Lietuvos fotografijos enfant terrible – Algirdas Šeškus: kai nykuma atveria būtį
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Francisco Salas ir galerija „PM8“ (Ispanija) įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Į Lietuvos fotografiją Algirdas Šeškus atėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje, debiutuodamas kartu su kitais jaunosios kartos atstovais Vytautu Balčyčiu, Alfonsu Budvyčiu, Remigijum Pačėsa, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičium bei kitais. Tuo metu fotografijoje dominavo humanistinė kryptis ir reportažinis kūrybos metodas. Žinomų vyresniosios kartos atstovų, tokių kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Kunčius darbai buvo vertinami ne tik Sovietų sąjungoje, tačiau ir socialistinio bloko šalyse. Šios fotografijos buvo atpažįstamos ir suprantamos kaip Lietuvos fotografijos mokyklos išskirtinumas ir savotiškas jos braižas.
Tačiau jaunoji karta atėjo su visiškai kitokiu požiūriu ne tik į fotografija, bet, visų pirma, į pačią tikrovę. Jiems buvo visiškai neįdomu tęsti humanistinę kryptį , siekiant atspindėti dar vieną konkrečiosios tikrovės aspektą. Švelnumas ir optimizmas jų neviliojo. Kita vertus, eiti panašia kryptimi, kuriai kelią jau buvo pramynę vyresnieji fotografai, buvo tiesiog neįdomu kūrybiniu požiūriu. Tų pačių temų kartotė jauniesiems menininkams buvo svetima ir nepriimtina. Jie ieškojo savito kelio ir savitos kalbos.
R.Pačėsa, nors ir buvo kritikuojamas dėl to, kad nefotografuoja žmonių, vis dėlto, buvo įvertintas dėl savo subtilumo fotografuojant daiktus. A.Budvytis, nors fotografavo kasdienes banalybes, tačiau jas labai įmantriai padengdavo įvairiomis spalvomis ir tai buvo kažkas nauja ir nematyta. V.Balčytis didžiausią dėmesį sutelkė į nereikšmingus objektus, tačiau savo darbus atspausdavo itin subtiliai, sukurdamas savitas miniatiūras. Nors vyresniajai fotografų kartai visa tai buvo nepriimtina, tačiau jie sugebėjo atpažinti tai kaip savitą estetiką.
Tuo tarpu tai, ką darė A.Šeškus, buvo totaliai svetima, nesuprantama ir nepriimtina. Jis ne tik fotografavo visiškus niekus, nesilaikė klasikinių komponavimo taisyklių, tačiau ir sąmoningai nesufokusuodavo kadro, užtamsindavo arba perryškindavo nuotraukas, o eksponuodavo jas mažytes, atspaustas ant didesnio popieriaus lakšto. Jis dirbo kaip mėgėjas, rodos, visiškai neišmanantis fotografinių pagrindų.
Maža to, jo darbuose nebuvo jokio atpažįstamo, suprantamo ir aiškaus turinio. Štai kodėl pamatę vieną ar kitą jo darbą parodoje tarp kitų fotografų kūrinių, iš kaimyninių šalių atvykę kūrėjai tiesiai šviesiai sakydavo: „Mes tokį šlamštą iškart metame į šiukšlyną“. Tame kontekste A.Šeškaus fotografijos išties atrodė kaip prastai padaryti darbai.
Turbūt vienintelis fotografijos kritikas, tais laikais bandęs suprasti A.Šeškaus kūrybą buvo Levas Aninskis. Savo knygoje „Apybraižos apie lietuvių literatūrą“ (lietuviškas vertimas „Saulės šakose“) šalia Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų jis pristatė ir jaunuosius, pavadinęs juos „maištininkais“. A.Šeškui taip pat skirtas vienas knygos skyrelis. Pasikalbėjęs su pačiu fotografų, L.Aninskis suprato, kad šiuose darbuose reikia žiūrėti ne į tai, kas nufotografuota, bet kas slypi už kadro. Tačiau, apmąstydamas šią naująją fotografijos filosofiją, kritikas galiausiai vis tiek padarė išvadą, kad estetiniu požiūriu šio maišto rezultatas – niekai ir šiukšlės.
Nežinia ar pats L.Aninskis suprato, kad kalbėdamas apie už fotografijos vaizdo slypinčius kontekstus, jis užčiuopė iš esmės besikeičiantį požiūrį į fotografijos mediją. Kaip tik tuo metu pradėjo dygti daigai to, kas Nepriklausomybės laikais ėmė skleistis ir vešėti: fotografijos lakštas – tai tik nuoroda į tai, kas vyksta aplinkui ir ne taip svarbu, kaip pats vaizdas sukomponuotas. Koncepcijos, idėjos, nuorodos į kažką kitką šiandien yra suvokiama kaip meninio vaizdo pagrindas. Debiutavęs tokia novatoriška meno koncepcija, savo laiku A.Šeškus nebuvo priimtas ir suprastas. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad į jo darbus būtų pažvelgta visiškai naujai.
Ne vieną dešimtmetį A.Šeškus buvo pasitraukęs iš fotografijos ir užsiėmė visiškai kitais reikalais. Tik 2010 metais Margaritos Matulytės iniciatyva Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta retrospektyvinė jo darbų paroda „Archyvas (Pohulianka)“, kuri sugrąžino patį fotografą į šiuolaikinio meno akiratį. Po to sekė ne vienas jo darbų albumas, paties iniciatyva leidžiami fotografiniai sąsiuviniai „Naujasis laikas“. 2014 metais A.Šeškui, už „originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį“ įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Šis dėmesys jo kūrybai ir patį fotografą paskatino ne tik peržiūrėti klodus slypinčius paties archyve, vėl imtis fotografijos, o kartu ir įsitraukti į šiuolaikinio meno pasaulį. 2017 metais jo kūryba pristatyta vienoje reikšmingiausių pasaulyje tarptautinių meno parodų „Documenta“, Kaselyje. Tai jam atvėrė tarptautinį pripažinimą: iki šiol A.Šeškaus kūrinius perka pasaulinio garso muziejai, o kuratoriai iš įvairių kraštų rašo apie jį straipsnius ir rengia parodas.
Savo laiku A.Šeškus fotografavo ne tik nuobodžius objektus, tačiau ir savo estetika išreiškė nykumą. Neabejotinai brežnevinės stagnacijos laikotarpis buvo persunktas depresijos, kurią puikiai įkūnijo ir kasdienės aplinkos bjaurastis, netvarka, monotonija, laisvės suvaržymai ir beprasmybės jausmas, jog nieko pakeisti neįmanoma. Vis dėlto, atsispirdamas nuo to, A.Šeškus sukūrė kažką visiškai savito, unikalaus ir netikėto. Filosofiškai kalbant, nuobodulyje, veiksmo nebuvime, išnyra pati būtis, o neturint išorinių dirgiklių, galima pažvelgti tikrovei į akis, kur ir išryškėja gyvenimo tragiškumas ir jo beprasmybė.
Kita vertus, savo knygoje „Apie netobulumą“, Algirdas Julius Greimas kritikavo stiprių estetinių patirčių kūrimą ir motyvavo tuo, jog vis kartojant, jos pamažu nusidėvi. Tai tinka kalbant tiek apie ryškų šviesotamsos kontrastą, taip mėgstamą vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijoje, tiek ir psichologiškai išraiškingas, gilias scenas. Nuolatos bandant pagauti šias „lemiamas akimirkas“, jos galiausiai virsta jau matytu ir nebeveikiančiu vaizdiniu. Kaip alternatyvą tam A.J.Greimas pritaikė japoniško sodo motyvą, kuris kiekvieną rytą vis iš naujo yra sugrėbstomas ir tokiu būdu, rodos, iš beveik nieko, sukuriama estetinė patirtis, kuriai nebūtini nei ryškūs kontrastai, nei ryškiaspalviai efektai, nei kardinalūs pojūčiai.
Pats A.Šeškus yra sakęs, kad priešinantis vaizdui, kaip savaime suprantamai struktūrai, atmetant per kultūros istoriją paveldėtas klišes, galima priartėti tiek prie pačios tikrovės, tiek ir meno. Ir gal visa tai, kas jo darbuose yra neapčiuopiama, atsitiktinio, neryškaus, šmėkščiojančio ir yra būtent tai?
Niekuo neišskirtinės, kasdienės, nuobodžios ir net bjaurios savo banalumu A.Šeškaus fotografijos neduoda jokių iš anksto paruoštų ir žinomų atsakymų. Jos verčia gilintis į tą tamsą, kiekvienam asmeniškai bandant užčiuopti – kas gi po ta nykuma slypi? O tai ir leidžia žiūrovui kiekvieną kūrinį patirti kaip subjektyvų estetinį įvykį.
Nuotraukos Algirdas Šeškus iš Francisco Salas galerijos „PM8“ (Ispanija) archyvų.
Publikacijoje panaudotos fotografijos iš kūrinio „Spalio vidurio retrospektyva“ („Mid-October Retrospective”, 2021), rodyto parodoje „Trust & Confusion“ Tai Kwun centre Honkonge.
Fotografijas atrinko ir leidimais publikuoti pasirūpino kuratorė Virginija Januškevičiūtė.
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas, pagal Agnės Narušytės pasakojimą
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė