Karantino interjerai

Muziejus jūsų namuose: nematomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondų deimančiukai (II dalis)

Dailės muziejus savo fonduose saugo ketvirtį milijono dailės, dizaino, liaudies meno ir gintaro eksponatų. Tik penkis procentus jų iki karantino buvo galima pamatyti muziejaus ekspozicijose. Situacija nepasikeis ir karantinui pasibaigus – tai įprastas matomų ir nematomų eksponatų santykis didžiuosiuose pasaulio muziejuose.

Neįprastos padėties „proga“ galime kartu pasivaikščioti po Dailės muziejaus fondus, kurie pasiekiami tik profesionalams, ir apžiūrėti kai kuriuos ten saugomus kūrinius. Ekstremalios situacijos atveria ekstremalias galimybes – 15min media-pasakojimų rubrikoje Dailės muziejus pristato po saujelę eksponatų, kurie parinkti atliepiant dabarties aktualijas.

Kelionė laiku po interjerus: kur karantino dienas būtų leidę mūsų kultūros žmonės ir personažai?

Ignas Ceizikas, dekoratyvinė plokštelė Ceizikas kalėjime, 19 a. vidurys

Molis, tonavimas, 18,5x16 cm, LNDM taikomosios dailės rinkinys

Nedidelę reljefinę plokštelę Ceizikas kalėjime sukūrė už pinigų padirbinėjimą įkalintas dailininkas, lietuvių bajorų palikuonis Ignas Ceizikas (1779–1858). Šis genialus falsifikatorius pridarė nemažai rūpesčių 19 a. pirmosios pusės imperinės Rusijos valdžiai, kai vietinę rinką užvertė netikrais pinigais. Beje, jie atrodė tokie kokybiški, kad buvo paprasčiau išimti iš apyvartos originalus, nei kovoti su klastotėmis.

Banknotų gamyba Ceizikas susidomėjo 1798 m., pasimokęs Vilniaus universitete piešimo, tapybos, chemijos, istorijos ir kitų mokslų. Dėl klastojimo ne kartą areštuotas ir kalintas Sibire, nenuorama kelis kartus buvo ištrūkęs į laisvę, tačiau kai tik likdavo be antrankių, vėl imdavo spausdinti savo padirbtus rublius. Manoma, kad šios veiklos jis ėmėsi ne dėl noro praturtėti, o tikėdamasis sužlugdyti Rusijos imperijos ekonomiką.

Jozef Czechowicz, Verkių rūmų interjeras, 1873

Fotografija, 23,1x28,3 cm, LNDM istorinės fotografijos rinkinys

Kunigaikščiui Ludwigui Wittgensteinui su žmona Leonila 1841 m. įsigijus Verkius ir pertvarkius jų rūmus bei parką, Verkiai tapo vienu prabangiausių dvarų Vilniuje. Europietiškas etiketas, koncertai, spektakliai, dailės kolekcijos, riterių salė, žiemos sodas traukė vietos aukštuomenę. Nors svarbiausia Saynų-Wittgensteinų giminės pilis buvo Vokietijos vakaruose, netoli Koblenco miesto, Verkiai buvo viena mėgstamiausių kunigaikščių rezidencijų. Wittgensteinai ją valdė ir rimtai ja rūpinosi nuo 1841 iki 1901 m.

Pirmąsias Verkių rūmų interjero fotografijas pagal kunigaikščio Peterio Wittgensteino užsakymą 1873 m. sukūrė Jozefas Czechowiczius (1818–1888). Czechowiczius atidžiai sekė Europos fotografijos gyvenimą ir pats jame dalyvavo: buvo Prancūzijos fotografijos draugijos (Société française de photographie) narys, savo darbus eksponavo 1878 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje.

Ferdynand Ruszczyc, Auksinis kambarys, 1913

Popierius, pastelė, 49,5x65 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys

Rugsėjo saulė apšviečia erdvų kambarį, išryškindama oro virpėjimą ir ištirpdydama daiktų kontūrus. Ferdynandas Ruszczycas (1870–­1936) į Vilnių iš Krokuvos persikraustė 1908 m. pabaigoje. Kitų metų rudenį kartu su kolega ir draugu Józefu Wierzyńskiu jis išsinuomojo butą Užupio g. 24, kur gyveno iki 1915 m. Labai tikėtina, kad 1913 m. rugsėjo 21 d. nupieštoje pastelėje pavaizduota kaip tik šio buto svetainė. Tuo metu Ruszczycas rengėsi vienam svarbiausių gyvenimo įvykių – vestuvėms su Regina Rouckówna, kurios įvyko 1913 m. spalio 12 d. Užupio Šv. Baltramiejaus bažnyčioje.

Iš šio buto balkono vėrėsi įspūdinga miesto panorama – Bernardinų sodas, Vilnelės vingis, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių stogai. Ruszczycas pats projektavo buto interjerą. Dailininko bičiulis fotografas Janas Bułhakas rašė: „Tai buvo skoningai įrengtas menininko žemvaldžio lizdas. Kuklūs stilingi kaimiški baldai buvo ilgaamžiai, lengvos tiulio užuolaidos kambariams teikė diskretišką ramybę, o spalvoti audiniai ir vilniškės verbos, paveikslai ir graviūros, knygos, albumai ir aplankai kiekvieną kampelį pripildė autentiško meniškumo, kuris buvo ne prabanga, bet gyvenimo poreikis.“

Aizikas Cinovecas, Vilniečio Teplovo buto interjeras, 20 a. pradžia

Fotografija, 12,5x16,8 cm, LNDM istorinės fotografijos rinkinys

Nėra žinoma, kas buvo Teplovas ir kodėl jo buto interjerą fotografavo Aizikas Cinovecas (gyvenimo datos nežinomos) – vienõs stambiausių ir populiariausių Vilniuje fotoateljė savininkas. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II medaliu už stropumą apdovanotas fotografas čia įsikūrė 1896 metais. Jis gamino įvairaus formato portretus ir fiksavo įvykius (pavyzdžiui, paminklo Jekaterinai II statymo Katedros aikštėje procesą), kurių fotoreportažus publikavo Vilniaus periodinėje spaudoje. Veikiausiai jis pažinojo ir vieną laikraščio Kurjer Wileński redaktorių Teplovą, galbūt tą patį, kuriam ir priklausė šis butas.

Arbit Blatas, Mano pirmasis kambarys, 20 a. 5 dešimtmetis

Drobė, aliejus, 60x73 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys

Kaune gimęs žydų kilmės Lietuvos dailininkas Arbit Blatas (tikrasis vardas Neemija Arbitblatas, 1908–1999) apsigyveno Paryžiuje 1926 m. – tuo laiku, kai, pasak menininko, kūrybinis Paryžiaus virusas „užkrėsdavo, įkraudavo, įelektrindavo“. Jis tapo jauniausiu Paryžiaus mokyklos nariu, bendravo su daugybe garsenybių: Soutine᾿u, Picasso᾿u, Utrillo᾿u, Braque᾿u, Matisse᾿u, visus juos nutapė ir sukūrė jų skulptūras. Po menininko mirties jo šeima padovanojo Lietuvai didelę Arbit Blato kūrybinio palikimo dalį.

Pirmoji dailininko rezidencija Paryžiuje tebuvo kuklus kambarys La Gaîte gatvėje. Asketišką anuometinę savo buitį menininkas yra apibūdinęs atsiminimuose: „Norėjau gyventi tik Montparnasse. Mano kambarys buvo pačiame viršuje, ketvirtame aukšte, mansardoje, tarsi iš Hugo „Vargdienių“. Ant grindų tysojo purvinas kilimas, stovėjo geležinė lova. Be šių baldų, kambaryje dar buvo krėslas. Į garstyčių spalvos tapetus stengiausi nežiūrėti...“ Iš atminties nutapytas kūrinys buvo sukurtas po kelių dešimtmečių, kai dailininkas jau gyveno Niujorke.

Jonas Prapuolenis, svetainės baldų komplektas, 1931

Medis, audinys, faneravimas, intarsija, LNDM taikomosios dailės rinkinys

Antanas Tamošaitis, kilimas, 20 a. 4 dešimtmetis

Vilna, linas, 410x310 cm, Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerija „Židinys“, Vilnius

Šis ankstyvojo „tautiško stiliaus“ baldų komplektas stovėjo profesoriaus Zigmo Žemaičio (1884–1969) svetainėje Kaune, vėliau Vilniuje. Žemaitis buvo žymus matematikas ir fizikas, ryškus visuomenės veikėjas, vienas iš Lietuvos aukštojo mokslo organizatorių, Lietuvos sportinės aviacijos entuziastas.

Tarpukario Kaune, kuriant interjerus, ypač atkakliai ieškota lietuvių liaudies menu paremto „tautiško stiliaus“. Jonas Prapuolenis (1900–1980) buvo bene ryškiausias profesionalus šio stiliaus baldų dizaineris. Jis kūrė unikalius vienetinius baldų komplektus, už kuriuos pelnė svarių apdovanojimų – pavyzdžiui, aukso medalį 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje.

Šį lietuviškų lovatiesių ir prijuosčių ornamentais dekoruotą minkštų baldų komplektą Prapuolenis sukūrė ir savo dirbtuvėje Kaune pagamino pagal individualų profesoriaus Žemaičio užsakymą. Fotografijoje komplektas stovi ant autorinio – tuo pačiu laikotarpiu ir tuo pačiu stiliumi Antano Tamošaičio (1906–2005) sukurto – kilimo. Panašus kilimas puošė ir Žemaičio namų svetainę.

Mstislavas Dobužinskis, Tytuvėnai. Senųjų rūmų interjeras, 1934

Popierius, pieštukas, tušas, 35,2x49 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys

Nuo 1911 m. Tytuvėnų dvare gyveno ekonomistas ir visuomenės veikėjas Eugenijus Römeris (1871–1943) su žmona dailininke Sofija Dembovskyte-Römeriene (1885­–1972) ir penketu vaikų. Vilniuje, Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje dailę studijavusi Römerienė pati sukūrė dvaro rūmų interjerą. Dvaro baldžiams ji piešė eskizus, ieškojo pavyzdžių anuomet populiariame, Londone leistame žurnale The Studio.

1934 m. keliaudamas po Žemaitiją Tytuvėnų dvaro interjerą nupiešė dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957). Jis įamžino originalius baldus, židinį, paveikslus, kurių dvare buvo išties daug – ne tik nutapytų Römerienės ir kitų Römerių giminės dailininkų, bet ir sukurtų senųjų tapybos meistrų.

1941 m. Eugenijus ir Sofija Römeriai buvo ištremti į Komiją. Eugenijus 1943 m. mirė, o Sofijai pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Beveik metus ji praleido Irane, vėliau išvažiavo į Egiptą, kur ketverius metus gyveno tapydama Egipto princesių ir diplomatinio korpuso tarnautojų portretus. 1948 m. atvyko į Londoną. Čia po septynerių metų pertraukos susitiko su savo vaikais. Vėliau Römerienė persikėlė į Kanadą, kurį laiką gyveno Vašingtone, o 1963 m. visam laikui įsikūrė Monrealyje.

Juozapas Kamarauskas, Juozapo Kamarausko kambarys-dirbtuvė, 1942

Popierius, akvarelė, 50,5x70,3 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys

Juozapas Kamarauskas (1874–1946) – architektas, inžinierius, architektūros tyrinėtojas, dailininkas – daugiausia laiko skyrė istorinių aprašymų ir archeologinių tyrimų studijoms archyvuose, senųjų graviūrų, piešinių ir planų paieškoms bibliotekose, muziejuose ir privačiose kolekcijose. Visą šią medžiagą jis derino su tikrovėje dar išlikusiomis architektūrinėmis detalėmis ir savo piešiniuose bei akvarelėse stengėsi atkurti kuo tikslesnį istorinio Vilniaus vaizdą. Piešdamas Aukštutinę ir Žemutinę pilis, gynybinės sienos vartus ir kitas neišlikusias Vilniaus vietas, dailininkas nevengė pasitelkti fantazijos, tačiau jo rekonstrukcijos atrodė ne mažiau tikroviškai nei čia pavaizduotas kambarys.

Kamarauskas gyveno trijų kambarių bute Didžiojoje gatvėje. Dailininkas kruopščiai pavaizdavo visas smulkmenas: palubėje lyg išdžiaustyti skalbiniai kabo heraldiniai skydai, dešinėje matyti ant kėdės sukrauta storų knygų krūva, liudijanti šeimininko domėjimąsi senąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, kairėje pavaizduotas molbertas su tuščiais baltais lakštais, paruoštais darbui, o priešais jį – improvizuota virtuvė su virduliu ant krosnelės ir kiaušiniene keptuvėje ant kėdės.

Lidija Meškaitytė, Kambarys, kuriame aš gyvenu, 1969

Popierius, akvarelė, 8,1x13,2 cm, LNDM liaudies meno rinkinys

Šviesus ir itin tvarkingas kambarys. Jauniems žmonėms jis galbūt pasirodys senoviškas, bet vyresniems turėtų priminti praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio apstatymą ir to meto beveik svajonių baldus – dviejų lakuotų durų spintą įstrižomis kojytėmis, itin modernią sofą-lovą, sekciją knygoms.

Lida Meškaitytė (1927–1993) yra žymiausia Lietuvos savamokslė dailininkė, kūrusi akvarelines miniatiūras. Jos likimą nulėmė Antrasis pasaulinis karas – karo pabaigoje patyrusi sunkią traumą, visą tolesnį gyvenimą sunkiai judėjo, tad dailininkės nutapytuose nedidelio formato darbuose svarbią vietą užima namų vaizdai. Vieną miniatiūrą ji tapydavo kelias savaites ar mėnesį, skrupulingai dėdama teptuku taškelį prie taškelio, kol užpildydavo visą paveikslėlio plokštumą. Mažyčio, beveik vieno plauko, teptuko pėdsakai ant popieriaus paviršiaus kuria nuostabiai tikro, lėto vaizdo magiją.

Leonas Lagauskas, Rašytojas Rimantas Šavelis, 1984

Popierius, pieštukas, 49,5x63,5 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys

Rašytoją ir scenaristą Rimantą Šavelį (g. 1942) Leonas Lagauskas įamžino laikinai jį prie lovos „pririšusios“ ligos patale. Dailininkas aplankė bičiulį ir piešė jį paskutinėmis 1984-ųjų gruodžio dienomis, prieš pat Kalėdas. Santūrią namų atmosferą praskaidrina didingas Vilniaus senamiesčio vaizdas – kruopščiai atkurti pro langus matomi Dominikonų bažnyčios bokštai.

Grafikas ir pedagogas profesorius Leonas Lagauskas (1928–2010) žinomas kaip klasikinės grafikos technikos oforto meistras, atpažįstamas iš grakštaus linijų trapumo. Pomėgis eskizuoti, kone kasdienės piešimo pratybos ištobulino ranką, ir lengvais, rodos, pastangų nereikalaujančiais judesiais dailininkas galėdavo perteikti svarbiausias piešiamo vaizdo detales.

Audrius Puipa, Brolis ir sesuo, 1994

Popierius, spalvota autolitografija, 47x80 cm, LNDM vaizduojamosios dailės rinkinys

Baigęs studijas, grafikas Audrius Puipa (1960–1997), siekdamas išvengti sovietiniais metais privalomos karinės tarnybos, keletą metų praleido mokytojaudamas Ukmergės rajone, Šešuolių kaime. Iš tos patirties gimė kaimiško gyvenimo vaizdų ciklas, turintis „magiškojo realizmo“ bruožų: tarytum žiūrėdamas pro slenkančios ir kartkartėmis stabtelinčios vaizdo kameros objektyvą, dailininkas laisvai komponavo žmonių ir daiktų knibždėlyną, priartindamas ir išryškindamas detales, supainiodamas planus ir rakursus, vaizduojamų objektų mastelius. Sukurtą vaizdą Puipa dažnai papildydavo ranka užrašytomis personažų istorijomis. Viršutiniame kairiajame šio kūrinio kampe parašyta: 

„Ona liko netekėjusi, nes abu jos kavalierius tuoj po karo nušovė rusai (Abu ir nupaišiau greta prie stalo) 

Mažam Česiui arklys įspyrė į galvą. Taip jis ir liko ne pilno proto, bet labai tvirtas ir darbštus. 

Sausio 10 d. Ona pamatė stebuklą savo namuose. Prieš miegą ji meldėsi, ir staiga visas kambarys nušvito. Visos rožės iš gobeleno tapo tikros, pakilo ir ėmė skrajoti po kambarį. Po kurio laiko visos gėlės sukrito už miegančio brolio galvos. Viskas buvo taip tikra, kad Ona neiškentusi atitraukė lovą su broliu, kad pažiūrėtų, kur prapuolė gėlės.“

Visi čia pristatyti eksponatai yra saugomi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose. Į juos panašių kūrinių, karantinui pasibaigus, bus galima pamatyti Dailės muziejaus ekspozicijose

• Vilniaus paveikslų galerijoje,

• Nacionalinėje dailės galerijoje,

• Vytauto Kasiulio dailės muziejuje,

• Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje,

• Palangos gintaro muziejuje,

• Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje,

• Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje,

• Pamario galerijoje Juodkrantėje (tik vasarą),

• Radvilų rūmų muziejuje (iki 2020 m. rudens vyksta patalpų ir ekspozicijų atnaujinimo darbai).