Legendinė tapytoja Rūta Katiliūtė: „Tai, ką drobėje kuria menininkas, yra filosofija“

„Niekada neinu paviršiumi, sekso, karo ar dar kokio velnio nevaizduoju tiesiogiai, bet remiuosi savo intuicija. Spalvos ir vaizdai man ateina iš pasąmonės, kas reiškia – niekada iki galo nežinosiu galutinio rezultato. Galbūt todėl mano kūryba yra cikliška, galbūt todėl pastarieji darbai yra juodi“, – interviu 15min teigė tapytoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Rūta Katiliūtė.

Šiame interviu su R.Katiliūte kalbėjomės apie poeziją, svarstėme, kurgi tos psichikos gelmės, iš kurių ji semiasi įkvėpimo, bei mėlyną spalvą.

– Pradėkime nuo jūsų kūrybos ir poezijos santykio. Nemažai kritikų išryškina Oskarą Milašių kaip jums svarbų autorių. Kiek jo dar liko tapyboje?

– Teliko atgarsiai. Tačiau kai jį atradau, man atrodė, kad be jo nebūtume gavę nepriklausomybės. Būdamas diplomatas, jis lakstė Paryžiuje per visus kabinetus, užtat lenkai jo labai nemėgo, mat jis tiek kovojo dėl Lietuvos.

Apskritai O.Milašius buvo didelė asmenybė ir aš buvau tiesiog jį įsimylėjusi! Skaitydama jo eiles, konkrečiai rinkinį „Pradmenys“ ir ten esančius eilėraščius „Uola“, „Kalnas“, „Jūra“, kūriau savo ankstyvuosius kūrinius.

Vėliau Respublikinėje bibliotekoje (dab. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) buvo eksponuojama didžiulė šių darbų paroda. Sovietmečiu nebuvau remiama valdžios, tačiau bibliotekos vadovė Laimė Lukošiūnienė domėjosi mano kūryba ir suorganizavo parodą, kurios anotacijoje rašiau – skiriu ją savo tėvams ir O.Milašiui. Kaip tik tada priėjo prie manęs kažkoks žmogelis ir įspėjo, kad nelabai galima šiam rašytojui skirti dedikaciją. Nors ir tarybiniai laikai ėjo į pabaigą, O.Milašius nebuvo itin liaupsinamas poetas.

– Dabar jo kūryba permąstoma, išleidžiami net jo laiškai.

– Taip, anksčiau didelę įtaką padarė Laimono Tapino „Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje“ (1999). Šiaip stengiausi surinkti visą O.Milašiaus bibliografiją, iš tiesų jį adoravau. Grįžtant prie parodos, tai vienas profesorius su savo draugu taip pat buvo atėję pasižiūrėti tamsesnių drobių, tarkime, „Lapkritis“, „Pavasaris“. Tai jis sėdėjo, sėdėjo ir galiausiai ištarė: „Jums turbūt labai patinka O.Milašiaus poezija.“ Šis žmogus jau išėjęs, tačiau jo įžvalga buvo labai įdomi.

Be O.Milašiaus, man labai patiko Alfonso Nykos-Niliūno, Vinco Mykolaičio-Putino bei Salomėjos Nėries poezija. Beje, kategoriškai nesutinku su jos biusto ar kokių kitų atminties ženklų naikinimu. Juk galima padaryti prierašą „ji klydo“ ir viskas.

– Visgi jūsų kūryba ypatinga tuo, kad per minimalizmą, abstrakciją stengiatės įsibrauti į psichikos gelmes. Ar nepavargote per tiek metų nuo nuolatinių paieškų?

– Tikrai nepavargau. Mano draugės netgi juokauja, kad esu tikra menininkė. Ir tai yra tiesa – esu „sugadinta“ nuo mažų dienų, juk visą gyvenimą derinu žalią ir mėlyną spalvas.

Kalbant apie jausmus ir dabar eksponuojama parodą, noriu pabrėžti, kad niekada į svarbias aktualijas, kaip antai karas, nereaguoju tiesmukiškai, nors dėl to labai išgyvenu. Niekada neinu paviršiumi, sekso, karo ar dar kokio velnio nevaizduoju tiesiogiai, bet remiuosi savo intuicija. Spalvos ir vaizdai man ateina iš pasąmonės, kas reiškia – niekada iki galo nežinosiu galutinio rezultato. Galbūt todėl mano kūryba yra cikliška, galbūt todėl pastarieji darbai yra juodi.

Štai taip „Debesų šešėliuose“ pakylu virš pasaulio, kuriame nėra jokių žemiškų problemų. Taip man pavyksta matyti plačiau, giliau, rodos, nuo ateities iki pat senovės (pastarąja labai domiuosi, renku archajiškus objektus – piešinius, ornamentus). Niekada neinu paviršiumi, bet stengiuosi remtis savąja intuicija.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

– Man turi niekas netrukdyti. Prieš tapydama stengiuosi nekontaktuoti, paskaityti A.Nykos-Niliūno poeziją... Tada prieinu prie drobės ir viskas vyksta tarsi savaime.

Mano suaugę anūkai (vienas studijuoja filosofiją, o kitas Indijoje) kadaise prašė pažiūrėti, kaip aš tapau. Bet ir jie, ir mano vaikai žino, kada aš dirbu, todėl nebūna jokių „aš pasėdėsiu kampelyje, o tu tapyk“. Man reikalinga pasiekti savotišką nesvarumo, meditacinę būseną.

– Vadinasi, naujausi jūsų darbai yra juodi?

– Jie netgi ne juodi. Jie Paryžiaus mėlynos spalvos (šypsosi). Eime, parodysiu. Štai čia matome Van Dyke‘o rudą, violetą, rudą su Paryžiaus ir indigo mėlyna. O jeigu darau tikrai juodą, tai imuosi vynuoginės, bet ne suodžių juodos (ji man yra baisi, fu). Taigi darau mišinius, sluoksniuoju, džiovinu net kelis mėnesius, netapau grynai juoda spalva.

Buvo, kad net menininkai kabina akis, kad ir patys taip gali. Aš jų paklausiu, ar galėtų taip sumaišyti dažus? Būtent sluoksniavimas atima daug laiko ir reikalauja technikos įvaldymo, įprastai dedu jų gana nemažai.

– O į jūsų paveikslus reikia žiūrėti iš arti ar iš toli?

– Noriu, kad jie būtų gražūs ir iš toli, ir iš arti (juokiasi).

– Ar įmanoma žodžiais paaiškinti jūsų tapybą?

– Čia reikėtų kviestis literatą. Manęs dažnai tai prašo padaryti, tačiau atsakau: „Jeigu labai gerai mokėčiau tai padaryti, būčiau menotyrininkė arba rašytoja.“ Bet kaip tu gali tapybą paaiškinti, kad ir romanu ar poezija? Pavyktų tik maždaug. Man labai patiko vieno garsaus menininko savo kūrinių paaiškinimas: „Čia yra tai, ką tu matai, ir viso gero.“ Tapyba dar nuo Leonardo da Vinci laikų yra laikoma filosofišku menu. Tai, ką drobėje kuria menininkas, yra filosofija, bet ne literatūra.

– Kaip užsimezgė jūsų abstraktus mąstymas? Kaip sekėsi išsikovoti vietą Lietuvos tapybos pasaulyje?

– Šiandien daug kas dirba taip minimalistiškai, tad tai nėra joks atradimas. Bet pačioje kūrybos pradžioje teko nemažai pakovoti... Išvažiavus už sienos – Vokietiją arba Austriją – ėmiau sulaukti nemažai komplimentų iš garsių menininkų, kaip antai Juckeris. „Jūs labai gera menininkė“, – kartą pasakė man jis. Lietuvoje buvo viskas atvirkščiai, ko gero, todėl kad vyravo lietuviškas ekspresionizmas.

– Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius yra sakęs, kad jūsų tapyboje – daug erotikos. Kaip vertinate šią įžvalgą?

