Melancholijos poetas iš kito laiko – fotografas Algimantas Maldutis

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su kolekcininku Ramučiu Petniūnu, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje į Lietuvos fotografiją atėjo nauja karta, prabilusi savita meno kalba, nuobodulio, melancholijos ir nykumo persunkta estetika. Ilgainiui jie imti vadinti „maištininkais modernistais“, savo bekompromise pozicija jie gerokai atskiedė iki tol čia dominavusį humanistinį reportažinį lietuviško kaimo vaizdavimą.

Vienas jų – Algimantas Maldutis (1955–2020) – fotografas vienišius, aktyviausiai kūręs paskutiniu sovietmečio dešimtmečiu, tačiau ilgainiui nugrimzdęs į užmarštį ir likęs fotografijos paraštėse. Šis fotopasakojimas – bandymas iš nebūties prikelti šį melancholijos poetą.

Fotografija A.Maldutis susidomėjo dar vaikystėje iš kaimyno dovanų gavęs didintuvą, voneles nuotraukų spausdinimui bei lempas, tačiau – ne fotoaparatą. Vienoje knygelėje perskaitęs, kad nuotraukos perfotografavimui pakanka ir didintuvo, jis išbandė šią technologiją, o eksperimentui pavykus, su mokyklos bičiuliu ėmėsi nelegalios veiklos – jis slapta perspausdindavo tuomet ėmusias plisti pornografines nuotraukas, o draugas jas už 30 kapeikų pardavinėdavo mokyklos tualete. „Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su fotografija“, – pokalbyje su menotyrininku Tomu Ivanausku pasakojo A.Maldutis.

Uždirbtus pinigus draugai išleisdavo mokyklos valgykloje, kaip reikiant prisišveisdami maisto, kurio tuomet gerokai trūko. Tačiau galiausiai bičiuliai buvo pričiupti. „O, koks tuomet kilo skandalas... Teko viską greitosiomis, kas buvo atspausdinta, sunaikinti“, – prisiminė fotografas ir daugiau prie šios temos negrįžo.

Paauglystėje mama A.Maldučiui nupirko fotoaparatą „Smena“ ir jis, paties žodžiais tariant, „ėmėsi fotografuoti viską, kas tik buvo aplinkui“. Buvo ypač pamėgęs „Nemuno“ žurnalą, kuriame būdavo reguliariai publikuojami Lietuvos fotografų darbai. Didžiausią įspūdį jam tuomet paliko Rimanto Dichavičiaus bei Vitaljaus Butyrino kūrybiškas fotografijos panaudojimas.

Mintis savo ateitį susieti su fotografija A.Maldučiui kilo tarnaujant sovietinėje armijoje. 1977–1980 metų laikotarpiu jis studijavo Vilniaus technologijos institute, kur įgijo fototechniko specialybę. Jo diplominio darbo tema buvo „Fotomontažas“, o jo darbo vadovas – jau minėtas dailininkas ir fotografas R.Dichavičius.

Anot A.Maldučio, kūrybai jį įkvėpė literatūra, muzika ir filmai. Beje, vėlesniais metais pats aktyviai rašė eilėraščius, jie buvo likę vienu iš retų gyvenimo džiaugsmų. Didžiausią įtaką jam padarė Andrejaus Tarkovskio filmai – ypač „Stalkeris“. Neatsitiktinai nemažai fotografo darbų savo estetika labai artimi stalkeriškai zonai, o juose pats fotografas perteikia kasdienybės nykumą, beprasmybę ir nuolatinę būseną be jokios išeities.

Per savo gyvenimą A.Maldutis dirbo pačius įvairiausius darbus – kiemsargiu ir ledų pardavėju, scenos mašinistu ir marmelado virėju, telegramų nešiotoju ir pagalbiniu darbininku. 1986 metais sprogus Černobylio atominei elektrinei su daugybe kitų vyrų buvo išvežtas likviduoti avarijos pasekmių – valė reaktoriaus stogą. Šis pavojingas darbas ilgainiui atsiliepė ir jo sveikatai.

Savo fotografijomis A.Maldutis debiutavo 1982 metais 4-ojoje respublikinėje jaunųjų fotografijos parodoje Vilniuje. Maždaug tuo metu į Lietuvos fotografiją atėjo modernistų – Vytauto Balčyčio, Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Algirdo Šeškaus, taip pat kauniečių „Plėšriųjų sekcijos“ – karta. Ieškodami savitos fotografinės kalbos, jie sąmoningai griovė įprastus kompozicijos principus, rinkosi kasdieniškus, nureikšmintus, banalius vaizdus, tuščias, nykias erdves, eksperimentavo spalvindami savo nuotraukas ar kitokiais būdais jas transformuodami.

Nors savo braižu bei stilistika A.Maldutis puikiai dera prie šios fotografijos „maištininkų“ kompanijos, su kai kuriais jų buvo pažįstamas, tačiau pats laikėsi atokiau nuo grupinės veiklos ir liko fotografu vienišium. Pasak Ievos Meilutės-Svinkūnienės, 2016 metais parengusios vienintelę A.Maldučio fotografijos knygą „Ne sezono metas“, visą gyvenimą jis „niekur nesiveržė, įkyriai nepiršo savo darbų į parodas, negalėjo pakęsti apsimetinėjimo, prisitaikymo. Buvo savotiškas prašalaitis, tarsi iš šono stebintis sau svetimą susvetimėjusį pasaulį, savo kūryba bandantis perteikti ano meto tiek socialinę, tiek psichologinę stagnaciją, kankinantį vidinės tuštumos pojūtį“.

Nors fotografas neplėtojo kurios nors vienos temos, nekūrė didelių serijų ar ciklų, tačiau visoje jo kūryboje nuolat atsikartoja vienatvės, ilgesio ar nykimo motyvas. Anot paties A.Maldučio, jis buvo betono vaikas, todėl fiksavo savo natūralią aplinką, stengdamasis perteikti tai, kaip jautėsi: „Fotografavau tai, kas supo mane. Tas akimirkas, tą laikmetį, kuriame gyvenau. Aš fotografavau savo gyvenimą. Labai retai kur išvažiuodavau. Dauguma mano darbų padaryti neišeinant iš kiemo ar buto. Man toli eiti nereikėjo, kažką susigalvodavau, kur esu.“

A.Maldučio niekada nedomino reikšmingi įvykiai ar socialinis gyvenimas, jis nefotografavo žinomų žmonių ar atvirų miesto panoramų. Pasak I.Meilutės-Svinkūnienės, „jį traukė apleistos senamiesčio vietos, kiemai, merdinčios kapinės. Jo fotografijos objektu neretai tapdavo architektūros fragmentai bei to meto laiko pėdsakai juose“.

Šitokiu būdu menininkas perteikė vidinius savo paties išgyvenimus, kuriuos įkūnijo sienos, niekur nevedantis kelias, užmūrytos durys ir langai. Totali melancholija jo darbuose persunkia net ir retkarčiais čia išnyrančius žmones – vienišus šešėlius amžinuoju „ne sezono metu“.

Fotografijos Algimantas Maldutis iš Ramučio Petniūno kolekcijos 

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė