Gimė: 1880 m. sausio 6 d. Gudelių I kaime, Ramygalos valsčiuje
Mokėsi: namuose, 1902–1905 m. – Šv. Kryžiaus vienuolyne Ingenbolyje (Šveicarija); 1905 m. Skrantone (JAV) įstojo į Nekalčiausiosios Marijos Širdies seserų vienuolyną, 1907 m. su kunigu Antanu Staniukynu įsteigė Šv. Kazimiero seserų kongregaciją Maunt Karmelyje (JAV)
Gyveno: Gudeliuose I, Šveicarijoje, Skrantone, Maunt Karmelyje (Pensilvanija, JAV), Kaune (Pažaislio vienuolyne), Čikagoje (JAV)
Mirė: 1940 m. balandžio 17 d. Čikagoje po sunkios ligos – sirgo kaulų vėžiu
Marija Kazimiera Kaupaitė – lietuvybės puoselėtoja, atgaivinusi Pažaislį ir įsteigusi seserų kazimieriečių vienuoliją
„Jai nebuvo dviejų tautų, dviejų Lietuvų“ – kadaise taip gražiai keletu žodžių, kuriuose telpa didi šios moters širdis ir siela, Mariją Kazimierą Kaupaitę savo straipsnyje apibūdino Tomas Viluckas. Švietėja, lietuvybės puoselėtoja, gilaus vidinio gyvenimo moteris, atradusi savo pašaukimą tarnauti Dievui ir padėti žmonėms, tapo vienuole ir įsteigė Šv. Kazimiero seserų kongregaciją Amerikoje, vėliau tą patį padarė ir Lietuvoje – buvusiame vienuolių kamaldulių Pažaislio vienuolyne, iš kurio seserų švietėjiška veikla pasklido po visą šalį.
„Kazimierietės buvo pirma lietuvių įkurta vienuolija, nes iki tol beveik viskas, kas siejosi su vienuoliniu gyvenimu, buvo lenkiškos kilmės“, – rašė T.Viluckas.
Seserys vykdė aktyvią veiklą bendruomenės gyvenime, jų tikslas buvo mokyti vaikus, globoti našlaičius ir neįgaliuosius, rūpintis ligoniais.
Jos vykdavo visur, kur kūrėsi lietuvių išeivių bendruomenės, – pasklido po JAV, vėliau veiklą ėmė vykdyti ir Argentinoje. Mokė emigrantų vaikus, Čikagoje, Naujosios Meksikos valstijoje ir Buenos Airėse atidarė mokyklų. Čikagoje iki šiol veikia 1928 m. seserų įkurta Šv. Kryžiaus ligoninė, pastatyta prie Mergelės Marijos gimimo lietuviškos mokyklos Market Parke (angl. Marquette Park).
„Vienuolijai įsikūrus ir Lietuvoje, įžadus davusios seserys vykdavo dirbti ten, kur būdavo poreikis: kas į mokyklą ar vaikų darželį, kas į amatų mokyklą. Labai didelės pajėgos buvo skirtos Kauno „Saulės“ gimnazijai. Seserys su mergaitėmis gyveno bendrabutyje, kūrė visą buitį ir dirbo mokytojomis. Visų šių sumanymų sūkuryje visada buvo Motina Marija (taip vėliau seserų buvo vadinama Kazimiera Kaupaitė – aut.)“, – pasakojo Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijos sesuo Lidija.
1933 m. Lietuvos Vyriausybė už nuopelnus lietuvybei Motinai Marijai įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną. 1986 m. buvo pradėta Motinos Marijos beatifikacijos byla, o 2010 m. popiežius Benediktas XVI jai suteikė Garbingosios Dievo Tarnaitės statusą.
Tėvai perdavė gilų tikėjimą ir meilę lietuvybei
Kazimiera Kaupaitė gimė 1880 m. sausio 6-ąją buvusių baudžiauninkų šeimoje ir jau kitą dieną buvo pakrikštyta. Kaupams, kurie laikomi stiprios, lietuviškos šeimos pavyzdžiu, visada svarbiausi buvo trys dalykai: malda, šeima ir lietuviškumas.
„Nors šeima nevartojo svaigiųjų gėrimų, šventadieniais pas juos rinkdavosi kaimynai, kurie čia galėdavo paskaityti lietuviškos spaudos, pasidalyti naujienomis. Svarbią vietą Kaupų gyvenime užėmė tikėjimas. Jis reiškėsi ne tik dalyvaujant Ramygalos parapijos bažnyčios pamaldose, bet ir kasdienybėje“, – savo straipsnyje „Jai nebuvo dviejų tautų, dviejų Lietuvų“ rašė T.Viluckas.
Pasak jo, Kazimieros tėvai buvo labai šviesūs žmonės, perdavę savo vaikams gilų tikėjimą ir meilę lietuvybei. Išmokę skaityti vyresnieji vaikai namuose mokė skaityti jaunesnius savo brolius ir seseris, pačią Kazimierą skaityti išmokė jos vyresnioji sesuo.
Jos tėvas Anupras Kaupas buvo labai doras ir pamaldus žmogus. 1865 m. vedė Antaniną Glebauskaitę iš Ąžuolytės kaimo, su kuria susilaukė net vienuolikos vaikų: Juozapinos, Vincento, Antano, Anupro (mirė mažas), Kaziūnės – taip penktoji atžala Kazimiera buvo vadinama šeimoje, Onos (mirė maža), Antaninos, Bronislovo, Salomės, Juliaus ir Katarinos.
A.Kaupas buvo įsitraukęs į knygnešystę. Dar jaunystėje užmezgė ryšius su draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais ir pats prie jų prisidėjo. Kaupų sodo pakraštyje esančiuose brūzgynuose stovėjo keletas nebenaudojamų bičių avilių, į kuriuos suguldavo uždrausta lietuviška spauda. Kaip rašė T.Viluckas, slėptuvė buvo tokia gera, kad rusų žandarams, kurie kratydavo Kaupų namus, nė mintis nekildavo patikrinti apleistus avilius.
Meilę knygoms, mokslui ir maldai Kazimiera paveldėjo iš tėvo. Savo laiškuose ji rašė, kad mylėjo ir gerbė tėvą dėl jo doro gyvenimo ir troško būti tokia pamaldi kaip jis. O savo mamą apibūdino kaip darbščią ir stropią moterį, kuri rūpinosi vargetomis ir nelaimių prislėgtais žmonėmis.
Brolio kvietimas atvykti į Ameriką
Kazimieros brolis – dešimt metų už ją vyresnis Antanas Kaupas – buvo labai gabus vaikas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, bet po šešerių metų buvo iš jos pašalintas, vėliau įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, bet po dvejų metų buvo pašalintas ir iš jos – už lietuviškos spaudos platinimą. Nematydamas perspektyvų likti mokytis Lietuvoje, kaip rašė T.Viluckas, 1892 m. jis išvyko į Ameriką. Po ketverių metų buvo įšventintas į kunigus, tapo Šv. Juozapo bažnyčios Skrantone, Pensilvanijoje, klebonu. Gyvendamas Amerikoje įsitraukė į spaudos veiklą: redagavo savaitraštį „Viltis“, laikraštį „Dirva“, ėjo laikraščio „Draugas“ redaktoriaus pareigas.
Būdama penkiolikos Kazimiera sulaukė brolio Antano laiško, kuriuo jis kvietė seserį atvykti pas jį šeimininkauti. „Ji buvo prakutusi mergiotė, turėjo išminties, vidinio gazo. Nors ir labai nenorėjo išvykti, pakluso tėvams ir broliui, ir po dvejų metų, sulaukusi septyniolikos, viena, nemokėdama kalbos, leidosi į kelią. Dabar viskas paprasta – sėdai į lėktuvą ir nuskridai į kitą Atlanto pusę. O tuo metu caro valdžia neleisdavo išvažiuoti, todėl emigrantai turėdavo slapčia pereiti sieną, keliauti vežimu, traukiniu, pėsčiomis į Vokietiją. Tokį kelią įveikė ir Kazimiera, paskui dar 16 dienų laivu ir galiausiai pasiekė Ameriką“, – pasakojimą tęsė sesuo Lidija.
Tačiau vadinamoji svajonių šalis jai visiškai nepatiko. Kaip savo knygoje „Kazimiera Kaupaitė – Motina Marija“ rašė vyskupas Vincentas Brizgys, amerikiečių gyvenimas Kazimierai atrodė per daug materialistinis, paviršutiniškas. Jai nepatiko ir pamaldos bažnyčioje, pasigedo dvasingumo. Galiausiai po ketverių Amerikoje praleistų metų Kazimiera paprašė brolio leisti jai grįžti namo.
Tapo vienuole ir įkūrė vienuoliją
Tuo metu Kazimiera ėmė dvejoti, kuo iš tiesų galėtų užsiimti. Galbūt, užuot šeimininkavusi, galėtų padaryti ką nors daugiau dėl Lietuvos ir dėl Dievo. Ji troško nuveikti ką nors didingo.
Kazimierai ramybės nedavė kartą JAV pamatytos keistos moterys. Paklaususi brolio, kas jos, išgirdo, kad tai – vienuolės – moterys, dirbančios su žmonėmis ir taip tarnaujančios Dievui. Tų vienuolių paveikslas tapo lūžio tašku pačios Kazimieros gyvenime.
Nuo tada ji ėmė domėtis vienuoliniu gyvenimu, o grįžusi į Lietuvą ėmė susirašinėti su kunigais. Kaip sakė sesuo Lidija, svarbų vaidmenį kazimieriečių kongregacijos gimimui turėjo trys kunigai: Antanas Milukas, Antanas Staniukynas ir Kazimieros brolis A.Kaupas.
Kunigui A.Milukui ji parašė laišką, kad apsisprendė grįžti į Ameriką ir tapti vienuole. Šis ją palaikė ir pasiūlė jai įsteigti naują kongregaciją, kuri padėtų lietuviams imigrantams Amerikoje.
„Pačiai Kazimierai atrodė, kad Amerika yra ta terpė, kur per tikėjimą būtų galima išlaikyti tautiškumo dalykus“, – sakė sesuo Lidija.
Kazimieros idėjas palaikė brolis – kunigas A.Kaupas. Jis padėjo seseriai suorganizuoti kelionę į Šveicariją, kur ji galėtų mokytis.
Jai dar bestudijuojant Šv. Kryžiaus vienuolyne Ingenbolyje (Šveicarija), lietuviai kunigai Amerikoje ruošėsi steigti naują kongregaciją. Tačiau planai sugriuvo, nes neatsirado finansinės paramos. Brolis A.Kaupas seseriai patarė stoti į kokią nors jau egzistuojančią kongregaciją. Tačiau šis pasiūlymas nedžiugino Kazimieros ir ji atsakė ketinanti ir toliau bandyti įkurti kongregaciją, o brolio paprašė pagalbos – padėti surasti jos idėją palaikančius kunigą ir vyskupą.
Brolis rado seseriai kunigą – teologijos mokslų daktarą A.Staniukyną, kuris visą gyvenimą paaukojo seserims kazimierietėms, buvo jų sielos vadovas, mokytojas, patarėjas, lėšų rinkėjas ir ištikimas draugas iki pat mirties. O Harisburgo vyskupas Johnas W.Shanahanas Tikėjimo platinimo kongregacijai Romoje parašė prašymą steigti naują lietuvių vienuolių kongregaciją Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vardu, kurios pirminis tikslas – mokytojauti parapijų mokyklose.
Tiesa, dar vertėtų pridėti ir Motinos Cyrilės nuopelnus, kuri kadaise nuramino vyskupą, kad Kazimiera su dviem savo bendražygėmis – Judita Dvarinauskaite ir Antanina Unguraityte – sugebės įgyvendinti savo sumanymus ir nieko neapvils.
Pritarimas iš Romos buvo gautas ir 1907 m. rugpjūčio 30-ąją lietuvaitės davė vienuolinius įžadus. Kazimiera tapo seserimi Marija, Judita – seserimi Immaculata, Antanina – seserimi Concepta.
Kaip savo knygoje rašė vyskupas V.Brizgys, pasak Kazimieros, „kai jos trys parpuolė veidu ant grindų prieš altorių, kai buvo giedamos ir kalbamos maldos, atrodė, kad dabar baigiasi šis žemiškas gyvenimas, kad jos paimamos viso dangaus ir ypač šv. Kazimiero globon ir vadovybėn. Šią valandą jų negąsdino niekas, ką teks patirti ateityje, jos tiesiog buvo apsvaigusios džiaugsmu, kad jų svajonė ir ruošimasis pradėti lietuvaičių vienuoliją jau tapo tikrove“.
Tų pačių metų rudenį seserys jau atidarė pirmąją savo misiją Šv. Kryžiaus parapijoje Maunt Karmelyje, kunigas A.Staniukynas pastatė mokyklą ir parūpino seserų vienuolynui namus. Centriniai kazimieriečių seserų namai vėliau buvo pradėti statyti Čikagoje, į juos Motina Marija su novicijomis ir postulantėmis persikėlė 1911-ųjų pradžioje.
Grįžo į Lietuvą ir atkūrė Pažaislio vienuolyną
Nuo 1907-ųjų iki pat savo mirties Motina Marija buvo Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolė, o nuo 1913-ųjų – jos vadovė.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvai Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į kardinolą G.V.Mundeleiną ir paprašė atsiųsti į Lietuvą Šv. Kazimiero kongregacijos seserų, kad jos čia įsikurtų ir steigtų mokyklas. Taip išsipildė Motinos Marijos svajonė ir lūkesčiai, ji ir keturios seserys: Immaculata Dvaranauskaitė, Ana Marija Rakauskaitė, Angela Braškaitė ir Katarina Balčaitytė, pradėjo ruoštis kelionei.
Kaip rašė T.Viluckas, tuo metu kazimierietės buvo vienintelė lietuviška moterų kongregacija, turinti didesnę vienuolinio gyvenimo ir socialinio darbo patirtį. Iš jų laukta švietėjiškos ir kultūrinės misijos.
Taigi 1920 m. spalio 2-ąją jos atvyko į Lietuvą. Pasak sesers Lidijos, seserys žinojo, kokios sunkios sąlygos jų čia laukia. Joms buvo pasiūlyta įsikurti apleistame kamaldulių Pažaislio vienuolyne su bažnyčia ir 80 ha žemės. Bažnyčia tuo metu buvo be stogo ir be langų, vidus apgriuvęs. Reikėjo įdėti daug darbo, norint viską atstatyti, bet seserys, pasak sesers Lidijos, su džiaugsmu kibo į tą darbą Dievui.
Motina Marija buvo pratusi prie sunkumų ir su jais susidoroti turėjo savų būdų. „Gyvenimo srovė visko mums atneša, ir ją stebėdamos matome, kad teisingai ši žemė ašarų pakalne pavadinta. Tik žemę stebint matyti daugiau tamsių negu šviesių taškų, o kartais apninka tamsių patyrimų naktis. Kas mums tomis valandomis suteiks drąsos ir padės ištesėti tai, ką pažadėjome, jei ne tikėjimas Dievo Apvaizda ir geresne, šviesesne ateities Viltimi, visiškas pasitikėjimas Aukščiausiojo globa ir pagalba bei žinojimas, kad Jis geba ir sunkumus, jei ne dabartiniam, tai amžinajam gyvenimui ir savo didesnei garbei skirti?“ – viename laiškų seserims rašė Motina Marija.
Tokia pozityvi nuostata Motina Marijai leido imtis ir tokių užmojų, kurie iš pirmo žvilgsnio buvo ne jos jėgoms. Vienas jų – Pažaislio atkūrimas.
„Lėšų ir naujų kandidačių vienuolės privalėjo susirasti Lietuvoje, tačiau joms nepavyko išsiversti be amerikiečių pagalbos: kviestos seserys mokytojos, Jungtinėse Valstijose rinktos aukos, pirmieji būtiniausi darbo reikmenys buvo gauti iš Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovybės. Pažaisliui atkurti kazimierietės 1920–1940 m. išleido apie 800 tūkst. litų ir tik apie 10 proc. šios sumos buvo gauta iš valstybės“, – savo straipsnyje rašė T.Viluckas.
Pažaislis tapo tikra vienuolijos širdimi: čia buvo įkurtas kongregacijos centras ir noviciatas. Iš valdžios seserys perėmė Pažaislio vienuolyne veikusią mokyklą, vėliau prie jos įsteigė pensionatą. Vieškūnuose atidarė pradžios mokyklą ir vaikų darželį, jų vėliau įkūrė ir kitose Lietuvos vietose, Petrašiūnuose perėmė globoti senelių prieglaudą, o Telšiuose ir Vabalninke atidarė amatų mokyklas.
„Saulės“ namuose Kaune įkūrė Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją, kurioje dirbo 30 seserų ir mokėsi apie 600 mokinių. Kasmet apie 20 merginų vienuolija išleisdavo į mokslus – universitetą, Dotnuvos žemės ūkio akademiją, Moterų dailės darbų, muzikos, meno mokyklas.
Nuveikusi didelį darbą po dvejų metų Motina Marija grįžo į Čikagą, Pažaislyje palikusi keturias vienuoles ir 20 naujokių – lietuvių merginų. Kai 1927-ųjų vasarą ji vėl apsilankė Pažaislyje, čia jau gyveno beveik šimtas seserų kazimieriečių.
Buvo menkas įrankis Dievo rankose
1933 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė, įvertinusi vienuolijos nuopelnus tautai, Motiną Mariją apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Šis apdovanojimas, gautas minint 25-ąsias vienuolijos įsteigimo metines, buvo pripažinimas indėlio steigiant lietuvišką kongregaciją, kuri turėjo įtakos moralei ir švietimui Lietuvoje. Tai išskirtinis atvejis tarpukario Lietuvoje, nes daugiau moterų vienuolių, apdovanotų valstybiniais ordinais, nebuvo.
1934-aisiais, pablogėjus sveikatai ir nustačius onkologinę ligą – kaulų vėžį, Motina Marija sugrįžo į Čikagą. Po sunkios ligos ji anapilin iškeliavo 1940-ųjų balandžio 17 d. Seserų liudijimu, net paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais ji išliko kantrumo ir tyliai išgyvenamos kančios pavyzdžiu. „Tai buvo jos žodžių „Visada su tikėjimu, visada su viltimi ir visada su meile“ gyvas įkūnijimas“, – rašė T.Viluckas.
1999 m. gegužės 6 d. Motinos Marijos palaikai iš lietuvių Šv. Kazimiero kapinių buvo perkelti į Čikagos vienuolijos centrinių namų koplyčią.
1986 m. buvo pradėta Motinos Marijos beatifikacijos byla, o 2010 m. popiežius Benediktas XVI jai suteikė Garbingosios Dievo Tarnaitės statusą.
Pasak seserų kazimieriečių, Motina Marija buvo pamaldi, paprasta, nusižeminusi, kantri, darbšti, šilta asmenybė, kupina užuojautos ir paguodos kitam, spinduliavusi ramybę ir nuoširdumą. Sesers Lidijos teigimu, ji niekada nesididžiavo esanti vienuolijos įkūrėja ir visada puikiai suprato, kad yra menkas įrankis Dievo rankose.
„Nors aktyviai moterų veiklai Katalikų bažnyčioje Motinos Marijos gyventa epocha nebuvo palanki, ji įrodė, kad bet kokiomis aplinkybėmis galima nuveikti tikrai gerų dalykų, – rašė T.Viluckas. – „Jei darysime viską, ką pajėgiame, Dievas būtinai ateis mums padėti“, – sakydavo ji.“
Parengta remiantis Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregacijos archyvine medžiaga, pokalbiu su Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijos seserimi Lidija, Vytauto Brizgio knyga „Kazimiera Kaupaitė – Motina Marija“ (1982 m.), Tomo Vilucko straipsniu „Jai nebuvo dviejų tautų, dviejų Lietuvų“ (tapati.lt), Viktoro Gidžiūno O.F.M. straipsniu „Seserų kazimieriečių vienuolijos sukaktis 1907–1982“ žurnale „Aidai“