Dažniausiai ateina tik nusiprausti

Sostinės Centro poliklinika. Būtent čia kreipiasi sunegalavę Vilniaus benamiai. Poliklinikoje kai kurie elgetaujantys lankosi nuolat, dalis – tik kartais, kiti – vieną ar du kartus per metus.

Poliklinikos Sanitarijos punkte per šių metų 11 mėnesių suteiktos 479 švaros paslaugos benamiams, taip pat ir kitos: nemokamas gydymas nuo parazitų – 50, gydymas nuo niežų – 100, gydymo procedūros sergantiems ir profilaktinis gydymas – dar 50.

Dažniausiai jie ateina patys, taip pat su draugais, už parankės – poromis, daugelis jų pažįstami tarpusavyje ir šia informacija dalijasi. Retą kurį į šią polikliniką atlydi socialiniai darbuotojai.

„Dažniausiai jie kreipiasi skųsdamiesi intensyviu odos niežuliu, žaizdomis, tačiau didžioji dauguma ateina be skundų – tik nusiprausti. Didelio antplūdžio atšalus orams nejaučiame, tačiau jų šaltuoju laikotarpiu kreipiasi daugiau“, – teigia Centro poliklinikos PASP vyr. slaugos adminisratorė Aistė Raulušaitienė.

Sanitarijos punkte teikiamos švarinimo paslaugos; esant ūmioms infekcinėms ligoms, čia jos diagnozuojamos ir gydomos.

„Tiesa, mums kyla sunkumų, kai pacientai slepia, kur ir kaip gyvena, meluoja apie simptomus, apie savo pačių atliktus ir neatliktus veiksmus bei procedūras, neateina pakartotiniam paskirtam vizitui, dingsta be žinios“, – atskleidžia poliklinikos atstovė.

Šiuose dušuose benamiai gali nusiprausti. 

Tam jiems skiriama pusė valandos, tačiau jeigu reikia suteikti ne tik švarinimo, bet ir gydomąsias procedūras, viskas trunka ir ilgiau.

Pasak A.Raulušaitienės, pasitaiko, kai besinaudojantys šiomis paslaugomis lieka nepatenkinti – mat negali ilgiau praustis duše, taip pat jiems ne visuomet patinka, kad tenka išmesti senus drabužius, kai užpuola niežai ar pedikuliozė (užsikrėtimas utelėmis).

„Po minėtų gydomųjų procedūrų (dėl niežų, utėlių) duodami nauji drabužiai, kuriuos gauname iš „Carito“, taip pat aukoja įstaigos darbuotojai. Tad kartais netenkina jų kiekis, kokybė ar spalva.  Ypač dėl aprangos tenka spręsti benamių agresyvumo, neadekvačių reikalavimų ir nepasitenkinimo situacijas. Dažniausi žodiniai konfliktai kyla, kai atvyksta išgėrę ar apsvaigę nuo kitų medžiagų. Tačiau iki šiol personalas suranda kalbą su besikreipiančiaisiais, didesnių incidentų neturėjome“, – tikina ji.

Pasak A.Raulušaitienės, poliklinikos darbuotojai visada suteikia rekomendacijų dėl gydymo bei nukreipia vykti į nakvynės namus, pasakomi adresai ir socialinės rūpybos centro kontaktai.

„Išduodame pažymas apie atliktus sanitarinius, asmens higienos ir/ar gydymo veiksmus. Tokiu būdu bandome apsaugoti juos nuo gyvenimo gatvėje, tačiau daugelio jų – tai asmeninis pasirinkimas. Jų netenkina taisyklės nakvynės namuose, tačiau tai socialinės rūpybos klausimai, kurių mes nesprendžiame“, – teigia ji.

Iš ligoninės išvykti nenori

Leiskimės į žvalgybą po sostinės ligonines, į kurias patenka benamiai. Nusikelkime į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, esančią sostinės Lazdynų rajone. Vidutiniškai per parą čia atvyksta keli tokie pacientai – nuo trijų iki penkių.

„Patirtis rodo, kad artėjant žiemos sezonui tokių pacientų skaičius išauga. Dažniausiai jie neturi artimųjų, todėl į mūsų ligoninės Skubios pagalbos skyrių jų niekas neatlydi, labai retais atvejais jie atvyksta patys, o dažniausiai atvežami greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, kurie gauna iškvietimą iš praeivių ar aplinkinių gyventojų“, – pasakoja ligoninės administratorė referentė Kristina Leitienė.

Jai antrina ir Antakalnio ligoninės 2-ojo priėmimo – skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Laura Tamašauskienė, sakydama, kad stebima tendencija – benamiai patys asmeniškai į medikus nesikreipia. Dažniausiai pasitaikantys atvejai yra, kai greitosios pagalbos brigados informuojamos pašalinių asmenų, pavyzdžiui, kai gatvėje randami gulintys benamiai pristatomi GPM į priėmimo – skubios pagalbos skyrių ne kiek dėl medicininių indikacijų, o dėl to, kad rasti gulintys viešoje vietoje. „Neretas atvejis, kai šie benamiai būna vartoję alkoholio ar kitokių svaigiųjų medžiagų“, – atkreipia dėmesį ji.

Anot Antakalnio ligoninės atstovės L.Tamašauskienės, greitosios medicinos pagalbos medikai dažniau benamius atveža, kai randa viešoje vietoje sušalusius. Šiltuoju sezonu jie paprastai pristatomi rasti neblaivūs gatvėje.

Kiekviena tokio paciento istorija vis kitokia. K.Leitienės teigimu, atvežti greitosios pagalbos darbuotojų dažniausiai jie nereikalauja nieko, tačiau ir išvykti iš ligoninės nenori. Čia jie būna nuprausiami, perrengiami švariais, tvarkingais drabužiais, gauna utėles naikinančių medikamentų, taip pat preparatų nuo niežų ar kitų ligų.

„Kadangi tokiems pacientams neretai jokio gydymo ar juolab guldymo į ligoninę nereikia, jie pas mus laukia socialinio darbuotojo, kuris pasirūpina jo išvykimu iš mūsų ligoninės. Laukti socialinio darbuotojo jie dažniausiai palydimi į stebėjimo palatą, kur gauna lovą, pagalvę ir kitas būtinas priemones stebėjimo paslaugai taikyti. Toks buvimas pas mus jiems yra patogus, nemokamas, tad jie palikti mūsų įstaigos nenori“, – konstatuoja ji.

Antakalnio ligoninės 2-ojo priėmimo – skubiosios pagalbos skyriaus vedėja L.Tamašauskienė mano priešingai – ji teigia, kad tokie asmenys paprastai siekia greičiau būti paleidžiami iš priėmimo – skubios pagalbos skyriaus. Anot jos, jiems nepatinka sanitarinis švarinimas, dažnas nemėgsta, kai iš jų imamas kraujas tyrimams ir pan., o skandalus jie esą kelia dažniau dėl teikiamų medicininių paslaugų.

Sprendžia socialines problemas

Taigi atvykus benamiams į gydymo įstaigas, vis dėlto medikams dažnai tenka spręsti ne medicinines, o socialines problemas. „Labai dažnai jie atvežami į ligoninę dėl elementaraus girtumo, kada randami gulintys neblaivūs viešoje vietoje. Praeiviai ar aplinkiniai nerimsta pamatę ant gatvės ar kitur viešoje vietoje gulintį asmenį, nes galbūt jam iš tikrųjų kilęs pavojus sveikatai ar gyvybei. Jie iškviečia greitosios pagalbos medikus, kurie atveža tokius pacientus pas mus“, – sako K.Leitienė.

Tiesa, yra atvejų, kai vis dėlto benamiams yra nustatomos ir tam tikros medicininės indikacijos. Dažniausiai tai tam tikros lėtinės ligos – alkoholinė polineuropatija, kai progresuoja skausmas ar silpnumas kojose, dėl ko žmogus nebegali paeiti, taip pat neretai būna bendras kūno atšalimas, alkoholio išprovokuoti traukuliai ir kt.

„Tačiau tokios būklės dažniausiai nereikalauja stacionarinio gydymo. Ir tuomet atsiranda daugiausia darbo ir rūpesčių, kurie jau nesusiję su tų žmonių sveikata. Paprastai jie neturi artimųjų, pastovios gyvenamosios vietos, o išleisti tiesiog į gatvę jų negali, todėl budėjimo metu tenka spręsti tokių pacientų pervežimo į socialines paslaugas teikiančias įstaigas, pvz. nakvynės namus, klausimus. Mūsų ligoninė bendradarbiauja su tokiomis įstaigomis, todėl benamių socialinių problemų savo lėšomis medikams spręsti tikrai nereikia“, – pasakoja K.Leitienė.

Kyla įvairiausių problemų. Anot jos, tokie asmenys arba nepriklauso jokiai pirminei sveikatos priežiūros įstaigai (PSPĮ), arba jeigu ir priklauso, tai paprastai ten nesilanko. Lygiai taip pat jie nesilaiko paskirtų gydymosi rekomendacijų ir neišgali nusipirkti paskirtų medikamentų.

„Todėl kartais tenka juos guldyti į ligoninę vien todėl, kad yra prasidėjusi nauja liga, arba yra senos ligos paūmėjimas, kuriai pakaktų ambulatorinio gydymo, bet jei nesigydoma ir nepaisoma gydytojų rekomendacijų, tokie pacientai grįžta gerokai sunkesnės būklės“, – pasakoja ligoninės atstovė. Kad to neįvyktų, tokie pacientai guldomi ir teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos. Vis dėlto taip esą daroma pakankamai retai, nes dažniausiai intensyvaus gydymo jiems neprireikia.

„Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrius labiau susiduria su sunkumais ieškant kam įduoti benamį, kuriam nėra indikacijų tolimesniam gydymui priėmimo – skubiosios pagalbos skyriuje ar hospitalizacijai. Noriu pasidžiaugti, kad tokios nevyriausybinės organizacijos kaip Vilniaus benamių nakvynės namų, „Carito“ atstovai geranoriškai bendradarbiauja šiuo klausimu“, – sako Antakalnio atstovė L.Tamašauskienė.

Maža to, pastebi K.Leitienė, didžioji dauguma jų yra sunkiai sukalbami, praradę elementarius asmens higienos įgūdžius, atpratę ar galbūt ir niekada nemokėję mandagiai bei kultūringai bendrauti.

„Todėl mūsų personalui bendravimas su tokiais pacientais yra sudėtingas ne tik dėl sunkumų susikalbėti, suprasti jų poreikius, bet ir dėl tokių pacientų pykčio ar agresijos protrūkių“, – teigia K.Leitienė.

Antakalnio ligoninės 2-ojo priėmimo – skubios pagalbos skyriaus vedėja L.Tamašauskienė antrindama pripažįsta, kad tokiems pacientams esamą situaciją išaiškinti sudėtingiau, tačiau medicinos personalas informuoja detaliai tiek, kiek pavyksta, o kiekvienas pacientas esą jau yra atsakingas už tai, kiek tą informaciją nori ir gali priimti.

„Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrius neretai kreipiasi į socialinį darbuotoją, siekdamas atrasti artimuosius, ypač kai pacientas su sutrikusia sąmone ir iš jo informaciją sunku surinkti“, – sako ji.

Žino medikų problemas dėl benamių

Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Nadežda Buinickienė sako, kad socialiniams darbuotojams dažniausiai tenka bendrauti su Greitosios medicinos pagalbos medikais. Anot jos, greitosios medicinos pagalbos medikai įvardija, jog jų darbą palengvintų, jei būtų skirtas atskiras automobilis benamiams vežti, nes suteikus tokią paslaugą, kas kartą turi būti visiškai dezinfekuojamas automobilis.

Šioje vietoje, pasak specialistės, pagelbėtų benamių asmenų integracijos planas, kur aktyviai bendradarbiautų Savivaldybės pavaldume esančios įstaigos, teikiančios tiek socialines, tiek sveikatos priežiūros paslaugas.

„Problema, kad patys benamiai nenori priimti pagalbos tiek iš skubios pagalbos medikų, tiek iš pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, nes nėra motyvuoti spręsti savo sveikatos problemų. Sveikatos priežiūros specialistai atkreipia dėmesį, kad dažnai benamiai yra praradę asmens dokumentus. Jų neturėjimas ir ilgas jų tvarkymas sudaro problemų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nes negali išrašyti paciento iš įstaigos po būtinosios pagalbos suteikimo. Siekiant užtikrinti benamių socialinių problemų sprendimą sveikatos priežiūros įstaigos bendradarbiauja su Vilniaus miesto savivaldybės socialinės paramos centru“, – pasakoja ji.

Pasak savivaldybės atstovės, Asmens sveikatos priežiūros įstaigos turi patvirtinusios procedūrų aprašus ir yra paskyrusios atsakingus asmenis už informacijos apie senyvo amžiaus asmenis, neįgalius asmenis, kuriems reikalingos socialinės paslaugos, perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centrui.

Problemų sprendimą esą sunkina benamių piktnaudžiavimas alkoholiu arba narkotinėmis medžiagomis, sergamumas užkrečiamomis parazitinėmis odos ligomis. Priklausomybės dėl alkoholio, narkotinių medžiagų, azartinių žaidimų ir kt. gydomos Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filiale. Vilniaus miesto socialinės paramos centro psichologai ir socialiniai darbuotojai-konsultantai teikia socialinę-psichologinę pagalbą asmenims, priklausomiems nuo alkoholio/narkotikų, jų šeimos nariams, siekiant padėti atsisakyti priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ir grąžinti gebėjimą pasirūpinti savimi bei integruotis į visuomenę.

Reikėtų kreiptis į Centro polikliniką

Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Nadežda Buinickienė sako, kad asmenims, neapdraustiems privalomuoju sveikatos draudimo fondo (toliau – neapdraustiems PSDF) biudžeto lėšomis, konsultacijas ir reikalingus tyrimus dėl sveikatos būklės ar susirgimų, kurie nėra įtraukti į Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu patvirtintą Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarką bei mastą, pagal sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teikia VšĮ Centro poliklinika.

„Socialinės paramos centras išduoda siuntimus į sveikatos priežiūros įstaigas Vilniaus miesto gyventojams, įrašytiems į benamių ir elgetaujančių asmenų Vilniaus mieste duomenų bazę, kurie neapdrausti privalomuoju sveikatos draudimu“, – paaiškina ji.

Socialiniai darbuotojai, siekdami užtikrinti privalomąjį sveikatos draudimą, tarpininkauja, padėdami benamiams asmenims užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie SADM, taip pat tarpininkaujama, priregistruojant šiuos asmenis prie pirminės sveikatos priežiūros įstaigų Vilniaus mieste. 2018 metais siuntimų į sveikatos priežiūros įstaigas Vilniaus miesto gyventojams, įrašytiems į benamių ir elgetaujančių asmenų Vilniaus mieste duomenų bazę, kurie neapdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, buvo išduoti 9.

Už suteiktas ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas apmokama Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis. Kai kreipiamasi su Vilniaus miesto socialinės paramos centro siuntimu Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis apmokamas kiekvienas atvejis.

Štai 2018 m. paslaugos buvo suteiktos penkiems asmenims. Jiems buvo suteiktos 5 šeimos gydytojų ir 4 gydytojų radiologų konsultacijos. Šiais metais paslaugos buvo suteiktos 5 asmenims. Jiems buvo suteiktos 5 šeimos gydytojų ir 4 gydytojų radiologų konsultacijos.

Neapdraustiems PSDF biudžeto lėšomis, asmenims teikiamos slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos apmokamos Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis (iki 120 kalendorinių dienų). Vilniaus miesto savivaldybė yra sudariusi sutartį dėl slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugų teikimo su 5 Vilniaus miesto savivaldybės asmens sveikatos priežiūros įstaigomis: Vilkpėdes, Šv. Roko, Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėmis, Grigiškių sveikatos priežiūros centru ir Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisu.

2018 m. slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos buvo apmokėtos 5 PSDF biudžeto lėšomis nedraustiems asmenims. Šiais metais slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos buvo apmokėtos 5 PSDF biudžeto lėšomis nedraustiems asmenims.

„Centro poliklinikos Sanitarijos punkte benamiams asmenims taip pat teikiamos asmeninės higienos ir priežiūros paslaugos, sanitarinio, higieninio asmenų apšvarinimo paslaugos (dušo paslaugos, keičiami drabužiai ir avalynė), suteikiamas gydymas nuo niežų, utėlių, lytiniu keliu plintančių infekcinių ligų“, pasakoja Nadežda Buinickienė.

2018 m. suteikta 401 sanitarinio, higieninio asmenų apšvarinimo paslauga ir suteikta 150 asmenų gydymo nuo niežų, utėlių ir kt. užkrečiamųjų odos ligų. Vilniaus miesto savivaldybė Centro poliklinikai, kuri vykdo užkrečiamų ir neinfekcinių ligų profilaktiką ir kontrolę (infekcinių ligų profilaktikai (odos ligų, lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV/AIDS, tuberkuliozės/DOTS ir kt.) ir benamių sveikatos priežiūros ir švarinimo paslaugas, pernai skyrė daugiau kaip 128 tūkst. eurų.

Štai, ką apie savo patirtis gydymo įstaigose, kalba Vilniaus nakvynės namų gyventojos. Viena jų – Milda – žeria visą savo ligos istoriją ir geriausius žodžius apie medikus, kita – Tamara – tik paantrina – jokių priekaištų gydytojams ji neturinti taip pat. 

Vienų nepaleidžia

Vilniaus miesto nakvynės namuose apnakvyndinimo paslaugas gaunančių žmonių su negalia bei senyvo amžiaus gyventojų dalis – 51,2 proc., todėl šiems asmenims kyla poreikis teikti daugiau socialinių paslaugų. Per šiuos metus 95 asmenys iš nakvynės namų buvo palydėti į gydymo įstaigas.

„Kai mūsų paslaugų gavėjai į įvairias gydymo įstaigas kreipiasi vieni, kyla problemų dėl to, kad jie sunkiai orientuojasi aplinkoje, negeba aiškiai įvardinti problemos, dažnai į gydymo įstaigą nuvyksta neatlikę asmens higienos. Todėl yra poreikis paslaugų gavėjus palydėti į gydymo įstaigą“, – sako nakvynės namų vedėja Janina Kulienė.

Anot jos, nakvynės namų darbuotojai prižiūri, kad paslaugų gavėjai prieš vykdami į medicinos įstaigą susitvarkytų asmens higieną, padeda susirinkti visus dokumentus, nuvykus į gydymo įstaigą, paaiškina paslaugų gavėjo situaciją bei išklauso gydytojo rekomendacijas.

„Paslaugų gavėjai savarankiškai besikreipiantys į gydymo įstaigas patiria įvairių problemų: jaučiasi neišgirsti ir nesuprasti, sulaukia priekaištų, kad patys kalti dėl sveikatos problemų“, – atskleidžia ji.

Vis dėlto K.Leitienė tikina, kad visi atvykę pacientai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar diagnozės, yra priimami ligoninės Skubios pagalbos skyriuje ir jiems suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę.

„Kartais kitiems pacientams ar jų artimiesiems susidaro įspūdis, kad kaip tik benamius mes apžiūrime ir gydome nuodugniau nei kitus. Tačiau svarbu suprasti, kad visi pacientai, atvykę į mūsų priimamąjį, pagal būklės sunkumą yra skirstomi į tam tikras kategorijas. Jei pacientams yra nustatoma būtinoji pagalba, jie yra priimami prioriteto tvarka. Jeigu atvykusio paciento būklė reikalauja, kad jis būtų apžiūrėtas nedelsiant, tas ir yra daroma pagal SAM nustatytą tvarką, nesvarbu, kokios socialinės padėties jis būtų“, – teigia ji.