Deimantės mama Simona, atsakiusi daktarui į repliką „tai kad jumis pačiais reikia rūpintis“
Su Simona ir jos dukra Deimante susipažįstame nedideliame miestelyje šiaurės Lietuvoje, Joniškėlyje. „Viskas čia arti, pamatysite“, – plačia šypsena tik pasitikus mane pažada Simona.
Netrukus keliausime į darželį, kur mamai į glėbį atbėgs šviesiaplaukė smalsaus žvilgsnio mergaitė. Kartu leisimės į žaidimų aikštelę, Karpių dvaro parką, kur Simona su Deimante kartais ateina, o vakarop apžiūrėsime vyro ir tėčio – baikerio Mariaus garažą, kuris, žinoma, tvarkingas it ką tik duris lankytojams atvėręs muziejus.
„Kartais jaučiuosi labai matoma, kaip kokia muzikos žvaigždė. Tiesą sakant, norėčiau būti kiek mažiau pastebima, juk aš tik mama, kaip ir visos kitos moterys“, – sako Simona Aglinskienė, pirmoji fotopasakojimo cikle „Motinystė ir negalia“ sutikta mama, pasidalijusi savo patirtimis ir nepaprastu keliu į motinystę. Kviečiame skaityti Simonos Aglinskienės pasakojimą apie motinystę.
APIE PASIVAIKŠČIOJIMUS
„Kai parsivežėme dukrą namo, išeidavau su draugėmis pasivaikščioti. Tai kai draugė stumdavo kūdikio vežimėlį, tuomet kokia moteris vis prieidavo ir mano draugės paklausdavo: oi, nemačiau, kada čia spėjai (pagimdyti)? Man buvo taip truputį… ei, palaukit, gal čia mano vaikas?
Tokių atvejų pirmaisiais mėnesiais buvo daug ir mane tai truputį žeidė. Po to pripratau. Kai Deimantė paaugo, ji visiems tapo panaši į mano vyrą, o po to ir į mane. Mes neslepiame nuo nieko, kad įsivaikinome.“
APIE DĖMESĮ
„Pastebiu padidintą aplinkinių reakciją tuomet, kai su Deimante važiuojame, pavyzdžiui, į polikliniką. Paprastai į moteris su vaikais poliklinikose juk niekas dėmesio nekreipia, o mus su dukra dažnai pakalbina, pasidžiaugia, kad graži mergaitė. Kartais tas dėmesys kiek dirbtinis, kartais – natūralus.
Toks jausmas, kad mane visas Pasvalys žino, tik aš mažai ką pažįstu. Jaučiuosi labai matoma, kaip kokia muzikos žvaigždė. Tiesą sakant, norėčiau būti kiek mažiau pastebima, juk aš tik mama, kaip ir visos kitos moterys.“
APIE MALONUMĄ
„Kai dar stumdavau dukros vežimėlį, Joniškėlyje kai kurie žmonės sakydavo, kad kaip aš čia taip vargstu, kažkokio gailesčio būdavo. Sakydavo, kaip, vaikeli, tavęs gaila. O aš pati vis tiek jaučiau malonumą, kad stumiu tą vežimėlį pati, nors ir lėtai, nors tik pirmyn-atgal.“
APIE „LABA DIENA, GAL GALĖTUMĖT MAN PADUOTI VAIKĄ?“
„Monciškėse buvo žmonių su negalia stovykla, su Deimante išvykome prie jūros. Ten kopose buvo įrengta nuovaža, Deimantė šliaužiojo, jai tuo metu tai labai patiko. Ta pakyla nebuvo ypač aukšta, gal apie pusmetris ar kiek daugiau.
Vyras mergaitę laikė, dar spėjau pasakyti, jog laikytų stipriau, kad Deimantė nenukristų. Ir sulig tais žodžiais mergaitė nuvirto žemyn, į smėlį.
Smarkiai išsigandau, galvojau, viskas, Deimantė susižeidė. O ji, matau, net nesustojusi ropoja toliau. Priėjau prie tokios moters, sakau – „laba diena, gal galėtumėt man paduoti vaiką?“. Į mane tokiomis akimis pažiūrėjo, ne iš karto suprato, ko aš noriu (juokiasi, – aut. past.). Gerai, kad tada ta moteris šalia gulėjo, deginosi.“
APIE GUMULĄ GERKLĖJE
„Vieną dieną su vyru nuvykome į savivaldybę ir pasakėme, kad atėjome pasikalbėti dėl įsivaikinimo. Atsakingas tarnautojas dirbo trečiame pastato aukšte, į kurį su rateliais negalėjome patekti. Pasvalio rajono savivadybės priėmimo darbuotojai į mus taip pasižiūrėjo, atrodė šiek tiek išsigandę. Nes abu tokie tėveliai…
Tada iš trečio aukšto atėjo tarnautoja. Mus iškart nuteikė optimistiškai, pasakė, kokių reikės dokumentų ir specialistų pažymų.
Baisiausia reakcija buvo pas gydytojus. Gavome neigiamą reakciją iš medikų konsiliumo vadovo, kuris turėjo uždėti lemiamą parašą leidimui įsivaikinti. Jis mums su vyru pasakė: tai kad jumis pačiais reikia rūpintis, taip tiesiai į akis pasakė. Man toks gumulas gerklėje. Galvojau, kodėl atimate iš manęs svajonę, bent pabandyti. Mano vyras ant gydytojo labai supyko, sako, tai ar iš neįgalių moterų jų vaikus tada reikėtų atimti?
Aš gydytojui pasakiau, kad mes gyvename su vyru dviese, susitvarkome be jokios pagalbos. Žinojau, kad pagal įstatymus galime įsivaikinti, turime teisę pamėginti. Norėjau verkti, bet kažkaip tą gydytojui pasakiau.
Tada gydytojas sako: palaukit, paskambinsiu kolegei, pasitikslinsime informaciją. Pakalbėjęs telefonu su kažkuo mums pasakė: a, nu tai galit. Man taip palengvėjo…“
APIE LIŪDNIAUSIĄ DIENĄ
„Liūdniausia diena buvo, kai atsigulėme su Deimante į ligoninę prieš praėjusias Kalėdas. Mergaitei sukilo didelė temperatūra, kuri niekaip nekrito. Panevėžio vaikų ligoninėje paaiškėjo, kad Deimantei vienos pusės plaučių uždegimas.
Aš kaip mama pasijautau beviltiškai. Ligoninė nebuvo pritaikyta neįgaliesiems. Pagalvojau, kaip aš pasirūpinsiu vaiku, jei čia negaliu savimi pasirūpinti? Ligoninėje buvome gal antrą valandą nakties, atsimenu, skambinau mamai ir pradėjau verkti.
Mama pasakė, kad turiu būti stipri, kad vaikui esu reikalinga. Gavome dviese palatą, kažkaip prisitaikiau tą aplinką. Jungikliai vaikų ligoninėje buvo aukštai, prisimenu, su sulčių pakeliu daužiau jungiklį, kad išjungčiau šviesą. Jau nekalbant apie tualetus.
Personalas padėjo, kiek galėjo. Vaikų ligoninėse irgi galėtų būti pagalvota apie tai, kad vaikas gali atvykti kartu su tėvais su negalia.“
APIE TAI, KUO DAUG KAM SUNKU PATIKĖTI
„Ir dabar kai kas klausia, ar mes tik trise gyvenam. Sakau, taip, trise. Daug kam sunku patikėti, bet mes juk ne plytas namuose skaldom, kad mums reikėtų kažkokios didelės pagalbos. Prisitaikėme aplinką sau.“