Litvakų palikuonė Dorothy Bohm – britų fotografijos ikona, gyvenusi ir Klaipėdoje
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kauno fotografijos galerija, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Moišė Vorobeičikas (1904–1995), Izis Bidermanas (1911–1980), Dorothy Bohm (1924–2023), Davidas Goldblattas (1930–2018) – kas sieja šiuos keturis vardus? Tai jų kilmė ir veikla. Visi keturi – litvakų palikuonys, pasaulyje išgarsėję savo novatorišku požiūriu į fotografiją. Daugybę metų šie kūrėjai Lietuvoje buvo visiškai nežinomi, tačiau dabar išskirtiniai jų darbai ir istorijos pamažu tampa terra cognita – naujai atrandama žeme. Šioje publikacijoje siūlome pažintį su Dorothy Bohm – Didžiosios Britanijos fotografijos ikona.
Dorothea Israelit, vėliau tapusi Dorothy Bohm, gimė 1924 metais Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas, Rusija) vokiškai kalbančių žydų šeimoje. Jos protėviai buvo kilę iš Zietelos – miesto Baltarusijos vakaruose, Gardino srityje. Tėvas Tobias drauge su savo broliu buvo įsteigę tekstilės prekybos įmonę „Israelit & Co“, tad šeima, kurioje, be būsimos fotografės, augo brolis Isis Lazaris bei seserys Dorothea bei Dina gyveno gan pasiturinčiai.
Iki II pasaulinio karo Karaliaučius garsėjo turtingu ir spalvingu gyvenimu. Čia nuo seno darniai sugyveno skirtingų konfesijų bendruomenės – protestantai, katalikai, judėjai. Prieš nacių įsigalėjimą mieste klestėjo žydų verslas – jiems priklausė didžioji dalis bankų, pramonės bei prekybos įmonės, tarp žydų buvo ir garbingų bei aukštai vertinamų teisininkų, medikų, mokslininkų bei kultūros veikėjų. Tačiau šis gyvenimas ėmė griūti Vokietijoje iškilus nacionalsocialistinei darbininkų partijai bei antisemitinei jų ideologijai.
1932 m. Israelitų šeima persikėlė į geografiškai ne taip toli nuo Karaliaučiaus nutolusį, tačiau kultūriškai gan artimą Mėmelį, dabartinę Klaipėdą. Čia jau keletą metų pelningai veikė brolių įkurtas tekstilės fabrikas „Liverma“. Deja, sąlygiškai ramus gyvenimo laikotarpis čia truko neilgai – pirmųjų pogromų prieš žydus Vokietijoje atgarsiai pasiekė ir Mėmelį. 1939 m. kovo pabaigoje Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos, o Dorotheos šeimynai dar sykį pavyko ištrūkti iš vis labiau besiveržiančios nacių kilpos.
Šį kartą gyvenimui buvo pasirinkti Šiauliai. Tiesa, penkioliktus metus einanti Dorothea šiame mieste praleido vos tris mėnesius. Birželį tėvas traukiniu ją išsiuntė į Angliją, kur kiek anksčiau studijas jau buvo pradėjęs jos brolis. Šis išsiskyrimas buvo gan dramatiškas: būsima fotografė išvengė tragiškos lemties, kuri ištiko didžiąją dalį Rytų Europos žydų šias teritorijas netrukus okupavus nacistinei Vokietijai.
Beje, holokausto išvengė ir Šiauliuose pasilikę D.Bohm šeimos nariai, tačiau tik todėl, kad prieš tai buvo represuoti sovietų. Dorotheos tėvai bei jaunesnioji sesuo karą išgyveno Sibiro lageriuose, vėliau Bijsko mieste Altajaus krašte, kol galiausiai apsigyveno Rygoje. Apie savo šeimos narių likimą fotografė neturėjo jokių žinių net du dešimtmečius. Jų susitikimas įvyko tik 1963 m. Rygoje. Netrukus tėvai gavo leidimą persikelti į Didžiąją Britaniją.
Išsiskyrimas su namiškiais Šiaulių geležinkelių stotyje buvo lemtingas ir dar dėl vieno dalyko. „Kai atsisveikinau su tėvais, nežinodama, kad jų nematysiu daugiau nei 20 metų, tėvas nusiėmė savo „Leica“ fotoaparatą ir padavė man, kai jau buvau traukinyje. Jis pasakė: „Tai gali būti tau naudinga“, – vėliau pasakojo fotografė. Ji prisipažino, kad ši dovana ją nustebinusi, mat fotografija tuomet nesidomėjo. Dorothea tai priėmė kaip vertingą daiktą, galintį praversti sunkią akimirką. Galiausiai taip ir nutiko – dėl prastų finansinių sąlygų fotoaparatą ji buvo priversta parduoti. Tačiau tuomet pati dar nežinojo, kad netrukus fotografija taps neatsiejama jos gyvenimo bei kūrybos dalimi beveik aštuoniems dešimtmečiams.
Persikėlusi į Didžiąją Britaniją D.Bohm mokėsi Sasekso mokykloje. Ją baigusi pasirinko fotografės profesiją, o studijoms – Mančesterio technologijos koledžą. 1946 m. būdama 22-ejų šiame mieste ji įkūrė fotostudiją „Studio Alexander“, kurioje ketverius metus fotografavo žmonių portretus. Šis darbas leido ne tik pragyventi jai pačiai, bet ir išlaikyti tuomet doktorantūroje studijavusį savo sutuoktinį – lenkų kilmės pabėgėlį – Louisą Bohmą.
1950-aisiais jiedu persikėlė gyventi į Londoną. Būtent šis miestas galiausiai taps jų namais, į kuriuos kaskart vis sugrįš po trumpesnių ar ilgesnių kelionių po pasaulį, daugiausia susijusių su fotografės sutuoktinio darbu. 1947 m. jie apsilankė Paryžiuje, o 1954–1955 metų laikotarpiu jie čia ir gyveno. Būtent Paryžiuje D.Bohm pirmą kartą fotografavo gatvėje. Ilgainiui gatvės fotografija taps jos kūrybinių atradimų teritorija bei geriausiu būdu pasakoti apie praeinančias ir nepakartojamas žmogaus gyvenimo akimirkas.
„Visur žmonės gyvena su tais pačiais džiaugsmais, meile, baime ir tragedijomis. Tačiau šis pasaulis nuolat keičiasi; permainos užgriūva mus, ir staiga viskas tampa nebe taip, kaip anksčiau. Mane jaudina šis praeinamumas – žmogaus egzistencijos pažeidžiamumas, laimė, kuri praeina, grožis, kuris išnyksta. Tačiau nuotraukoje vaikas visam laikui lieka vaiku; juokas išlieka“, – taip savo kūrybos credo apibendrino pati D.Bohm 1969 m. Londone atidarytoje parodoje. Čia pirmą kartą jos fotografijos eksponuotos kartu su britų fotožurnalisto Dono McCullino, fotografo Tony’io Ray-Joneso bei italo Enzo Ragazzini’o darbais.
Keliaudama su vyru po pasaulį, taip pat gyvendama įvairiuose miestuose, ji kūrė kasdienybės gyvenimo reportažus iš Paryžiaus ir Niujorko, San Fransisko ir Teksaso, Maskvos ir Leningrado, Singapūro ir Honkongo, Venecijos ir Prahos gatvių, taip pat Meksikos, Pietų Afrikos, Taivano, Japonijos Egipto, Izraelio, Graikijos bei kitų kraštų. Beje, 1999 metais ji vienintelį kartą apsilankė ir Lietuvoje – jos archyve esama žaviai pagautų akimirkų ir iš Vilniaus.
Pati D.Bohm kūrybą siejo su humanistinės fotografijos prigimtimi. Kalbėdama apie savo darbus ji sąmoningai vengė karo bei kitų tragiškų įvykių fotografavimo, siekdama, kad jos nuotraukos pasakotų apie žmogiškumą ir viltį. „Fotografija leidžia man sustabdyti nykimą. Būtent ji daro laikinumą ne tokį skausmingą, išsaugo akimirkos magiją, kurios taip ieškojau ir kurią atradau. Aš bandžiau sukurti tvarką iš chaoso, rasti stabilumą nuolatinėje kaitoje ir grožį pačiose netikėčiausiose vietose“, – teigė septynis dešimtmečius aktyviai kūrusi fotografė.
1970-aisiais pasirodė pirmoji D.Bohm fotografijų knyga „A World Observed“ („Regėtas pasaulis“). Vėliau ji išleido dar bene dvi dešimtis leidinių, taip pat surengė daugiau nei trisdešimt asmeninių parodų Londone, Paryžiuje, Berlyne, Kaune bei kituose miestuose. 1971 m. menininkė aktyviai dalyvavo steigiant Fotografų galeriją Londone, kurios asocijuota direktore dirbo penkiolika metų. Ši galerija ypač prisidėjo prie fotografijos meno populiarinimo Jungtinėje Karalystėje. 2009 m. ji buvo išrinkta britų Karališkosios fotografijos draugijos garbės nare.
D.Bohm mirė Londone 2023 m. kovo 15 d., sulaukusi 98-erių.
Lietuvoje pirmą kartą šios litvakų menininkės darbų paroda buvo surengta 2022 metais Kaune. Po metų Kauno fotografijos galerija išleido D.Bohm albumą „Regėtas pasaulis“, kuriame publikuojamos fotografijos iš įvairių menininkės laikotarpių bei skirtingų pasaulio kraštų. Šalia klasikinių nespalvotų nuotraukų čia galima išvysti ir itin vertintas bei ypač pamėgtas spalvotas menininkės fotografijas, taip pat „Polaroid“ fotoaparatu padarytus subtilių spalvų kadrus.
Pasak fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, kurios tekstas „Dorothy Bohm vieta-gyvenimas“ publikuojamas šiame retrospektyviame albume, „D.Bohm kūryboje, kaip ir gyvenime, akivaizdus lengvas dreifavimas – slampinėdama gerai pažįstamomis ir naujai atrandamomis vietomis, ji stebi pasaulį, nuolat juo stebisi ir tą nuostabą išreiškia fotografijose“.
Nuotraukos Dorothy Bohm iš Kauno fotografijos galerijos archyvo
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė