2022-ieji Seimo paskelbti K.Vasiliausko metais. 15min multimedijoje – pasakojimas apie monsinjorą, „ieškantį žmogaus“, savo gyvenimo istorijoje sutalpinusį ne vieną Lietuvai svarbų įvykį.

K.Vasiliauskas buvo dvasininkas, sugebėjęs bendrauti su visais politikais. Su juo susitikdavo ir Rolandas Paksas, ir Artūras Paulauskas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas. Kairieji ir dešinieji.

Pas monsinjorą lankydavosi ir žydai, ir stačiatikiai. Sovietmečiu, kai dirbo Šventojo arkangelo Rapolo bažnyčioje, ateidavo vaikų, kurie nusižudydavo, o Bažnyčia nenorėdavo jų laidoti, tėvai.

„Jis neskirstė (žmonių – aut. past.), sakydavo, man nerūpi nei kur žmogus dirba, nei kiek uždirba, nei kokiai partijai priklauso. Jis atvira širdim ėjo pas visus ir tai yra be galo žavi savybė“, – pastebėjo žurnalistė, knygos apie monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė.

Išgirdęs apie Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos vizitą Lietuvoje K.Vasiliauskas sakė norintis, kad šis apsilankytų Katedroje.

Susitikimas įamžintas nuotrauka. Ją pamatęs papokštavo: „Nu va, du lamos šypsosi.“ Kitų tikėjimų žmonės, anot R.Sakalauskaitės, jam būdavo labai įdomūs.

Tvirtinantys, kad netiki, monsinjorą domino dar labiau.

1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo išvakarėse monsinjoras, tuo metu buvęs Vilniaus arkikatedros klebonu, sutiko aktorių Laimoną Noreiką. K.Vasiliauskas pasiūlė aktoriui ateiti paklausyti popiežiaus. Tačiau L.Noreika atsisakė, teigė į Dievą netikintis.

„O iš kur tu žinai?“ – paklausė K.Vasiliauskas, pridėdamas: „Tavo netikėjimas yra tikresnis už davatkišką pakazuchą.“

„Monsinjoras kartais juokaudavo: žinai, man labai juokinga – bobutė suvalgė dvi tonas komunijų, bet nepasikeitė per nago juodymą. Arba, sakydavo, juokinga, kai žmonės penktadienį nevalgo mėsos, bet ėda vienas kitą.

Tai čia apie tą tikėjimo suvokimą. Tikrasis tikėjimas yra ne sakyti audringus pamokslus, visus auklėti ir sakyti, kad jūs čia neatitinkat Kristaus suvokimo“, – pabrėžė žurnalistė.

Sušaudyti partizanai, tapę ženklu

K.Vasiliauskas gimė 1922-ųjų balandžio 9-ąją Kateliškių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje. Kazimiero tėvai – Valė Baniulytė ir Juozas Vasiliauskas – buvo vidutiniai ūkininkai, darbštūs ir religingi.

K.Vasiliauskas šeimoje gimė paskutinysis, turėjo seserį Bronislavą ir brolį Juozapą. Nuo mažų dienų pasižymėjo pamaldumu – užsisegęs mamos sijoną, brolio klausdavo, ar bus geras kunigas.

Biržų gimnaziją Kazimieras baigė gerais pažymiais, buvo ateitininkas, literatas.

1941-ųjų pradžioje, paskutinėje Biržų gimnazijos klasėje, kunigystės kelią pasirinkti apsisprendęs K.Vasiliauskas, išgirdo kalbas apie sovietų valdžios planą uždaryti dvasines seminarijas. Žinodamas apie religijos padėtį Sovietų Sąjungoje, kartu su klasės draugais nusprendė bėgti į Vakarų Prūsiją.

Tačiau sieną kirto nesėkmingai, buvo sulaikyti, apklausti, o vėliau perkelti į Dzialdovo koncentracijos stovyklą.

R.Sakalauskaitei bičiulis yra pasakojęs, kad nacių kalėjime Rytprūsiuose jį išmušė votimis, ėmė augti furunkulai.

„Tu nepatikėsi, sako, kaip mane gydė, kas padėjo – raudonas vynas. Sako, vokiečiai ne tokie kvaili“, – pasakojo žurnalistė.

Koncentracijos stovykloje K.Vasiliauskas praleido tris mėnesius. Suvokė, kad prasmės būti Vokietijoje nėra – privalo grįžti į Lietuvą, čia jo aplinka, šaknys ir šeima. Žinojo, kad turi baigti mokslus ir pradėti vykdyti tarnystę, jeigu nori tęsti savo pašaukimą.

Grįžęs į Lietuvą, baigė Biržų gimnaziją, o 1946 m. – Vilniaus kunigų seminariją, buvo įšventintas į kunigus.

Tais pačiais metais K.Vasiliauskas prie Vabalninko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios altoriaus aukojo pirmąsias šv. Mišias. Išėjęs iš bažnyčios, pagrindinėje miesto aikštėje, pamatė tris sušaudytus kovotojus už laisvę. Kaip pats sakė, tai buvo lyg ženklas iš dangaus, kokia jo laukia kunigo karjera.

„Dievas paėmė Mariją į dangų, o mane nuleido į šachtą“

Po trejų metų kunigystės K.Vasiliauskas per mišias Rimšės bažnyčioje buvo suimtas sovietų saugumo, apkaltintas ryšiais su „banditais“ už tai, kad, dar kunigaudamas Švenčionių parapijoje, kalėdodamas vienoje sodyboje bendravo su ten buvusiais partizanais.

Po gausybės tardymų kunigas buvo nuteistas 10 metų lagerio. Nors tremties išvengti galėjo – jam buvo pasiūlytas net vyskupo postas, tačiau atsisakė. Tikino nenorėjęs nieko išduoti, todėl nusprendė važiuoti pas „baltąsias meškas“.

K.Vasiliauskui tremtyje itin svarbi būdavo Žolinės šventė.

„Dievas paėmė Mariją į dangų, o mane nuleido į šachtą“, – sakydavo jis, mat kunigui teko kalėti Intos ir Vorkutos lageriuose ir dirbti anglies kasyklose.

O kaip K.Vasiliauskas kalbėdavo apie tremtį?

„Jeigu aš būčiau nežinojus, kas ten vyko iš tikrųjų, tai būčiau galvojus, kad apie gerą kurortą pasakoja. Kelis kartus buvo užsiminęs, kad būdavo sudėtinga, sunku, bet niekad nedejuodavo“, – dalijosi R.Sakalauskaitė.

Lageryje, kaip yra sakęs kunigas, mes buvom laisvesni nei Sovietų Lietuvoje. Čia buvo žinoma, kur yra ginkluoti prižiūrėtojai, o Lietuvoje niekada nežinojai, kuris yra savas, o kuris tavęs bėgs skųsti.

„Atsimenu, kai grįžo į Lietuvą, apsistojo Varėnoje. Paskui pasakojo: „Man taip skaudėjo širdį – iš vakaro ateina žmogus, nuoširdžiai kalba, o kitą dieną praeina gatvėje tarsi manęs nepažinotų. Tai išdavystė“, – prisiminė žurnalistė.

Baisiausiais išbandymais K.Vasiliauskas nesidalijo – apie juos kalbėdavo tik puse lūpų, tačiau dėkojo Stalinui už lagerį, nes ten sutiko geriausius draugus, perskaitė įdomiausias knygas ir sukalbėjo nuoširdžiausias maldas.

„Įsivaizduokite, ten išgyvenimo klausimas buvo, o jie sugebėdavo burtis, diskutuoti apie literatūrą, vienas kitą paremti, pokštauti. Jie taip būdavo įsitraukę į kalbas, kad monsinjoras pamiršdavo pavalgyti. Jis sakydavo, kad man labai svarbi širdžių puota, ne skrandžių“, – sakė knygos autorė.

Sunkiausiomis akimirkomis, pasak R.Sakalauskaitės, K.Vasiliauskas remdavosi literatūra. Į lagerį išvažiavo jau mokėdamas Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino kūrinius. Pastarojo eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ prisidėjo prie jo tremties, nes atvirai kritikavo sovietų režimą, o autoriaus niekas nežinojo. Monsinjoras į sovietų akiratį buvo patekęs kaip galimas eilėraščio autorius.

„Vilniuje, kai dirbo, neoficialiai buvo vadinamas Rašytojų sąjungos klebonu. Pažinojo visus poetus, Katedroje jo pastangomis lapkričio pirmą buvo specialios mišios už poetus“, – kalbėjo monsinjoro bičiulė.

Rašytojus ir poetus K.Vasiliauskas suprasdavo iš pusės žodžio, o apie Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidotus literatus yra atsiliepęs taip: „Ten mano chebra guli“.

Asmenybės krizė ir nenoras būti kunigu

1958 m. K.Vasiliauskas buvo paleistas, tačiau sovietų valdžia uždraudė jam gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigo darbą, todėl dešimtmetį jis praleido Daugpilyje, Latvijoje, kur dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku.

Filosofijos mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas Povilas Aleksandravičius suponavo, kad per tą laikotarpį monsinjoras išgyveno rimtą asmenybės krizę.

„Faktas tas, kad per tą dešimtmetį jis nebenorėjo būti kunigu, nebeįsivaizdavo savęs kaip kunigo. Jis jautėsi, kad daugiau nebegalės atlikti kunigo pareigų“, – samprotavo P.Aleksandravičius, monsinjorą prisimenantis kaip ryškią asmenybę jam, kaip paaugliui, „ieškančiam savo kelio radikaliai besikeičiančioj aplinkoj“.

Kai Lietuvos vyskupai nusprendė sugrąžinti jį į Lietuvą, teko važiuoti ir įkalbinėti monsinjorą vėl tapti kunigu. Iš pradžių K.Vasiliauskas atsisakė, tačiau vėliau vis dėlto sutiko ir buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu.

Pirmieji metai buvo nepaprastai sunkūs.

Atitrūkimas nuo Lietuvos Daugpilyje, sudėtingas grįžimas į kunigystę, pirmieji metai Varėnoje – visa tai P.Aleksandravičius įvardijo kaip rimtą asmeninę egzistencinę krizę, kurią K.Vasiliauskui teko išgyventi.

Filosofo manymu, „tikrasis Vasiliauskas“ gimė būtent krizės metu Daugpilyje ir Varėnoje.

„Krizė tai yra savęs pamatymas pačioje menkybėje, tu save pamatai tokį, koks esi, ir nusiimi rožinius akinius. Pamatai savyje glūdinčius nykiausius, silpniausius dalykus, kurių pas mus yra ir kurių mes labai bijom.

(…) Jis tikruoju Vasiliausku tapo po šios krizės, tai maždaug sutampa su tuo, kai jis yra atkeliamas vikaru į Rapolo bažnyčią, kur jis jau pasižymi visiška vidine laisve“, – kalbėjo P.Aleksandravičius.

Menas, poezija ir kančia, sustiprinusi laisvę

Jau sovietmečiu ir iškart po nepriklausomybės monsinjoras pasižymėjo labai liberaliais požiūriais, sakė filosofas ir pridėjo, kad jam būdinga didelė vidinė laisvė reiškėsi ne tik įtampoje prieš sovietų valdžią, bet ir įtampoje su kitais rezistentais: „Jis ne visada pritarė kitų rezistentų vedančiai linijai“.

Monsinjoras, pasak filosofo, atlaisvindavo žmones nuo formalių taisyklių Bažnyčios viduje, reiškė palaikymą LGBT asmenims.

„Iš kur toks žmogus Lietuvoje, pasižymėjęs tokia laisve?“ – kėlė klausimą P.Aleksandravičius. Jis svarstė, kad įtakos turėjo kunigo meilė menui, poezijai.

„Ką reiškia meilė poezijai, menui? Tai yra įsismelkimas į gilesnius realybės sluoksnius, gilesnių tikrovės sluoksnių taip, kaip juos kuria Dievas, pajautimas. Fundamentalaus ritmo išjautimas. Tą ritmą, tą gilesnę realybę jis užčiuopdavo kiekviename žmoguje per poeziją, meną. Tai labai išlaisvina.

Jeigu jūs bendraujate su žmogumi ir pajaučiate tą žmogų taip, kaip jūs jaučiate eilėraštį ar muziką, tai jūs, vadinasi, pajaučiate to žmogaus vidinį sielos ritmą. Čia yra to kito žmogaus pajautimas ir tikras laisvės šaltinis“, – apibendrino filosofas.

Tuo metu lagerio, nepakeliamų sąlygų, kančios patirtis sustiprino K.Vasiliausko laisvę.

„Kančios išgyvenimas taip pat žmogui suteikia didelės laisvės, jeigu tu tinkamai, kilniai, su meile, per meną išgyveni kančią, tau tampa visai nesvarbios taisyklėlės, apribojimai. Tu tada jau matai, kas yra žmogus savo gelmėje, bjaurume, silpnume“, – teigė P.Aleksandravičius.

Svarbiausių Lietuvos įvykių sūkuryje

Sąjūdžio, šalies nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis K.Vasiliauskui, tuometiniam Vilniaus arkikatedros klebonui, buvo sudėtingas ir audringas. Žmonės, pasak R.Sakalauskaitės, buvo praradę tikėjimą, nemokėjo melstis.

„Jis rodydavo per mišias, kada stotis, kada klauptis. Juokaudavo, sakydavo, kodėl taip tyliai meldžiatės, žinojo, kad žmonės dar nemoka maldų“, – pasakojo knygos autorė.

Monsinjorui rūpėjo Lietuva, buvo svarbu, kad mes išliktume. Jis dalyvaudavo visuose svarbiausiuose Lietuvos įvykiuose.

Kai Algirdas Mykolas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, tuo metu dešinieji, ypač „megztosios beretės“, nenorėjo įleisti prezidento per pagrindines Vilniaus arkikatedros duris. Bet monsinjoras atidarė šonines.

„Jis sako, jei tai yra mūsų atkurtos šalies pirmasis prezidentas ir jis nori pradėti nuo mišių prie šv. Kazimiero, aš neturiu teisės (jam to drausti – aut. past.)“, – pasakojo R.Sakalauskaitė.

Japonai, įsimylėję Lietuvą per monsinjorą

Monsinjoro K.Vasiliausko ir R.Sakalauskaitės bičiulystė prasidėjo Sąjūdžio laikais. Atvažiavusi į Vilnių studijuoti žurnalistikos, ji iškart ėmė dirbti Sąjūdžio informacinėje agentūroje. Tokia veikla, pasak R.Sakalauskaitės, buvo įdomesnė nei studijos, kupinos sovietinių tradicijų.

Tuo metu užsienį Lietuva domino vis labiau – atvykdavo daugiau žurnalistų, o kartą šalyje apsilankė japonų delegacija.

„Jie paprašė įdomaus pašnekovo. Aš suvokiau, kad tas žmogus turi būti ir kaip asmenybė įdomus, ir kažkuria prasme atspindėti Lietuvos istoriją“, – pasakojo žurnalistė.

Sąjūdžio informacinės agentūros būstinė buvo įsikūrusi ketvirtajame aukšte, aukštu žemiau – Sąjūdžio Seimo taryba. Kazimieras Motieka, o gal Mečys Laurinkus tąkart japonus R.Sakalauskaitei pasiūlė vesti į kitą gatvės pusę, į Vilniaus arkikatedrą, pas monsinjorą K.Vasiliauską.

„Tai buvo mano pirmoji pažintis. Japonai buvo sužavėti, nes jis lagery kartu su japonais kalėjo. Jis užbūrė savo asmenine šiluma, o monsinjoro gyvenime atsispindi svarbiausi Lietuvos įvykiai – ir tremtys, ir okupacijos, ir išlaisvinimo kovos. Jis buvo gyvas liudytojas, todėl buvo labai įdomus pašnekovas“, – prisiminė R.Sakalauskaitė ir pridėjo, kad japonai išvažiavo įsimylėję Lietuvą per monsinjorą.

Žurnalistę išleisdamas, jai dešinę spausdamas, monsinjoras pasakė: „Užsuk pas mane kada nors ir be japonų.“

Pradėjusi dirbti pirmajame nepriklausomame dienraštyje „Respublika“ R.Sakalauskaitė į monsinjorą kartais kreipdavosi komentarų ar faktų apie Bažnyčios gyvenimą.

„Užsukdavau pas monsinjorą, jis mane pradėjo globoti. Jau patekau ir į jo butelį Pylimo gatvėje“, – sakė žurnalistė.

Monsinjoro globa truko iki jo mirties – 2001 m. Laidotuvėse R.Sakalauskaitė negalėjo dalyvauti, nes metams buvo išvykusi studijuoti į Angliją.

„Neparašiau savo teksto atsiminimų apie monsinjorą knygoje ir jaučiau skolą“, – pasakojo ji.

Profesorės Viktorijos Daujotytės paraginta ėmėsi peržiūrinėti visus šaltinius, rado naujų dalykų. Taip 2015 m. atsirado knyga apie monsinjorą K.Vasiliauską „Gyvenimas, koks jis buvo“.

R.Sakalauskaitė prisiminė, kaip dar prieš monsinjoro mirtį, paskutinę jo gyvenimo metų vasarą, vežė K.Vasiliauską į pajūrį atsisveikinti su lagerio draugais Gargžduose ir Rusnėje. Monsinjorą kelionės metu pakvietė pašventinti raudonų plytų namą, vyko iškilmingi pietūs.

„Monsinjoras apie mane pasakė labai gražią kalbą, vykdavo toks gražus bendravimas su juo, ir jis sako: „Nu, pasakyk apie mane ką nors.“ Aš sutrikau ir nepasakiau tos kalbos“, – kalbėjo knygos autorė.

Todėl dabartinės kelionės po pasaulį kalbant apie monsinjorą, pasak R.Sakalauskaitės, yra dar ir ta skola už nepasakytą kalbą.

Visuomenės sutaikytojas, „ieškantis žmogaus“

Monsinjorui skaudėtų širdį dėl mūsų susvetimėjimo, susmulkėjimo, nenoro padėti vienas kitam, sakė R.Sakalauskaitė, paklausta, kaip mūsų visuomenę K.Vasiliauskas matytų dabar.

„Man atrodo, kad mūsų gyvenime materijos yra daugiau, o jam ji niekada nerūpėjo, jis gyveno vieno kambario butelyje, turėjo vieną kostiumą, kitos vertybės“, – apibendrino ji.

Laiškuose iš lagerio menotyrininkei Zitai Žemaitytei jis rašė: „Einu ir ieškau žmogaus.“

Kiekvienas žmogus K.Vasiliauskui buvo didelė vertybė, sakė R.Sakalauskaitė. Jam ir vaikai būdavo įdomūs, kito tikėjimo žmonės. Pasak žurnalistės, jo draugijoje kiekvienas pasijausdavo žmogumi, išeidavo tarsi naštą nusimetęs. Žmogui jis skirdavo visą savo laiką, norėjo visiems padėti.

Tuo metu P.Aleksandravičius minėjo, kad monsinjoras yra idealus visuomenės sutaikytojas. Anot jo, visuomenė gali vienytis dviem būdais. Pirmasis – tradicinis būdas – nurodant priešą, kitokį, kaip visuomenės kenkėją, kuris nori sunaikinti mūsų tapatybę, todėl reikia vienytis.

„Tradiciškai visos visuomenės labiausiai susivienija, kai joms yra nurodomas baisus priešas, kurį reikia sunaikinti. Čia toks karo instinktas. Karas, kuris vienija visuomenę.

Labai žiaurus instinktas, totalitarizmai taip gimsta. Pavyzdžiui, vokiečių tautos vienybė, kai buvo žydai nurodyti priešais, sovietinė vienybė, kai buvo nurodomi liaudies priešai. Tai labai vienijo. Šitas psichologinis mechanizmas veikia mūsų visuomenėse“, – kalbėjo jis.

Vis dėlto tokia vienybė, anot filosofo, fiktyvi, nes tų, kurie yra nurodomi kaip priešai, labai daug, todėl visuomenė susiskaldo į mažesnes visuomenes, kurios kovoja viena priešais kitą.

Monsinjoras K.Vasiliauskas savo pavyzdžiu parodo kitokį būdą visuomenei susivienyti.

„Tai yra vienybė kovojant ne prieš tikrą ar išsigalvotą priešą, bet vienybė per empatiją, vienybė pajaučiant, suprantant kitą ir kitokį“, – dėstė filosofas ir pridėjo, kad tokia vienybė kuria realią sielų bendrystę, o visuomenės narių skirtumai tampa ne atstumiantys, o patrauklūs.

Žmogus, peraugęs savo šimtmetį

Monsinjoras norėjo padėti žmogui būti laimingam, sakė kunigas Gintaras Petronis, su K.Vasiliausku susipažinęs, kai šis dirbo Šventojo arkangelo Rapolo bažnyčioje.

„Paskui 1992 m. mane paskyrė į Katedrą vikaru pas monsinjorą ir nuo to laiko mes labai gražiai pradėjome bendrauti“, – pasakojo G.Petronis.

Tais pačiais metais K.Vasiliauskas kunigą išlydėjo į mokslą Romoje, o sugrįžęs šis trejus metus dirbo monsinjoro vikaru.

„Kai grįžau iš mokslų, mane dabartinis kardinolas, tuometinis arkivyskupas, jau buvo paskyręs į vieną Vilniaus bažnyčią klebonu, bet monsinjoras sakė: „Duokit man Gintarėlį“, – kalbėjo G.Petronis.

Savo gyvenime monsinjoras sutikdavo visokių problemų turinčių žmonių, tačiau nė vieno neatstūmė, sakė G.Petronis: „Labai iškalbingas jo virtuvėlėje buvo įrašas iš Evangelijos pagal Matą: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.“

Monsinjoras nuolat pabrėždavo, kad į kitų gyvenimą turime žvelgti per Dievo gailestingumą. Jonas Paulius II tą akcentavo 2003-iaisiais, o K.Vasiliauskas, pasak kunigo, savo gyvenimu nuolat apie tai kalbėdavo.

„Jis buvo peraugęs savo šimtmetį“, – apibendrino G.Petronis.