Legendiniai Lietuvos kino operatoriai: gebėjimas matyti kitaip, pliauškė ir meilė aktoriams  

Dažnai jie matomi mažiau, tačiau jų darbas yra svarbus lygiai tiek pat, kiek ir režisieriaus. „Kai seniau buvo rašomos recenzijos apie lietuvišką kiną ir jei nebūdavo nieko gero pasakyti, tada buvo sakoma: labai geri operatoriai. Net ir dabar kartais tokių pasakymų pasitaiko“, – šypteli kino kritikė Izolda Keidošiūtė.

O žinomi Lietuvos aktoriai tvirtina: be gero operatoriaus nebus gero kino. Operatoriaus darbas kine – savotiška tapyba vaizdu.

„Velnio nuotaka“, „Gražuolė“, „Vaikai iš „Amerikos viešbučio“, „Mano mažytė žmona“, „Jausmai“ ir daugybė kitų klasika vadinamų filmų tokie yra ne tik dėl gerų režisierių ir gero scenarijaus, bet ir todėl, kad juos nufilmavo Lietuvos kino profesionalai – operatoriai.

Dievo duotas gebėjimas matyti

Lietuvos kinas yra turtingas gerų operatorių. Kino kritikė Izolda Keidošiūtė sako, kad jų buvo ne tik seniau – puikiai dirba ir jaunoji operatorių karta.

„Todėl tų pavardžių būtų labai daug. Mūsų fotografija ir mūsų operatoriai turi ypatingą matymą, vaizdo suvokimą. Tai – ir gamtos pojūtis, ir mokėjimas nufilmuoti žmogų. Jie labai gražiai nufilmuoja aktorius.

Lietuvos operatorių profesionalumas yra nepaprasta intuicija, pojūtis, tarsi atsiradusi trečia akis. Man rodos, kad tai Dievo duotas ypatingas gebėjimas matyti.

Televizijoje dirbau, tad žinau, kiek priklauso nuo operatoriaus. Gali gerai tave nugrimuoti, bet jei operatorius niekam tikęs – nieko gero nebus“, – kalbėjo I.Keidošiūtė.

Jonas Gricius, Algimantas Mockus, Jonas Vitoldas Tomaševičius, Rimantas Juodvalkis, Donatas Pečiūra, Algimantas Mikutėnas – tokius vardus ir pavardes vardija I.Keidošiūtė.

J.Gricius: kino kadro poezija

Ne taip svarbu, kada mirsi. Svarbu, kaip gyvenai. Tai – frazė, kurią savo knygos „Prisiminimai“ epigrafu pasirinko legendinis Lietuvos kino operatorius Jonas Gricius.

J.Gricius mirė 2021 metais, sulaukęs 92 metų ir Lietuvos kinui palikęs didelį kūrybinį palikimą. 2013 metais už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę operatoriui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

I.Keidošiūtė sako, kad J.Gricius buvo ne tik profesionalus operatorius, bet ir žmogus, tuo laikmečiu išplaukęs į tolimesnius vandenis – 1976 metais jis filmavo bendrą SSRS ir JAV filmą „Žydroji paukštė“, kuriame vaidino aktorė Elizabeth Taylor. Filmavimo aikštelėje buvo kilęs ir konfliktas, kuomet J.Gricius atsisakė žinomą aktorę filmuoti. Mat ši, sakė jis, norėjo atrodyti kaip Kleopatra.

J.Gricius taip pat filmavo novelių filmą „Gyvieji didvyriai“, kuris tapo pripažintas tarptautiniu mastu. Tarp jo darbų – Raimondo Vabalo „Žingsniai naktį“ (1962) bei „Laiptai į dangų“ (1966), Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (1965), Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) ir kiti.

Kaip yra sakęs režisieriaus Audrius Stonys, J.Griciaus kameros žvilgsnio neįmanoma supainioti su kitų: „Griciaus kamera yra tai, ką mes vadiname lietuviško kino jėga, vizualine poetika, paties kino grožis. Tai tie ženklai, kurie skyrė Gricių iš kitų. Jis derino savyje giluminį realizmą su didžiule kino kadro poezija. Tai, ką jis kūrė, buvo tikrasis kinas. Kinas iš didžiosios raidės, kinas, kuris ne tik atspindi pasaulį, bet ir suteikia šiam pasauliui prasmę. Kiekvienas kadras tuo spinduliuoja.“

„Kitas dalykas – jo žmogiškosios savybės, tai – be galo inteligentiškas žmogus, turintis nepaprastą humoro jausmą“, – sakė I.Keidošiūtė.

J.Gricius buvo ne tik talentingas operatorius, tačiau ir ypatingas pasakotojas, ypač pastabus detalėms. Savo prisiminimus jis sudėjo į knygą, kurią 2009 metais išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (sudarytoja ir redaktorė Živilė Pilipavičienė).

Tai – ne tik prisiminimai apie kiną, bet ir laikmečio veidrodis.

***

Pirmojo Lietuvos kino studijos (LKS) korpuso Nemenčinės plente statybą prižiūrėjo ir jai vadovavo studijos vyriausiasis inžinierius Julijanas Batuneris. Į 16 lietuviškąją diviziją, kurioje tarnavo radistu, jis pakliuvo tik todėl, kad buvo gimęs Vilniuje.

Kai po Kapsuko ir Želigovskio „žygdarbių“ Vilniuje tapo nebejauku, Julijano tėvai pasitraukė į Rusiją. Demobilizuotas jis įsidarbino Lietuvos kino studijoje garso operatoriumi.

(...) 1964 metais LKS paviljonų korpusas buvo pastatytas. Objekto priėmimo komisijoje buvo labai aukšti tuometinės valdžios pareigūnai. (...) Komisija apžiūrėjo viską, užlipo net ir ten, kur vaikščioti leidžiama tik specialistams – ten buvo trijų fazių srovės aukštos įtampos šynos, tik tuo metu, žinoma, neįjungtos.

– Kokia čia dar buržuazinio nacionalizmo demonstracija? – pasipiktino kažkuris aukšto rango komisijos narys.

Julijanas nieko nesuprato.

– Kokia demonstracija?

– Kodėl šitie metaliniai bėgiai nudažyti buržuazinės vėliavos spalvomis? Nedelsiant perdažyti!

Julijanas niekada nebuvo matęs lietuviškos trispalvės.

– Atleiskite, bet tai tarptautinės privalomos trijų fazių šynų žymėjimo spalvos – raudona, žalia ir geltona... Neturiu teisės jų pakeisti.

Aukšto rango pareigūnas buvo kiek sumišęs.

– Tada užrakinkite šitą aukštą ir kad niekas negalėtų čia įeiti.

(J.Gricius, „Prisiminimai“)

Kas yra pliauškė?

Dar viena įdomi detalė – J.Gricius sugalvojo žodį „pliauškė“, kuris kino kalboje vartojamas iki šiol. Anot J.Griciaus, net ir tie, kurie nesidomi kino filmų gamybos technologija, yra pastebėję, kad filmuojant kiekvieną kadrą prieš kameros objektyvą parodoma juoda ar balta lentelė ir į ją pliaukštelima viršuje ar apačioje pritvirtintu strypu.

„Tai būtina visoms tolimesnėms operacijoms – apdorojant filmuotą medžiagą, montuojant, garsinant, klijuojant negatyvą. Rusiškai tas būtinas įnagis vadinamas „chlopučka“. Lietuvos kinematografininkai, nelaužydami galvų, tą įnagį irgi taip vadino.

Kupinas patriotinių jausmų, pasiūliau tą lentelę lietuviškai vadinti „pliauške“. Iš pradžių visi labai gardžiai juokėsi. Po to juoktis nustojo ir ligi šiandien tą primityvų prietaisą vadina pliauške.

Maža to, net ir paneles (pas mus dažniausiai pliauškindavo panelės) be kokio nors pašaipaus atspalvio grupėse pradėjo vadinti „Pliauškėmis“.

O apskritai ne visuomet reikia demonstruoti iniciatyvą ir išradingumą – mano žmona, kada mudu susipažinom, buvo „Pliauškė“ „Adomas nori būti žmogumi“ grupėje“, – savo prisiminimų knygoje rašė J.Gricius.

J.V.Tomaševičius: kartais – daryk nedaręs, niekas nepavyksta

Kai 1972 metais buvo kuriamas kino filmas „Herkus Mantas“, pasakoja I.Keidošiūtė, kūrybinio proceso metu kilo konfliktas ir buvo keičiama visa kūrybinė grupė. Visa, išskyrus operatorių – šį filmą ir pradėjo, ir baigė filmuoti Jonas Vitoldas Tomaševičius. Operatorius, kuris, sako I.Keidošiūtė, nėra padaręs broko.

Žinomam kino operatoriui dabar – 85 metai. J.V.Tomaševičiaus filmografijoje – ne vienas filmas, patekęs į Lietuvos kino aukso fondą. „Ave, Vita“, „Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Moterys ir keturi jos vyrai“ – vos keletas iš jų. Tuo tarpu per tris kūrybos dešimtmečius jis nufilmavo daugiau nei tris dešimtis kino filmų, dirbo tiek su savo kartos, tiek ir jaunaisiais režisieriais. Kaip teigia jo amžininkai, režisieriai net stodavo į eilę norėdami, kad kitą jų darbą filmuotų būtent J.V.Tomaševičius.

2020 metais už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas J.V.Tomaševičiui buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

„Operatorius dalyvauja filme nuo pirmojo scenarijaus skaitymo, teksto bei poteksčių analizavimo iki konkrečios scenos apmąstymo ir derinimo, kaip tai turės atrodyti juostoje. Šis darbas visuomet vykdavo komandoje, todėl kine tu niekada nesi vienas. Filmas – tai sutarimo ir susitarimo, bendro matymo, bendros atmosferos kūrinys. Dar iki kameros pastatymo operatorius savyje turi būti sugėręs visus galimus konkretaus filmo vaizdinius ir juos subrandinęs. Paleidęs kamerą jis visa tai suveda į vieną paveikslėlį. Toje akimirkoje slypi pagrindinis jo uždavinys. Bet iki jos reikia nueiti ilgą kelią.

Pagrindinis visos kino komandos darbas yra pagauti ir parodyti nuotaiką. Ji sukuriama dirbant išvien su režisieriumi, dailininku, kostiumų bei dekoracijų autoriais. Paskui ateina aktorių eilė.

Daug kas priklauso nuo to, kaip jie įsijaučia į tekstą, aplinką, kaip atskleidžia personažų santykius ir būsenas. Labai svarbu čia ir improvizacija, kuri visam paveikslui suteikia gyvybės, nenuspėjamumo, energijos. Todėl operatorius turi atidžiai sekti, kas vyksta, kad tik nepamestų tos akimirkos stebuklo.

O kartais – daryk nedaręs, niekas nepavyksta. Nežinai, iš kurio galo prieiti prie scenos, nerandi rakto, kaip ją atrakinti. Pamenu su režisieriumi Marijonu Giedriu filmavome atsisveikinimo sceną „Perskeltame danguje“.

Antanas Šurna turėjo išeiti ant lieptelio į ežeriuką. Du kartus važiavome, filmavome – ežeras banguoja, o Šurna, rodos, tiesiog prausiasi. Banalu, neįdomu, lėkšta... Trečią kartą oras pasitaikė ramus, ežeras tykus ir jo paviršiuje atsispindėjo eglės. Toks čiurlioniškas paveikslas... Scena ta pati – Šurna prausiasi, ateina jo motina ir kviečia jį pusryčių. Rodos, niekas iš esmės nepasikeitė, tačiau vaizdas, emocija, nuotaika jau visiškai kita. Kiek dramatiškumo tame gamtos ir žmogaus vidinio pasaulio kontraste“, – 2021 metais 15min duotame interviu kalbėjo J.V.Tomaševičius.

A.Mockus: naujų technologijų fanatikas

Beveik lygiai prieš metus, pernai balandžio 26-ąją, užgeso kino operatoriaus 90 metų Algimanto Mockaus gyvybė. Jis – viena iš legendinių lietuviško kino pasaulio asmenybių.

A.Mockus yra pasakojęs apie tai, kad operatorystės amato mokėsi savarankiškai, iš Vokietijos operatorių parašytų vadovėlių.

I.Keidošiūtė prisimena, kad jis buvo įvairių naujų technologijų fanatikas ir domėdavosi visomis naujovėmis: „Į jį buvo galima kreiptis bet kokia tema, o jei atsirasdavo kokia naujovė – visi ateidavo jo klausti.“

Jo kūrybinės biografijos pradžia sutapo su pirmaisiais Lietuvos kino žingsniais – pirmas didelis savarankiškas jo darbas buvo Vytauto Mikalausko filmo „Žydrasis horizontas“ filmavimai.

1957 m. sukurtas „Žydrasis horizontas“ Lietuvos kino studijoje tapo pirmuoju filmu, nufilmuotu vien tik lietuvių kūrėjų. Iki tol visi ilgametražiai vaidybiniai filmai buvo kuriami, režisuojant ir kontroliuojant maskviečiams.

Netrukus A.Mockus nufilmavo ir garsiausią 6-ojo dešimtmečio filmą – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus 1959-ųjų metų juostą „Adomas nori būti žmogumi“.

A.Mockus yra daugelio režisieriaus Arūno Žebriūno filmų operatorius. Tai – „Naktibalda“ (1973), „Riešutų duona“ (1977), TV filmas „Turtuolis, vargšas“ (1982/1983), „Gražuolė“ (1969), taip pat jo filmuotas ir pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“ (1974). Įsimintini operatoriaus darbai su režisieriumi Gyčiu Lukšu – A.Mockus nufilmavo įvairiuose festivaliuose įvertintus ilgametražius vaidybinius šio režisieriaus filmus „Virto ąžuolai“ (1976), „Žalčio žvilgsnis“(1990), „Žemės keleiviai“ (1992).

„Tai vienintelė, tikrąja to žodžio prasme, kino profesija. Operatorius turi labai gerai išmanyti savo amatą, būti be galo tikslus ir preciziškas, nes jei bent mažiausias brokelis – viską reikia mesti lauk. O juk kinas – labai brangus menas. Turint galvoje, kad anuomet dirbome su juostomis, o aukštos kokybės juostas gauti pavykdavo itin retai, iš esmės operatoriaus pareiga – išsisukti iš pačių kebliausių situacijų. Todėl techninis operatoriaus pasirengimas turi būti perfekt.

Šia prasme aš buvau gerokai trenktas (juokiasi). Apie technologijas žinojau viską ir su manimi buvo derinami visi cheminiai bei fizikiniai kino gamybos klausimai.

Kai atvažiuodavau į Maskvą, tuometinis Kino ir fotografijos mokslinių tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojas Bongardas išsikviesdavo pas save. Sekretorei liepdavo su niekuo nesujungti telefonu, nieko neįleisti, ir mes pusei dienos užsidarę svarstydavome globalias kino technikos problemas“, – viename iš gana retų interviu žurnalistui Gediminui Kajėnui (8diena.lt) yra kalbėjęs legendinis kino operatorius.

A.Mikutėnas: surasti raktą

Dar vienas iš Lietuvos kino operatorių – Algimantas Mikutėnas, kurį kino žmonės vadina tiesiog Miku.

„Labai įdomus, labai išprotėjęs dėl savo profesijos. Mikutėnas – sunkiau suvaldomas operatorius. Jei jam atrodo, jis filmuos taip, kaip jam atrodo. Kartais ir konfliktas gali įvykti tarp režisieriaus ir jo. Jis – su savo temperamentu, su tuo, kaip turėtų būti, su lakia fantazija, su labai gera vaizduote. Mikas su polėkiu“, – kalbėjo I.Keidošiūtė.

A.Mikutėnui – 73-eji. Prisiskambinti jam telefonu – sudėtinga, mat, kaip sako pats, jei nežino, kas skambina – tiesiog neatsiliepia („Aš jau toks, atleiskit“). Tad pasikalbėti pavyko tik paskambinus jo žmonai aktorei Gražinai Baikštytei.

Į klausimą, kur yra operatoriaus paslaptis, kūrėjas atsako per daug negalvodamas: „Nesikartoti ir neštampuoti. Kai tu išmoksti filmuoti, prasideda saldainių popierėlių štampavimas. Ir viskas. Man atrodo, kad operatoriaus paslaptis – kai jis neatpažįstamas kiekviename filme. Jei tu padaręs jų 15–20, bet jie yra skirtingi. O jeigu aš atpažįstu, kad čia filmavo Albinas? Neįdomu, galiu eiti namo. Tame yra paslaptis, kai operatoriaus neatpažįsti.

Reikia būti gabiam ir talentingam, kad kiekvienam filmui surastum raktą. Atsisakyti savo ego. Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis ir man bjauriausia yra pavydas ir galvojimas, kad aš geriausias. Geriausiųjų nėra, yra skirtingi. Tame ir yra gazas. Mes skirtingi, tai ir įdomumas, o kino esmė – ne grožyje, o dramaturgijoje“, – kalbėjo A.Mikutėnas.

Namų darbai ir dingusi paslaptis

Kiekvieną kartą, prieš eidamas į filmavimo aikštelę, A.Mikutėnas sako visada padarantis namų darbus.  Be to – niekaip.

„Kas tai yra? Tu gauni temą – tai yra scenarijus, literatūra. Raidės ant popieriaus, kurios vėliau pavirsta vaizdais.

Scenarijuje parašytas sakinys: eina žmogus gatve. Tada prasideda: kokia tai gatvė? Kada jis eina – naktį ar dieną, žiemą ar pavasarį? Kuo jis apsivilkęs? Tai nuotaikos, tai – atmosferos. Atrodo, nieko nereiškiantis sakinys, o kiek gali prisifantazuoti“, – kalbėjo A.Mikutėnas.

Paprašytas išskirti jam pačiam svarbų, įsiminusį darbą, operatorius įvardija Andriaus Šiušos 1993 metais sukurtą filmą „Ir jis pasakė jums sudie“.

„Vienareikšmiškai  – šis filmas. Mūsų kolektyvas... Naglis Karvelis, kurio jau nebėra gyvo – dailininkas, pasaulinio lygio. Vaidino tada dar jaunas Arūnas Sakalauskas, labai gera aktorė Almira Grybauskaitė. Jauni gi buvom, 1992 metais filmavome. Man buvo virš 40, pati jėga.

Sakiau, kad kuriant šį filmą buvome Dievo nušviesti. Filmavimo grupė – tik 15 ar 17 žmonių. Vienas vairuotojas, vienas apšvietėjas, aš su asistentu iš Kazachijos. Dabar jų (filmuojant kiną) dirba iki 70.

Turėjome penkias lempas, kai dabar jų būna du vagonai, valgėme makaronus su smėliu, pinigų neturėjome. Bet idėjų – turėjome, nors ir skaičiavome kiekvieną centą. Ir niekas man nekliudė, aš fantazavau ir dariau viską“, – prisiminė A.Mikutėnas, teigdamas, jog į šį filmą sudėta visa jo filosofija.

A.Mikutėnas sako, kad kai atsirado skaitmeninės filmavimo kameros – dingo kino paslaptis: „Filmuoja visi gerai, bet paslaptis dingo. O kažkada ji buvo: stovi žmogus su aparatu, kas ten vyksta? Kokia tai dėžė, kodėl jis suka rankeną?

Dabar puikiausiai filmina net mano ketverių metų anūkė. Galima jos filmą padėlioti, sumontuoti ir siųsti į festivalį. Jei vaikai gali filmuoti – tai kokia čia paslaptis?“

R.Banionis: filme reikalinga viena stilistika

Žinomas Lietuvos režisierius Raimundas Banionis pasakoja, kad jam nemažai tekę dirbti su J.V.Tomaševičiumi ir A.Mikutėnu.

„Dažniausiai operatorių pasirenka režisierius. Nors filmas filmuojamas du mėnesius, bet galvoje jis atsiranda gerokai anksčiau ir daromas nuo trejų iki septynerių metų.

Visų pirma atsiranda tema, paskui scenarijus. Vos tik atsiradus temai svarstai, kaip norėtum matyti filmą“, – kalbėjo R.Banionis.

Režisierius prisimena filmą „Mano mažytė žmona“, kurį filmavo A.Mikutėnas: „Operatorius tiesiog paskendo filme, jo nesimatė. Labai blogai, kai sakoma – filmas blogas, bet operatorius geras. Taip būti negali.

Taip, labai ryškiai matosi, kad operatorius geras. Bet neturi atskirai matyti operatoriaus darbo. Labai svarbu, kad jis pajustų filmo stilistiką – dėl to dažniausiai reikia pradėti dirbti labai iš anksto.“

Tiesa, jei kiną kuria silpnesnis režisierius, A.Mikutėnas prideda daug savo fantazijos, išmonės: „Tačiau filme reikalinga viena stilistika.“

Pasak R.Banionio, nuostabu, kai režisierius su operatoriumi vienas kitą supranta iš pusės žodžio, o kalbant apie operatoriaus darbą – teorinės žinios yra viena, tačiau tinkamo kadro matymas – kas kita: „Jis pažiūri truputį kairiau, ir viskas stovi savo vietose. Tai talentas.“

Kelis žinomus filmus R.Banionis filmavo su J.Tomaševičiumi – „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Neatmenu tavo veido“, „Džiazas“.

„Žmogiška prasme Tomaševičius yra priešingas Mikutėnui. Labai įsiklausantis, jautrus, bet labai tvirtai išreiškiantis savo idėjas, turintis joms pagrindimą. Jis turėjo ir savitą supratimą apie stilistiką. Tomaševičius ištirpsta filme, tarsi paskęsta jame. Bet man svarbiausia, kad operatorius ir režisierius būtų vieno požiūrio žmonės.

Mikutėną labiausiai myliu už jo charakterį, už didžiulę meilę kinui. Ir už chebros jausmą. Tomaševičių – už santūrumą, toleranciją, išklausymą.

Tai ir fiziškai sunkus darbas. Gerai, kai užsienyje jie gali turėti asistentus, kurie padeda operatoriams, o pas mus daug ką tenka daryti jiems patiems. Kameras nešioti – taip pat“, – kalbėjo R.Banionis.

S.Siparis: nuo operatoriaus priklauso pusė filmo sėkmės

Aktorius Saulius Siparis įsitikinęs, kad kine nuo operatoriaus priklauso labai daug – operatoriaus darbas svarbus ne tik pačiam kinui, bet ir jame vaidinančiam aktoriui.

„Kaip jis nufilmuos, kaip pagaus rakursą, kaip apšvies? Kiekvieną žmogų galima nufilmuoti labai skirtingai ir nekeičiant jokio grimo. Tik apšvietimu. Operatorius turi mylėti aktorių, ir tada būna rezultatas. Ryšys tarp aktoriaus ir operatoriaus – labai svarbus. Operatorius yra tas žmogus, kuris pats pirmasis mato būsimą rezultatą, jis nėra tik techninis darbuotojas. Ypač pradedančiajam aktoriui labai svarbu sulaukti iš operatoriaus palaikomojo žodžio ar pajusti ryšį.

Jei prie tavęs prieina operatorius ir pasako, kaip tau geriau atsistoti, kaip geriau išeis nufilmuoti – tada supranti, kad operatorius teigiamai nusiteikęs. Jei jam patinka tavo darbas – jis stengiasi visokeriopai tau padėti ir paskatinti. O kartais – ne, ir tai filmavimo aikštelėje jaučiasi“, – kalbėjo aktorius.

S.Siparis džiaugiasi, kad jo keliai su J.Griciumi susiėjo ir, nors trumpai, kartu padirbėti teko.

„Žinai, Sauliau, filmuojant kiną man nereikia daug grimo. Nebent jei jis labai specifinis ir aktorių reikia išmozoti kraujais. Bet jei ne, aš viską galiu išgauti apšvietimu. Iš ne itin gražaus žmogaus galiu padaryti gražų arba gražų žmogų nufilmuoti taip, kad jis atrodys kraupiai“, – aktoriui yra sakęs J.Gricius.

„Vėliau, dirbdamas kine, dar geriau supratau Jono žodžius. Ne kartą esu juokavęs: nuo operatoriaus priklauso pusė filmo sėkmės. Kita pusė yra geras scenarijus, o ką kine veikia visi kiti – aš nesuprantu“, – juokėsi S.Siparis.

Kinas, sako aktorius, yra apgaulė, jis kuriamas iš dalelių, mozaikų, iš gausybės filmavimų ir kinas gimsta ne kur kitur, o montažinėje: „Operatorius talentas – atrasti kino plastiką, pamatyti visus vaizdus. Maža to – žmogų nufilmuoti yra labai sudėtinga.“

S.Sipariui jaunystėje teko dirbti su J.Griciumi, vėliau – su Aloyzu Jančoru, A.Mikutėnu, A.Mockumi.

„A.Mikutėnas yra dar viena Lietuvos legenda, fantastinis operatorius. Mano nuomone, tai – vienas iš talentingiausių Lietuvos kino operatorių. Jis – operatorius iki kaulų smegenų, Algis nėra tik operatorius, jis – kino menininkas. Operatorinis menas yra savotiška tapyba“, – kalbėjo aktorius.

Tiek A.Mikutėnui, tiek kitiems kino operatoriams buvo išlikusi nostalgija senosioms, vadinamomis juostinėmis, kino kameroms: „Nors juosta kainuodavo brangiai, tačiau, sakydavo Mikutėnas, išgaunamas vaizdas buvo kitoks. Su nauja technika labai fainai, bet „vaizdo šiurpesio, dūmelio aš išgauti negaliu. Erdvinio plano. Skaitmenoje yra plokščias vaizdas“, – pokalbius su A.Mikutėnu prisiminė S.Siparis.  

E.Gabrėnaitė: operatorius turi mylėti žmogų

„Kur yra operatoriaus stiprybė? Kai aikštelėje jo nesimato. Tada ir yra geras operatorius. Man teko laimė dirbti su fantastiškais operatoriais“, – sako aktorė Eglė Gabrėnaitė. 

E.Gabrėnaitė savo mokytojais vadina J.Gricių ir A.Mockų, o prisiminimai iš filmavimo aikštelių kelia ir nostalgiją, ir šypseną.

„Mockus buvo genialus, nuostabus. Jis – vienas pirmųjų mano operatorių. Algimantas man yra pasakęs: Eglute, niekaip aš gražiai nenufilmuosiu aktorės, jei aš jos neįsimylėsiu.

Algimantai, nusišypsau.

Tada, sako jis, aš myliu tą kadrą, kuriame ji turi atrodyti. Ar vyras, ar moteris – aš turiu mylėti žmogų.

O apie Joną Gricių aš galiu kalbėti valandomis. Gricius, kai filmavome „Kelionę į rojų“, man parodė viską: kaip pasisukti, kada pasisukti, kur bus gerai. Yra tokių gražių artisčių, kurias gali filmuoti ir taip, ir kitaip – visada jos bus gražios. Aš, deja, tokia nebuvau“, – juokėsi E.Gabrėnaitė.

Aktorė pasakoja, kad šalia J.Griciaus visuomet jausdavosi gerai, be jokio susikaustymo. Kartą, filmuojant sceną prie jūros, operatorius įkalbėjo dailininkę pakeisti aktorės suknelę.

„Atsimenu, kai man pasiuvo kažkokią prašmatnią suknelę, kainavusią kelis tūkstančius rublių, ir nuvažiavome filmuoti prie jūros. Jonas sako: netinka čia ta suknelė. Prašom, kad rytoj būtų kita. Reikia suprasti, kad čia jūra, tai prie ko čia ta pelenė iš pasakos? Ir jis mane aprengė kita suknele“, – prisiminė E.Gabrėnaitė.

Kartą aplinkiniai stebėjosi, kaip Gricius padarė vieną įsimintiną stambų planą, didžiulį kadrą: „O jis tą padarė tik su viena lempa. Buvo viena didelė virš mūsų pakabinta lempa. Va koks genialus buvo.“

V.Mainelytė: Jurgai skyrė daug dėmesio

„Mylimiausias žmogus kine yra operatorius“, – sako aktorė Vaiva Mainelytė. Nes nuo jo priklauso daugybė dalykų.  

Aktorė šypteli: mylimiausias jos operatorius, be abejo, buvo Rimantas Juodvalkis. Jis – Vaivos vyras, su kuriuo susipažino filmavimo aikštelėje.

„Filmuojat „Tadą Blindą“ jis nuostabiai nufilmavo tą vietą, kai Blinda mane neša ant rankų į povandeninį gyvenimą. Iki šiol, kai pamatau geltoną rapsų lauką, tą filmavimą atsimenu. Ir žymųjį kadrą, kai Blinda joja. Labai gražūs gamtos kadrai, sujungti su rapsų pieva, dangumi“, – prisiminė V.Mainelytė.

R.Juodvalkis mirė 2010-aisiais. Operatorius daug metų dirbo Lietuvos televizijoje, filmavo daugiaserijinį vaidybinį filmą „Tadas Blinda“, režisavo ir filmavo dokumentinius filmus „Kurmio dienoj gimęs“, „Kas vyrams belieka“, „Tu girele, tu žalioji“. Nuo 1974 metų pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje ir dirbo filmuose „Mano vaikystės ruduo“, „Veidas taikinyje“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Vakar ir visados“, „Traukinys į Bulzibarą“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“. Už televizijos filmą „Devyni nuopuolio ratai“ jam 1985-aisiais buvo skirta valstybinė premija.

Kalbėdama apie operatorius V.Mainelytė sako, kad jei operatorius aktoriui jaučia simpatiją, tai žinok: visą laiką būsi ir tinkamai apšviesta, ir nufilmuota, ir niekuo nereikės rūpintis.

„Aš kalbu ir apie Algimantą Mockų, kuris daug dėmesio man skyrė filmuodamas Jurgą „Velnio nuotakoje“. Jis buvo labai įdomus, intelektualus. Mudu gyvenome kaimynystėje, beveik viename name, už kampo.

Kai susitikdavome – ilgai keliaudavome namo, su sustojimais, prisiminimais. Algimantas mane filmavo ir filme „Vyrų vasara“, kur vaidinau mokytoją Aldoną. Man pasisekė, nes teko filmuotis su tikrai gerais operatoriais – Griciumi, Tomaševičiumi, Jonu Gursku, Viktoru Radzevičiumi, Mindaugu Cicėnu, Mikutėnu.

Nesutikau nė vieno operatoriaus, kuris nežinotų scenarijaus, nebūtų pasiruošęs. Aš jokių pretenzijų jiems niekada neturėjau ir su operatoriais stengiausi palaikyti labai gerą ryšį“, – kalbėjo V.Mainelytė.