nuo 1923 metų. Praėjus vos metams nuo pirmųjų žygių, jo nepakeičiamu pagalbininku tapo ir fotoaparatas. Namiškiai savaitėmis nežinodavo, į kurį kraštą šį kartą pasidavė ir kada namo sugrįš šis jaunasis entuziastas  

1932 metais, kaip pats prisimena režisieriaus Algirdo Tarvydo sukurtame dokumentiniame filme „Palikimas“, rinkdamas tautosaką ir keliaudamas iš kaimo į kaimą, J.Dovydaitis perėjo nuo Kauno iki Palangos, o tuomet nuo Palangos iki Šiaulių. Po trumpo sugrįžimo į namus jis savo ekspediciją pratęsė dar ir nuo Kauno nukeliavęs iki Zarasų. Jo paties kelionių dienoraščiai liudija, kad šiuose žygiuose per gyvenimą J.Dovydaitis praleido net tris tūkstančius du šimtus dienų.  

Būdamas vos dvidešimt dvejų jis parašė knygelę „Tautosakos rinkėjo darbas“, kurioje kaip tikras idealistas išdėstė pagrindinius tautosakos rinkimo principus ir su jais susijusius iššūkius. 1934 m. kelionių įspūdžius po Lietuvos kaimus, to meto gyvenimo realijas, pokalbius su kaimo žmonėmis bei savųjų žygių apmąstymus J.Dovydaitis ėmė aprašinėti ir skelbti kraštotyros žurnale „Gimtasai kraštas“.  

Savo straipsnyje „Tautosakos reikaluose“ jis entuziastingai ragino jaunimą prisidėti prie šios garbingos veiklos: „Moksleivi, vadovėlių verge! Jums daug, per daug kalba apie tolimas Afrikos miškų tankynes ir lygiąsias Amerikos prerijas <…>. Atmink, kad lietuviai turime dalykų, brangesnių už radinius faraono kapuose, brangesnių deimantų už randamus Kimberley kasyklose. Jie tik mums vieniems tesuprantami. Tik jie vieni gali sustiprinti mūsų kraštą. Nekeliauk iš karto į didelę kelionę: pradėk po truputį. Parsinešti rankraščių. Juose tebūva randama viena kita pasaka, retas, kitur niekur negirdėtas žodis, senos senelės daina <…>. Ryžkis. Ne rytoj, ne vasarą, bet šią valandą, imkis rengti žygį, į neatidėliotiną darbą sergstint tautos brangenybes ir keliant jos vaikų garbę – žygius.“ 

Fotografijose tarpukario etnografai didžiausią dėmesį skyrė nykstančiam paveldui – statiniams, pakelės koplytėlėms, kryžiams, medžio skulptūroms, ūkio padargams. Visa tai, be abejo, domino ir patį J.Dovydaitį. Vis dėlto, iš daugelio kitų jo nuotraukų archyvas išsiskiria dėmesiu ir atidumu žmonėms. 

Savo nuotraukose jis įmažino dirbančius, poilsiaujančius, pramogaujančius, švenčiančius, žaidžiančius, įvairias tradicijas demonstruojančius Lietuvos kaimo gyventojus. Jam svarbu buvo įamžinti to laikmečio žmogų autentiškoje jo paties aplinkoje ir kasdienybėje. J.Dovydaičio nuotraukos labiau priskirtinos dokumentikos žanrui, o ne pastatyminiams pozavimams.  

Ne vienoje fotografijoje šalia tautosakos pateikėjų galima išvysti nusifotografavusį ir patį J.Dovydaitį. Tokiu būdu, anot A.Skujytės-Razmienės, legendinis kraštotyrininkas tartum įrašė save į etnografijos istoriją ne tik gausiai surinktu išskirtiniu paveldo lobynu, tačiau ir pats įsiamžindamas kartu su senosios kultūros liudytojais, su kuriais buvo taip artimai suaugęs. 

Etnologas Libertas Klimka, ne kartą sovietmečiu dalyvavęs ekspedicijoje kartu su J.Dovydaičiu prisimena, kad jis „negaišuodavo laiko ekspedicijose, keldavosi anksčiausiai, grįždavo vėliausiai. Nelaukdavo nuvežamas į atokesnį kaimą, sodybą. Kitiems kraštotyrininkams ten apsilankius, paaiškėdavo, kad Dovydaičio čia jau būta. Užėjęs į sodybą, be ilgų įžangų ar prisistatymų klausdavo mokančių pasakų, dainų, kitos tautosakos, – jo garbus amžius leido nepaisyti „susipažinimo etiketo“. Taupydavo net valgymui skirtą laiką, kuprinėje nešiodamasis puodelį. Ir nesivaržydamas paprašydavo į jį pripilti ką tik pamelžto pieno. Ilgėliau apsistodavo tik pas iš seniau pažįstamus, dažniausiai išskirtinius pateikėjus. Nešinas griozdišku magnetofonu, pėsčiomis apėjo visą Lietuvą, turbūt ir ne vieną kartą...“ 

1996 m. už nuopelnus lietuvių etninei kultūrai renkant ir skelbiant tautosaką, J.Dovydaitis apdovanotas Jono Basanavičiaus premija.  

Legendinis kraštotyrininkas mirė 2001 metais. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. 

Nuotraukos Jurgio Dovydaičio iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus 

Tekstas Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė