Vos už 13 km nuo Alytaus esantys Raižiai jau ne vieną amžių yra Lietuvoje gyvenančių totorių musulmonų dvasinis centras. Tai – ne tik skambus pavadinimas. Iš šio miestelio kilę nemažai žymių totorių, vėliau įvairiais pasiekimais garsinusių ne tik savo kraštą, bet ir Lietuvą. Be to, čia esanti mečetė – vienintelė Lietuvoje, pilnai veikusi net ir sovietų okupacijos metais. Ypatingą istoriją, kurios mokslininkai visiškai dar neiššifravo, slepia ir mečetėje esantis minbaras (sakykla – 15min past.).

Šioje multimedijoje kviečiame į pažintį su Raižiais, kurie tikrai ne veltui daug metų žinomi kaip Lietuvos totorių meka.

Totoriai gyveno nuo XV amžiaus

Istoriniai šaltiniai sako, kad Raižių kaimas, kuriame apsigyveno totoriai, įkurtas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. 1624–1631 m. Lietuvoje atlikta totorių valdų revizija rodo, kad čia buvo 44 dūmai. 1795 m. duomenimis, Raižiuose gyveno 156 totoriai. 1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas parodė, jog Alytaus apskrityje gyveno 675 totoriai (tai sudarė daugiau nei 69 proc. visų Lietuvoje gyvenusių totorių).

Didžioji dalis jų buvo įsikūrę Butrimonių valsčiuje, kuriam priklausė ir Raižiai.

XX a. pirmoje pusėje čia totorių sumažėjo, nes ieškodami geresnio gyvenimo arba siekdami išvengti sovietų represijų jie išvyko į JAV ir Argentiną. Be to, kaip knygoje „Lietuvos totoriai“ rašo iš Raižių kilęs Motiejus Jakubauskas, nemaža dalis tuo metu kaimo vietovėse gyvenusių totorių išsikėlė į didesnius miestus: Alytų, Kauną.

„Kad Raižiuose buvo didelė totorių bendruomenė, liudija iki šių dienų išlikusios net septynios senosios totorių kapinės. Visoje Raižių parapijos teritorijoje yra trylika totorių kapinių ir vienos katalikiškos kapinaitės pačiuose Raižiuose“, – 15min pasakojo Motiejus Jakubauskas.

Pasak jo, neabejotina, kad Raižiai visuomet buvo dvasinis Lietuvos totorių centras. Iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė dvimetė Islamo mokymo mokykla. Joje dirbęs hodža (liet. mokytojas) Motiejus Chaleckas mokė jaunus totorius skaityti Šventąjį Koraną ir islamo pagrindų. Į šias pamokas galėjo ateiti ir merginos. Yra žinoma, kad viena iš jų buvo Emilija Chazbijavičiūtė (vėliau – Asanavičienė). Ši moteris – Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės senelė.

Per religines šventes į Raižius ir čia esančią mečetę sugrįždavo net ir tos šeimos, kurios jau gyveno ne Raižiuose, tačiau buvo iš čia kilusios.

Apie tai savo prisiminimuose yra pasakojęs ilgametis Kauno totorių bendruomenės ir Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Jonas Ridzvanavičius.  Pasak jo, sovietmečiu buvo pavojinga pasirodyti maldos namuose, ypač aukštesnes pareigas užimantiems žmonėms, taip pat – universiteto dėstytojams. Todėl, jei kas ir lankydavosi, tik slapta.

„Tačiau Raižiuose žmonės rinkdavosi mečetėje drąsiai – niekas nieko neskųsdavo. Dažniausiai jie susirinkdavo ne tik melstis, klausytis maldų, bet tiesiog susitikti su pažįstamais, giminėmis, pabūti su savais“, – projektui „Atminties vietos. Laisvieji Kauno archyvai“ yra sakęs totoris.

Žinoma, daugiausia totorių į Raižių mečetę susirinkdavo per svarbiausias religines šventes – Kurban Bairam ir Ramazan Bairam, taip pat pirmą penktadienį pagal Mėnulio kalendorių, kuris islame laikomas ypatinga diena

Išaugino daug asmenybių

Savo krašto istorija besidomintis ir apie tai rašantis M.Jakubauskas pasakojo, jog išlikę duomenys rodo, kad iki Antrojo pasaulinio karo Raižiuose gyvenę totoriai buvo pasiturintys: sodybos buvo nemažos, su sodais, dažna turėjo rūsius daržovėms laikyti. Daugeliui žinomas faktas, kad agurkus į Lietuvą atvežė būtent totoriai. Jie buvo auginami ir Raižiuose, taip pat ir kitos daržovės, kuriomis vietos totoriai prekiavo Alytaus ir Kauno turguose. Kai kurios vietinės šeimos užsiėmė bitininkyste, laikė galvijus ne tik savo reikmėms, bet ir prekybai. Raižių kaime veikė kooperatinė pieninė, parduotuvė.

Dauguma šeimų stengėsi, jog vaikai gautų gerą išsilavinimą – tiek pasaulietišką, tiek ir religinį.

Raižiuose užaugo ir keletas Lietuvos totorių musulmonų religinių lyderių. Pavyzdžiui: raižiškiai Mustafa Chaleckas buvo Kauno mečetės imamas, o Jonas Chaleckas – Vinkšnupio mečetės imamas.

Iš Raižių kilęs ir ne vienas tarpukario Lietuvos šviesuolis. Pavyzdžiui, Suleimanas Chaleckas buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas, Aleksandras Makulavičius – pulkininkas leitenantas.

Mečetės istorija ir minbaro paslaptys

Nutarę keliauti į Raižius ir į interneto paiešką įvedę miestelio pavadinimą pirmuoju pasiūlymu gausite „Raižių mečetę“. Iš tiesų šis į Kultūros paveldo sąrašą įtrauktas objektas be galo įdomus.

Raižių mečetės istorija prasideda 1889 m. Yra žinoma, jog tuomet ji buvo atidaryta. Vėliau mečetė ne kartą atnaujinta. 

Dabartinė mečetė stačiakampio formos su penkiasiene iškyša, nukreipta į Meką. Į mečetę galima patekti per du atskirus įėjimus, kuriuos sujungia tambūras (koridoriaus funkciją atliekantis nedidelis priestatas – 15min past.). Iš jo dvejos medinės rombais išpuoštos durys veda į atskiras patalpas melstis moterims ir vyrams. Jos atskirtos baliustrada, kuri dengiama užuolaida. Vyrų erdvėje stovi minbaras (sakykla).

Iš abiejų pamaldų salių laiptais pasiekiami antro aukšto balkonai. Šiuo metu jie naudojami retai, tačiau anksčiau, kai į religines apeigas susirinkdavo daugiau parapijiečių ir apačioje trūkdavo vietos, balkonuose taip pat būdavo meldžiamasi.

Ant priekinio mečetės stogo fasado yra iki šių dienų nepakitęs žemas šešiabriaunis minaretas, dengtas skardos stogeliu ir užsibaigiantis stiebu su pusmėnuliu (tai – islamo simbolis).

Mečetės šoninėse sienose yra po tris langus, suskirstytus į mažus kvadratinius stiklo rėmus.

Pietiniame fasade įrengtas michrabas, rodantis Mekos kryptį.

Raižių mečetė yra vienintelė iš Lietuvoje buvusių mečečių, kuri veikė net ir sovietų okupacijos metais. Pasak Alytaus apskrities totorių bendruomenės pirmininko, taip pat Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininko Ipolito Makulavičiaus, už tai reikia dėkoti vietos totoriams, kuriuos pagarbiai vietiniai vadina senoliais.

„1948 m. spalio 10 d. mūsų senoliai – totoriai musulmonai – išrinko 20 asmenų komitetą ir pasirašė panaudos sutartį su tuometine vykdomąja valdžia. Taip pat iš karto paruošė dokumentus, kad galėtų įregistruoti religinę bendruomenę. 1951 m. spalio 2 d. buvo išduotas pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad registruota Raižių mahometonų religinė bendruomenė ir jai suteikiama teisė naudotis Raižių mečete. Už tai, kad išsaugojo ne tik mečetę, bet ir religinę bendruomenę, esame dėkingi jiems iki šiol“, – kalbėjo I.Makulavičius.

Jo paties gyvenimas visuomet buvo susijęs ne tik su Raižiais, kuriuose užaugo ir tebegyvena, bet ir pačia mečete.

„Mano tėvas Danielius Makulavičius ilgus metus buvo Raižių mečetės imamas. Aš ir brolis augome žinodami, kad rūpintis ja – mūsų pareiga ir atsakomybė, perduoda mums tėvo“, – atviravo I.Makulavičius.

Jis vylėsi, kad šeimos tradiciją – domėjimąsi tautos istorija bei Raižių mečete – pratęs jo anūkas, į mečetę dažnai užsukantis su seneliu.

Šiuo metu bendruomenė neturi vietinio imamo. Šias pareigas pagal poreikį atlieka Lietuvos musulmonų dvasinis lyderis, muftijus Romas Jakubauskas arba kiti atvykstantys dvasininkai.

Nors Raižių, kaip ir visos Lietuvos totorių bendruomenė, sparčiai sensta, kol kas reguliariai mečetę lankančių tikinčiųjų netrūksta. I.Makulavičiaus teigimu, Raižių mečetėje vykstančias pamaldas bei kitus religinius renginius lanko ne vien Raižių totoriai – atvyksta jų ir iš Alytaus, ir iš kitur. Pavyzdžiui, rugsėjo pirmą penktadienį pamaldose buvo apie 30 žmonių. O per šventų vietų lankymo ir aukojimo šventę – Kurban Bairamą šiemet liepą mečetėje susirinko virš 100 žmonių. „Daugiausia mečetėje lankosi senoliai, jaunimo labai mažai. Bet lankosi ir jie“, – sakė I.Makulavičius.

Minbaras vis dar slepia daug paslapčių

Mečetė išskirtinė ne tik savo istorija, bet ir čia esančiu unikaliu objektu. Tai – minbaras (sakykla), kuris yra laikomas seniausiu islamiškojo meno paminklu Rytų ir Vidurio Europoje.

Įdomu tai, kad Raižių mečetėje esantis minbaras čia atgabentas iš taip pat Alytaus rajone esančio Bazorų kaimo, kai čia veikusi mečetė trenkus žaibui sudegė. Pasakojama, kad vietos totoriai ilgus metus saugojo per gaisrą išgelbėtą minbarą, o Raižiuose pastačius naują mečetę jį čia pervežė. Vienoje iš sakyklos sienelių išraižyta data 1684 m. Manoma, kad ją paliko totorių kilmės dailidė.

Pastaruosius 20 metų minbaras ir jo simbolika nemažai tyrinėti. Iššifruoti jame esančius rašmenis, simbolius mėgino lenkų, lietuvių, taip pat italų mokslininkai. Daugiausia šioje srityje nuveikė orientalistas dr. Andrzejus Drozdas, išsiaiškinęs, jog ant dalies ant sakyklos esančių užrašų turkų ir arabų kalbomis yra ištraukos iš Korano maldų, persų kalba užrašyta data, kita – lotyniškai ir lenkiškai.

Būtent jis pastebėjo ir tai, jog ant minbaro yra nupieštos identiškos vazos su trimis tulpėmis. Ši gėlė – Turkijos simbolis. Bet skaičius trys islame nieko nereiškia. Taigi, lieka mįslė, kokia piešinių prasmė užkoduota mečetėje esančioje sakykloje.

Atvykusieji į mečetę gali išvysti ir unikalius Šventuosius Koranus – bendruomenė išsaugojo senųjų totorių iš Rusijos parsivežtas ranka arabų kalba perrašinėtas šventąsias knygas.

Greta mečetės veikia vietos totorių bendruomenės namai. Tiek juose, tiek ir pačioje mečetėje laukiami ne tik totoriai, bet ir turistai. Tiesa, geriausia, jog susidarytų bent 15 žmonių grupė. I.Makulevičius pasakojo, kad susidomėjimo mečete ir Raižių totorių istorija netrūksta. Vesdamas ekskursiją jis būtinai parodo ir 2010 metais prie mečetės sumontuotus Jono Naviko sukurtus du saulės laikrodžius. Vienas jų – rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio lauko laiką. Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje. Tiesa, prieš keletą metų vyravusi itin šlapia vasara padarė jiems žalos, tad laiką skaičiuoja su paklaida.

Nuo 2010-ųjų Raižiuose stovi ir taip pat J.Naviko sukurtas paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, su kuriuo labai glaudžiai susijusi visos Lietuvos totorių istorija.