– (Juokiasi). Jis iš pradžių mane labai kritikavo ir tik vėliau nustebau išgirdusį jo teiginį: „Esu jūsų apologetas“. Ką tai reiškia? Juk pradžioje jam atrodė, kad kuriu saldžiai, čiurlioniškai ir štai po kurio laiko įtraukia mane į savo leidžiamas knygas.

– O kaip su erotika?

– Jos visur yra, jeigu nesi bulvė (juokiasi). Juk tai yra jausmai, be to, erotiką žmonės supranta labai skirtingai. Juk užauginau du sūnus ir turiu penkis anūkus...

– Minėjote, kad esate stipriai susižavėjusi Rytų filosofija.

– Šiandien gyvenu jau kitame etape. Tačiau kai ji dar nebuvo tokia populiari tarp menininkų, buvau labai įsigilinusi. Gaudavome atšviestos medžiagos apie daoizmą, vėliau būdavo toks indų filosofas Džidu Krišnamurtis. Šiame mąstyme vyrauja ypač gražūs dalykai – neužsidarymas, momento, kuriame gyveni, vertinimas, svarbus ne ąsotis, o tai, kas jame.

– O tai, kaip augote vaikystėje, prisidėjo prie jūsų abstraktaus mąstymo?

– Nors mano tėvas Viktoras Katilius buvo rašytojas, prie tokio mąstymo tipo priėjau pati. Suvokiau nenorinti vaizduoti peizažų ar ežerėlių, tad bandžiau išsiaiškinti, kas man įdomu. Iš pradžių važiuodavau ir ją tapydavau, o vėliau supratau – nereikia man to horizonto. Ir aš jį išmečiau. Visgi ilgą laiką mano darbuose jautėsi horizontas, mat vaizdas buvo truputį abstrahuotas, bet dar ne abstrakcijos. Manau, šis perėjimas buvo ganėtinai organiškas.

Atsakant į klausimą, po viso gyvenimo tapybos, kitaip mąstyti ir nebegaliu. Viskas eina iš vidaus, intuicijos. Kuriu ir viskas.

– O kaip yra su tuo žiūrėjimo fenomenu? Esate sakiusi, kad galite ilgai stebėti, tarkime, jūrą. Kaip viskas vyksta iš tiesų? Galiausiai, kaip jums nenusibosta?

– Objektai ir gamta niekada nebūna pastovūs. Pro mano namų langą matosi saulėtekis, kuris miestą kas pusvalandį nušviečia vis kitaip. O dėl tapybos stiliaus, tai esu įsitikinusi, kad gyvenimas per trumpas jiems kaitalioti. Man dažnai siūlo išbandyti ką nors naujo, bet tegul jie patys ir daro kitaip.

– Ieškote erdvės idealo. Ar įmanoma jį pasiekti?

– Pasiekti net nebūtų įdomu.

– Ko gero, jau atsibodo šis klausimas, bet kada atradote mėlyną spalvą?

– Tikrai dažnai sulaukiu šio klausimu, bet man mėlyna yra Žemės spalva. Ji tokia tapo dėl susidariusios atmosferos, atsispindi vandens lašiukai. Visai kitaip nei Marse, kuriame jokios mėlynos nėra.

O galbūt ši spalva jau užkoduota manyje. Pamenu, vaikystėje mamytė vis norėjo man pasiūti raudoną suknelę. Nesutikdavau kategoriškai, kartais iki ašarų. Norėdavau mėlynos arba tamsiai mėlynos. Man buvo gražios neužmirštuolės, mėlynos gėlytės, na, viskas, kas į melsvą.

– Bet mėlyna atrodo kaip šalta spalva.

– Ne, iš tiesų mėlyna gali būti ir šilta, ir šalta. Įsižiūrėjus į kai kurią mano tapybą galima matyti, kad kai kurie mėlyni paveikslai turi rausvumo. A.Andriuškevičiaus, R.Jurėnaitės, L.Kanopkienės sudarytoje knygoje „Rūta Katiliūtė“ iš pradžių daug kur buvo parašyta „žydra“, tačiau gavusi pataisyti visur tai išbraukiau. Pastarąja spalva niekada netapiau, mat ji dažnai būdavo aštri.