Menininkų grupė „Doooooris“: gimę iš įsiūčio, laisvės ir broko
XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje penki Klaipėdoje gyvenę ir kūrę menininkai – fotografai Raimundas Urbonas, Remigijus Treigys bei tapytojai Audrius Jankauskas, Saulius Kanapeckas, Arvydas Karvelis – susibūrė į neformalią grupę „Doooooris“ ir ėmė „žaisti“ meną.
Jų kūrybos laikotarpis buvo pažymėtas epochinių lūžių ir didžiulių virsmų, kurie tuomet vyko Lietuvos politiniame, visuomeniniame ir meno pasaulyje: prasidėjęs Atgimimas ir Baltijos kelias, Nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio 13-oji, Sorošo fondo veikla ir priartėjimas prie Vakarų pasaulio. Visa tai anuomet sudarė sąlygas pamažu išsiskleisti laisvam mąstymui, naujoms idėjoms bei šiuolaikiniam menui.
„Doooooris“ buvo laisvi ir nepriklausomi menininkai, kuriuos iš dalies sujungė grynas atsitiktinumas – kūrybinės dirbtuvės apleistame vaikų darželyje. Nors visi buvo pažįstami ir iš anksčiau, tačiau būtent čia jie „susicementavo“, o atradę bendrų kūrybinių idėjų, ėmė rengti drąsias, eksperimentines parodas, kuriose eksponavo fotografijas, tapybą bei įvairius objektus, o patys parodų atidarymai virsdavo žaismingais performansais.
Viena grupės pavadinimo kilmės versijų – jų visų itin mėgstama „The Doors“ muzika, kuri nuolat skambėjo jų studijose ir susibūrimų metu. Tuo tarpu „o“ raidžių kiekis pavadinime „Doooooris“ priklausė nuo to, kiek menininkų dalyvauja konkrečioje parodoje – jei du, tuomet grupė prisistato kaip „Dooris“, jei trys – kaip „Doooris“, o jei penki – kaip „Doooooris“. Tiesa, skaitant archyvinius interviu patys grupės nariai žurnalistams rimtais veidais aiškindavo, kad tos penkios „o“ – tai olimpinių žaidynių žiedai arba ant iešmo suverti šašlykai.
„Doooris“ net buvo parašę manifestą, kuriame šaipėsi iš galiojusių meno taisyklių bei oficiozinių santykių, formalių parodų rengimų ir net manifestų rašymo. Štai keletas jų manifesto deklaruotų principų: „Grupės „Doooooris“ nariai noriai linksminasi. Grupės „Doooooris“ nariai noriai atvyksta į susitikimus. Grupės „Doooooris“ nariai labai noriai valgo įvairius valgius: kepenėles stragonovietiškai, befstrogeną su svogūnais, virtų bulvių cepelinus ir kt. Grupės „Doooooris“ nariai noriai fotografuojasi. Jie labai noriai pozuoja ir t.t ir t.t.“.
Menotyrininkė Agnė Narušytė labai taikliai įvardijo, kad „Doooooris“ menas buvo dvigubai nemenas. O ir patys kūrėjai pernelyg nesureikšmino to, ką jie kūrė. Tai puikiai iliustruoja ir šioje publikacijoje rodomi menininkų darbai, kurie du dešimtmečius nuo jų sukūrimo pragulėjo niekieno nejudinami ir viešai nerodyti.
Apie 2007 metus šie darbai, sudėti į aptriušusią šviesiai mėlynos spalvos dėžutę, atsitiktinai surasti vienoje palėpėje. Iš esmės jie buvo pasmerkti užmarščiai – ir tai kažkuria prasme atspindi „Doooooris“ narių mąstymą bei požiūrį į tai, ką jie darė.
Po metų darbai pirmą kartą buvo eksponuoti keliose parodose, taip pat Fotografijos meno festivalyje Vilniuje. 2009 metais išleistas albumas „Doooooris“, o dar po kurio laiko keliolika kūrinių pateko į MO muziejaus kolekciją. Šitaip, paradoksaliu būdu, patiems menininkams to nesiekiant ir niekaip neskatinant, „Doooooris“ kūryba tapo neatsiejama šiuolaikinio Lietuvos meno istorijos dalimi.
Šie kūriniai – tai Raimundo Urbono fotografijų brokai, kurių pats menininkas anuomet nenaudojo parodoms ir jau buvo atidėjęs išmesti. Tačiau jo bičiuliai ir bendražygiai A.Jankauskas bei A.Karvelis pasisiūlė šias fotografijas „pataisyti“ pieštukais ir teptukais. Tai nebuvo visiškai naujas reiškinys Lietuvoje – anksčiau tai jau buvo darę Vitas Luckus bei Saulius Paukštys. „Doooooris“ atveju nauja buvo pats kūrybos principas – savotiška kūrybinė manufaktūra – vienas nufotografuoja, o kiti – užpaišo.
Ką galima čia įžiūrėti? Groteską? Siurrealizmą? Ironiją? Absurdą? Pokštą? Be abejo, taip. Įdomu ir tai, kad šiose fotografijose kartais net nebematyti fotografinio vaizdo, tai tartum paveikslai, turintys mažiausiai kelis sluoksnius ir daugybę galimų atsakymų.
Šie darbai, kaip ir apskritai visa „Doooooris“ veikla ir net jų neveikimas – bendrų parodų jie neberengė nuo 1995 m., trumpalaikiu sugrįžimu tapo tik 2009 m. paroda Klaipėdoje – buvo grynosios laisvės pavyzdys. Poetas Gintaras Grajauskas yra teigęs, kad „Doooooris“ nariai tikrai gerai žinojo, kas yra menas ir kas yra laisvė. Jie nesuko galvos dėl to, kokio meno reikia žiūrovams ar kritikams, bet kūrė taip, kaip jiems patiems norėjosi ir tuomet reikėjo.
Fotografijos grupės „Doooooris“ iš Eglės Deltuvaitės archyvo
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Eglės Deltuvaitės pasakojimą
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė