„Kur eidavo, ten ir fotografuodavo“: neregėtame Jurgio Vaitulevičiaus archyve – pamirštas Vilnius ir gyvenimas su televizija
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
2026 metų pradžioje Lietuvos nacionalinį muziejų pasiekė ilgamečio Lietuvos televizijos operatoriaus ir fotografo mėgėjo Jurgio Vaitulevičiaus (1932–2001) negatyvų bei nuotraukų archyvas. Jame – daugiau nei 30 tūkstančių kadrų, kuriuose įamžintas XX a. 7–9-ojo dešimtmečių Vilnius bei urbanistiniai miesto pokyčiai, šeimos kasdienybė ir asmeninės šventės, darbas televizijoje bei jos užkulisiai. Iki šiol beveik nerodytame archyve – netikėtas ir asmeniškas žmogaus žvilgsnis į savojo laiko tikrovę, subtilūs įsižiūrėjimai ir gyvenimas, virtęs istorija.
Visą savo profesinį gyvenimą J.Vaitulevičius dirbo nacionalinėje Lietuvos televizijoje: karjerą pradėjo pirmaisiais televizijos kūrimosi dešimtmečiais, o nepriklausomybės laikotarpiu rengė tiesiogines transliacijas iš Aukščiausiosios Tarybos bei Seimo salės. Septintojo dešimtmečio pradžioje jo gyvenime atsirado ir fotografija, su kuria nesiskyrė iki pat mirties. Jo sūnus Arvydas Vaitulevičius prisimena, kad tėvas, kur beeitų, su savimi visuomet pasiimdavo ir fotoaparatą, o pamatęs tinkamą vaizdą ar situaciją, kaipmat imdavo fotografuoti.
„Visą gyvenimą augome su tėvo nuotraukomis. Tačiau šiandien, praėjus pusei amžiaus nuo jų padarymo, į šiuos darbus žiūriu visiškai kitaip – matau ne tik mūsų šeimos gyvenimo fragmentus, tačiau ir laiko paženklintus Vilniaus vaizdus, kurie seniai nugrimzdę į praeitį, o šiose fotografijose tartum prikeliami gyvajai atminčiai“, – pasakojo sūnus Arvydas.
Pirmieji J.Vaitulevičiaus archyve esantys negatyvai siekia apie 1961–1962 metus. Tikėtina, kad tuo metu jau dirbdamas Vilniaus televizijos studijos operatoriumi savo malonumui jis pradėjo ir fotografuoti. Su kokiu azartu ir atsidėjimu tai darė, liudija ir kruopščiai sutvarkytas bei dokumentuotas jo negatyvų archyvas: juostelės suvyniotos į specialų popierių, užrašyti fotografavimo metai, asmenys bei vietos.
Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografo Virgilijaus Usinavičiaus, dirbančio su J.Vaitulevičiaus negatyvais, šis archyvas išskirtinis tiek dėl paties autoriaus, tiek ir dėl to, ką jis įamžino. „Įdomiausiose ir labiausiai vykusiose nuotraukose akivaizdžiai matyti profesionalo žvilgsnis – puikiai sudėliota kompozicija, pagauta šviesa bei nuotaika. Tuo tarpu žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jo darbai užpildo pirmųjų sovietmečio dešimtmečių Vilniaus vaizdų spragas: Žvėryną, kuriame su šeima gyveno pats fotografas, urbanistinius pokyčius palei Neries upę ar dabartiniame Savanorių prospekto rajone, kur buvo įsikūrusi Vilniaus televizijos studija ir kur septintajame dešimtmetyje senuosius medinius namus sparčiai keitė daugiabučių statybos“, – teigė V.Usinavičius.
Į akis krinta ir tai, kad nemaža dalis šių fotografijų padaryta kasdieniame J.Vaitulevičiaus kelyje iš namų Žvėryne į darbą televizijoje Konarskio gatvėje. Tai gan asmeniškas pasakojimas apie miestą, pastebint gan įprastus įvykius – Žvėryno kieme žaidžiančius vaikus, vorele einančius darželinukus, žvejus prie Neries upės, asfaltuota gatve arklio traukiamą vežimą, troleibuso laukiančius miestiečius, ant tvorų sulipusius automobilių lenktynių žiūrovus, pavasarinį skalbimąsi, griaunamą seną namą bei naujakurius chruščiovkėje.
Kur eidavo, ten jis vis kažką sau ir nusifotografuodavo – be didelių ambicijų, kūrybinių planų ar sieko įamžinti istoriją. Vis dėlto, V.Usinavičiaus teigimu, šiandien šie daugelio neregėti arba pamiršti vaizdai jau atrodo itin egzotiškai ir todėl savaime traukia akį. „Tarp elementarios to laikmečio buities, atsitiktinių kadrų galima aptikti ir parodinių darbų, kurie šiandien tampa ne tik vizualiniu laikmečio liudijimu, bet ir daugiaprasmėmis metaforomis, kalbančiomis apie žmogų, laiką, tarpusavio santykius“, – teigė su šiuo archyvu dirbantis ir fotografinių perlų ieškantis V.Usinavičius.
Fotografo sūnus Arvydas prisimena, kad tėvas namuose buvo įsirengęs kambarėlį, kuriame spausdino nuotraukas ir archyvavo negatyvus. Namiškiai šią patalpą vadino „laboratorija“. „Mus su broliu jis taip pat buvo išmokęs fotografuoti ir ryškinti bei spausdinti nuotraukas. Tačiau nė vienas iš mūsų šia veikla per daug nesusidomėjome“, – pasakojo A.Vaitulevičius. Anot jo, nepaisant to, su broliu jiedu augo vartydami tėvo atspausdintas kontaktines nuotraukas ir nuolat patys tapdami šių fotografijų veikėjais.
Tiesa, J.Vaitulevičius nebuvo koks fotografas pogrindininkas ar eilinis mėgėjas: jo nuotraukos buvo spausdinamos leidiniuose „Kalba Vilnius“, „Kultūros barai“, „Vakarinės naujienos“. Pasak sūnaus Arvydo, tarp pažįstamų ir giminių tėvas pagarsėjo kaip nusimanantis fotografas, todėl neretai jo būdavo prašoma pafotografuoti vaikų darželio šventes, pažįstamų vestuves ar laidotuves, giminaičių susiėjimus bei menininkų dirbtuves. „Nežinau, ar jis už tai gaudavo kokį atlygį, tačiau fotografavo nuolatos – tiek savo kasdienybėje, tiek laisvalaikiu, tiek per šventes ir net darbe“, – pasakojo A.Vaitulevičius.
Šventės vaikų darželyje, giminaičių susitikimai, išvykos į kaimą, buriavimas, šeimos pasivaikščiojimai po miestą bei poilsis prie jūros – tai bene dažniausiai pasitaikančios J.Vaitulevičiaus fotografijų temos. Jo archyvą tyrinėjančio V.Usinavičiaus teigimu, šie darbai vertingi savo dokumentiškumu, nes juose užfiksuota to meto aplinka, įvairios detalės, papildančios istorinį to laiko paveikslą.
Atskirą archyvo dalį sudaro nuotraukos iš Vilniaus televizijos. Nuolatos darbuodamasis su filmavimo kamera tiek studijoje, tiek darbinėse išvykose, J.Vaitulevičius nevengė ir fotografuoti. Jo archyve galima aptikti to meto muzikos, sporto, televizijos įžymybių portretų, akimirkų iš laidų, spektaklių, koncertų ar sporto varžybų filmavimų, taip pat televizijos užkulisių ir buitinių darbo kasdienybės vaizdelių. Šios fotografijos „į kairę“ ir tartum be jokio reikalo atskleidžia jo žaidybinę aistrą fiksuoti gyvenimo mizanscenas, kurios gali nutikti bet kur, svarbiausia būti pasiruošus jas įamžinti.
Daugiausia išskirtinių fotografijų, kurios kartais primena Juozapo Čechavičiaus, Antano Sutkaus ar Henri Cartier-Bressono darbus, J.Vaitulevičius padarė septintajame dešimtmetyje – pačioje fotografavimo pradžioje. Tikėtina, kad su metais jo susidomėjimas fotografija, taip pat pastabumas natūraliai kiek prigeso, tad ir fotografinių perlų pasitaiko vis rečiau. Nepaisant to, iki pat gyvenimo pabaigos J.Vaitulevičius niekada ilgam nesiskyrė su fotoaparatu ir tokiu būdu istorijai paliko vieno žmogaus vizualų pasakojimą apie savąjį laikmetį.
Nuotraukos Jurgio Vaitulevičiaus iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė