Nacionalinės premijos laureatas Kazys Saja: „Nesitikiu nei pragaro, nei rojaus, tačiau mirties paslaptis mane intriguoja“ 

„Kūryboje niekada nerūpėjo lenktyniauti su kitais. Atvirai sakant, visada jutau, kad yra gerokai įdomesnių. Tačiau aš rašiau iš tikrų dalykų, atskleisdamas save ir savo patirtis... Tai tikra, todėl niekada neišsenka“, – sako rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, kuriam praėjusių metų pabaigoje už viso gyvenimo nuopelnus paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 

Sovietmečiu rašytojas labiausiai išgarsėjo satyrinėmis pjesėmis, kuriomis pašiepė absurdišką to meto tikrovę. Ne kartą svarstytas cenzorių ir koneveiktas, sulaukęs net savo pjesių uždraudimo, beveik per septynis kūrybos dešimtmečius K.Saja išleido daugiau nei 60 įvairaus žanro knygų: apysakų ir pasakų, pjesių ir memuarų, publicistikos ir fantastinių istorijų.  

Su rašytoju susitikome jo bute senuosiuose rašytojų namuose, Antakalnyje, kur K.Saja su savo žmona, vertėja Gražina Zita Mažeikaite-Sajiene gyvena jau bene penkis dešimtmečius, o dabar čia likę paskutinieji iš mohikanų. Nepaisant garbingo amžiaus, žvaliai nusiteikęs ir plačiai šypsodamasis, rašytojas atveria namų duris ir atvirai leidžiasi į pokalbį apie skausmingas gyvenimo patirtis ir susitaikymą su mirtimi, Ukrainos karą ir savo paties kasdienybę, perklijuojamus laikraščius ant trobos sienų ir motociklą, įsigytą už pirmąjį honorarą. 

Kaip ir kiekvienais metais, 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. 2022-ais metais K.Sajai Nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta „už „mamutų“ medžiojimą teatre ir prozoje“. 

– Praėjusiais metais paminėjote savo devyniasdešimtmetį, o už viso gyvenimo kūrybą jums buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Sakykite, kaip sutikote šią žinią? Širdis iš jaudulio nesustreikavo? 

– Juokais pasakysiu – laimei, šią žinią pasitikau ligoninėje, kur atsidūriau gerokai anksčiau dėl širdies, tad buvau nuolatinėje medikų priežiūroje. Tiesa, labai prašiau, kad mane paleistų, tai gydytojų konsiliumas tarėsi, ką daryti: operuoti ar leisti dar pagyventi?.. (juokiasi) 

Suprantu, kad ant šios žemės man liko nebedaug laiko, tačiau aš ir nebijau. Gerokai liūdniau, kai savimi nebegalintys pasirūpinti žmonės vis kabinasi į gyvenimą ir trokšta dar čia pabūti bent vieną dieną. Man tai visai nepanašu į susitaikymą su savo laikinumu. 

Na, o grįžtant prie premijos... Tai jau buvo ketvirtas kartas, kai buvau jai pristatytas. Tris kartus negavau, bet dėl to labai nesijaudinau ir nenusimindavau. Prisimenu seną lietuvišką posakį: „Muša – bėk, duoda – imk“. O kai nemuša ir nieko neduoda – tuomet ramu. Gali tyliai gyventi savo paties gyvenimą. 

Dabar, neslėpsiu, šiokio tokio jaudulio tikrai yra. Bet ir tą posakį pritaikiau naujai situacijai ir dabar sakau: „Kai muša – ginkis, kai duoda – dalinkis“. Prieš gerą savaitę, vos tik mano sąskaitą pasiekė piniginė premijos dalis, iškart 10 tūkstančių su žmona pervedėme „Radarom“ paramos akcijai. Tai šiandien man atrodo yra labai svarbu. 

– Esate bene vienas vyriausių Lietuvos rašytojų. Kaip išgyvenate šį laiką? 

– Vaikystėje, būdamas trejų, nuo tėvelio užsikrėčiau džiova, tai daug metų gyvenau tartum pusgyvis. Manęs ne tik kad nepaėmė į armiją, tačiau mokantis Klaipėdos bei Vilniaus institutuose atleido net nuo fizinio lavinimo pamokų. Tikrai fizine prasme buvau niekam tinkamas, išbrokuotas. Dėl šitokios savo būklės neturėjau jokių šansų sulaukti devyniasdešimties. Bet štai, dar vaikštau savarankiškai ir net į ketvirtą aukštą pats užlipu. 

Tokio ilgaamžiškumo priežasčių ieškočiau kaimiškoje gyvensenoje, kurią patyriau nuo vaikystės, o vėliau, nuo 1985-ųjų propagavau Dzūkijos kaime įsigytoje sodyboje. Ten su žmona iki šiol leidžiame šiltąjį sezoną – kažką pasėjame ir prižiūrime, tvarkomės, darbuojamės. Fizinis darbas yra geros emocinės ir fizinės savijautos pagrindas. O dar ir vandenį geriame iš šalia tekančio Skroblo upelio – kadangi jis visas šaltiniuotas, jo vanduo sklidinas mineralų ir labai skanus. 

Na, o dabar, Vilniuje, kasdien žiūriu televiziją ir seku naujienas iš Ukrainos. Beje, kaip tik skaitau profesoriaus Vytauto Landsbergio knygą, kurioje jis pasakoja apie laikotarpį, kai mes stojome į Europos Sąjungą bei NATO. Kokia laimė, kad mes savu laiku prisijungėme prie šių demokratinių šalių blokų ir dabar galime gyventi ramiau. Žinoma, ne visai ramiai, bet ramiau. O tai, pripažinkime, jau visai neblogai. 

– Ukrainos karo vaizdai, matyt, priminė ir jūsų paties vaikystės patirtis? 

– Būtent. Kai 1940-aisiais į Kauną įžengė Raudonoji armija, nuo jų tankų kilo siaubingas ūžesys. Mes, vaikai, žinoma, lėkėme į Laisvės alėją žiūrėti, kaip skarmaluotų kareivių kolonos okupuoja mūsų kraštą. Beje, sovietmečiu buvo paskleista propaganda, kad lietuviai gėlėmis sveikino „armiją išvaduotoją“. Tačiau savo akimis mačiau, kad nieko panašaus nebuvo.  

Pamenu, kaip, nutrūkus vieno tanko vikšrui, visa vilkstinė sustojo ir kariai mojuodami raudonomis vėliavėlėmis dirigavo šiam siaubingam veiksmui. Tuo tarpu žmonės pakraščiais stovėjo išsigandę ir nusiminę, suvokdami, kad štai taip jie praranda savo šalį. Nebuvo jokių gėlių nei transparantų. Tik baimė ir nerimas.  

Vaikas būdamas išvydau, kas yra bolševikai. Kiek vėliau, gyvenant Žemaitijoje, kasdien matydavau pro pat mūsų namus keliu sunkvežimiais vežamus žmones į tremtį. Mačiau jų liūdnus žvilgsnius ir ašaras. Todėl manęs perauklėti nereikėjo – nuo vaikystės nekenčiau bolševikų ir Stalino, nes mačiau, ką jie padarė su mūsų gyvenimais.  

– Dabar Ukrainoje viskas kartojasi? 

– Ačiū Dievui, ukrainiečiai tam sėkmingai priešinasi. Tačiau tai kova su ta pačia Rusija – tik šiandien ji jau ne Stalino, o Putino. Tačiau rusų samprata, metodai yra lygiai tokie patys, kaip buvę.  

Bet aš optimistiškai žvelgiu į šio karo baigtį. Putino įvykdytas Ukrainos užpuolimas Vakaruose daug kam atvėrė akis. Iki to čia buvo daug politikų, kurie palankiai žiūrėjo į Kremlių, manė, kad Rusija persimaino, keičiasi, tampa vis demokratiškesnė. Tačiau nė velnio. Štai šiais metais Volgograde, buvusiame Stalingarde, atidengtas naujas Stalino biustas. Tad apie ką čia kalbėti...  

Putinas buvo saugumietis, toks jis ir liko. Net patriarchas Kirilas – stačiatikių popiežius – ir tas, pasirodo, dirbo saugumui, tad dabar, prisidengdamas krikščionybe, ją išnaudoja smurto, žudymo, teroro pateisinimui. Štai su kokia siaubinga sistema, kuri buvo kuriama daugybę metų ir Rusijoje niekur nepradingo net griuvus Sovietų Sąjungai, šiandien mes turime reikalų. 

Vakarų politikai, nors ir abejodami, tačiau gan nuosekliai ir vis labiau remia Ukrainą. Tai teikia vilties. Todėl tikiu, kad Ukraina išgelbės Europą.  

– O nebaisu dėl grėsmės visai žmonijai? 

– Išties, prispaustas ir pralaimintis Putinas gali griebtis atominio ginklo. Toks pavojus yra labai realus. Jei jis žengtų tokį žingsnį, be abejo, sulauktų atsako. O čia jau iškiltų grėsmė žmonijos civilizacijai. Jei jau taip nutiktų, po tokio karo išliktų pakraščiai, kurie yra nutolę nuo visų šių įvykių ir atominių smūgių bangos jų nepasiektų ar nebūtų tokios baisios.  

Tačiau po šitokio smūgio, mūsų civilizacija, dabar išgyvenanti augimo piką, atsidurtų didžiuliame nuosmukyje. Tai būtų baisios epochos pradžia. Tikėkimės, taip nenutiks.  

– Ar dabar prisėdate prie savo rašomojo stalo? 

– Prieš metus išleidau autobiografinę prisiminimų, užrašų bei įvairių apmąstymų knygą „Pėdsakai“. Tuomet reikėjo susikaupti kasdieniam darbui ir reguliariai rašyti bei redaguoti savo tekstus. O po šios knygos pasirodymo nieko neberašau. Ir kol kas neturiu tokių planų. Pasirašys dar kas nors, bus gerai, nepasirašys – užteks ir to, kas jau yra prirašyta. 

Tiesa, neseniai surašiau trumpą testamentą – kad tik žmonai Gražinai po mano mirties būtų mažiau rūpesčio. Ten parašiau, kad nenoriu jokių iškilmingų laidotuvių, geriau atgulti po kokiu medžiu – gal bent jam iš mano pelenų būtų kokios naudos. O kur mane pakas – visiškai nesvarbu.  

– O mirtis negąsdina? 

– Nė kiek. Nesitikiu nei pragaro, nei rojaus, tačiau mirties paslaptis mane intriguoja. Kas gi tai yra – nepaprastai įdomu... Savo laiku studijavau gamtos mokslus ir išmanau darvinizmo teoriją apie tai, kaip vystėsi įvairios gyvybės formos. Tačiau tai nepaaiškina žmogaus sąmonės – ji yra kažkas daugiau. Kaip muzika, kuri nėra vien tik natos arba menas – ne tik dažų sluoksniai užtepti ant drobės. Tad kas tai yra? 

Žmonės nori turėti visus atsakymus, o kai nežino – tai juos siaubingai erzina. Aš nežinau ir tai mane savotiškai net guodžia. Tai žymiai geriau, nei neturėti nieko. Galimas daiktas, kad numirsiu, supūsiu ir iš manęs neliks nieko. Bet ir tame nematau nieko blogo ar baisaus. Kaip bus, taip man ir tinka. Argi mano jėgoms čia ką nors pakeisti? 

– Sakykite, o kokie prisiminimai šiandien yra patys ryškiausi? 

– Kai dabar nerašau, tie prisiminimai – ar nemigai kankinant, ar likus vienam – lyg srautas ima tekėti per mane. Ryškiausi ankstyvieji atsiminimai iš vaikystės. Minėjau atsimenantis tėvą, kuris, jau gulėdamas ligos patale ir sirgdamas džiova, mane švelniai ginė nuo savęs sakydamas, kad laikyčiausi atokiau nuo jo, bijodamas mane užkrėsti. Tuomet man buvo treji metai. 

Kitas epizodas nutiko einant septintus metus. Tuomet dar nelankiau mokyklos, todėl namuose – mamai išėjus į darbą, o broliui į mokyklą – likdavau vienas. Sykį pamenu, nuėjęs pas kaimyną, į užantį prisikroviau obuolių ir smėlėtų keliuku pamažu judėjau namų link. Buvo vakaras, leidosi saulė ir staiga mane apėmė nepaprastai keistas jausmas, kurio, štai jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų, negaliu pamiršti. Man pasirodė, kad mano pėdomis į namus ateina kažkokia nelaimė. Jausmas buvo toks stiprus, kad aš nedvejodamas išmėčiau visus obuolius ir atsiklaupęs rankomis ėmiau lyginti savo pėdsakus.  

Netrukus pasirodė mano brolis ir verkiantį parsivedė namo. Mamai bandžiau paaiškinti, kas nutiko, bet ji tai priėmė kaip vaikišką išdaigą ar silpnaprotystės ženklą. O po savaitės, grįžusi iš Pasvalio, ašarodama man pranešė, kad gydytojai atrado vėžį ir jai teks daryti operaciją. Mes pardavėme vienintelę savo karvę ir už tuos pinigus mamai buvo atlikta operacija. Deja, ji išgyveno tik keletą mėnesių.  

Nuo tada mano ir brolio gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis. Netrukus mes buvome išskirti 25-eriems metams ir, galiausiai, pasimatėme Amerikoje, kur jis ir gyveno. Tad šie prisiminimai iki šiol mane stipriai jaudina... 

– Dabar esate žinomas rašytojas, kurio bibliografijoje gausybė pjesių, apsakymų knygų, taip pat pasakų bei kūrinių jaunimui. Vis dėlto, jūsų kelias į literatūrą buvo gan vingiuotas – mokėtės agronomijos, norėjote tapti architektu, studijuoti literatūrą, bet aplinkybėms susiklosčius baigėte gamtos ir geografijos studijas. 

– Aš buvau paklaidintas, tad kelią į literatūrą teko susirasti pačiam. Panašiai nutiko ir vaikystėje, kai po mamos mirties mane giminės atvežė į Žemaitijos kaimą pas mamos seserį. Ten kurį laiką gyvenau tarp pusbrolių ir pusseserių. Tačiau tai truko neilgai. Vieną dieną klaidžiais keliais teta mane nuvedė „į svečius“ pas kitą tetą – Norvaišienę – gyvenusią už keletos kilometrų. Jie neturėjo savo vaikų, tad ėmėsi mane globoti. Niekas man nieko nesakė, galvos nepaglostė, gero žodžio nepratarė – buvau paklaidintas ir turėjau susitaikyti su nauju gyvenimu. 

Pas Norvaišas neturėjau nei draugų, nei žaislų. Visa laimė, kad Kaune baigęs pirmą skyrių jau buvau pramokęs skaityti. Trobelės sienos buvo išklijuotos laikraščiais, tad aš ėmiau viską iš eilės skaityti. Perskaitęs spaudą, buvusią mano ūgyje ar žemiau, lipau ant stalo ir skaičiau toliau. Atsimenu iš laikraščio į laikraštį keliavusius Kudreikių nuotykius, taip pat pasakojimą apie kažkur Indijos kaime pagrobtas dvi mergaites, kurias augino beždžionės. Tai, žinoma, veikė vaizduotę ir aš pats jaučiausi tartum pagrobtas šitų svetimų man žmonių. 

Laikraščiai buvo smetoniniai, o atėjus sovietams tokie jau negalėjo kabėti ant sienų, tad globėjams teko perklijuoti – taip aš turėjau naujų skaitinių (juokiasi). Paskui atėjo vokiečiai – vėl kita spauda. Šitaip vis keičiami laikraščiai ant trobos sienų buvo pirmoji mano biblioteka.  

Paskui kelerius metus mokiausi kaimo mokykloje – per vienus metus baigiau trečią ir ketvirtą skyrius, antrus metus – penktąjį. O tada – penkerių metų pertrauka, mat niekas manęs nenorėjo priimti į gimnaziją.  

Tuomet dirbau prie ūkio visokius darbus – ganiau karves, į Telšių turgų važiuodavau parduoti dėdės darytas klumpes. O laisvu laiku, iš bibliotekos pasiskolinęs vadovėlius, savarankiškai mokiausi. Net algebrą iš Kyseliovo vadovėlio perkandau. Būdamas šešiolikos išlaikiau stojamuosius egzaminus į Žemės ūkio technikumą Klaipėdoje ir ėmiau studijuoti agronomiją.  

– O kaip nutiko, kad ėmėtės rašyti pjesių – juk kaip tik šio žanro kūrinių esate sukūręs bene gausiausiai. 

– Atsidūręs Klaipėdoje pirmą kartą gyvenime apsilankiau teatre. Tai buvo 1948 metai. Tuomet šį bei tą jau buvau pradėjęs rašinėti. Pamenu, dalyvavau jaunųjų literatų sąskrydyje ir kažkoks mano prozos kūrinėlis tarp susirinkusių sulaukė pagyrų. Už tai – ir ne tik aš vienas – gavau galimybę nemokamai lankytis teatre. Tai, žinoma, paliko man didžiulį įspūdį.  

Nors iš tų dienų nepamenu nė vieno spektaklio, bet teatrinis pasaulis mane sužavėjo. Matyt, iš čia ir kilo noras tapti viso to dalimi bent per pjesių rašymą. Tiesa, pokariu atsikuriant teatrams, naujų kūrinių poreikis buvo didelis. Nepamenu, kad būtų gausiai statomos sovietinių rašytojų pjesės ar Vakarų klasika – gal tai atsirado kiek vėliau? Tuo tarpu teatro režisieriai ieškojo nacionalinės dramaturgijos. Taip aš pamažu ir ėmiausi pjesių rašymo. Daugiau nei dvidešimt jų buvo pastatyta įvairiuose Lietuvos teatruose. Tiesa, kai kurios jų buvo ir uždraustos. 

– Gal pamenate savo pirmąjį honorarą už pjesės pastatymą? 

– Bene tai už Klaipėdos dramos teatre 1952 metais pastatytą komediją „Lažybos“. Tuomet, senais pinigais, gavau 4 tūkstančius rublių. Už juos nusipirkau motociklą, kuriuo ir atvažiavau į premjerą kartu su iš kaimo ta proga atvykusiu dėde Adomu. 

– Kas jums buvo svarbiausia tuomet rašant savo pjeses – siužetas, veikėjų paveikslai, situacijos? 

– Vėlesnėje kūryboje siekiau parodyti sovietinės tikrovės absurdiškumą. Pavyzdžiui, pjesė „Šventežeris“ yra apie matininkų gobšumą. Tuomet, po visų tremčių, žemės nusavinimų, priverstinių įsirašymų į kolūkį, valdžiai prireikė tiksliai atmatuoti žemę, kad žinotų, kur yra kolūkio žemė, kur konfiskuota, o kur leidžiami 60 kolūkiečio arų. Šiam planui įvykdyti prireikė daugybės matininkų. Daugelis jų, pajutę galią, tiesiog ėmė šantažuoti paprastus žmones ir reikalauti kyšių už tai, kad, tarkime, daugybę metų žmogaus augintą ir prižiūrėtą sodą priskirtų ne kolūkiui, o jam pačiam. Tai buvo dar viena nežmoniško teroro prieš kaimo gyventojus forma.  

Tad pjesėje „Šventežeris“ ėmiausi nagrinėti šią temą. Beje, sovietinė valdžia neturėjo prie ko prikibti, mat tekste kritikavau ne pačią kolūkio sistemą ar Sovietų Sąjungą, bet niekšingai besielgiančius parazitus – žemės matuotojus.  

Arba štai pjesė „Septynios ožkenos“ – ją parašiau remdamasis savo paties patirtimi. Tąkart sovietinė valdžia iš žmonių ėmė reikalauti kiaulės odų. Nežinau, kam jiems to prireikė, bet tai buvo dar vienas pasityčiojimas iš kaimo žmogaus. Juk kaip sūdysi ar rūkysi lašinius be odos, už ko juos kabinsi? Tiesa, buvo padarytos ir išlygos – jei neaugini kiaulės, tuomet privalai valdžiai duoti du avikailius arba dvi ožkenas. Avikailis, žinoma, irgi tuomet buvo turtas, nes iš jo žmonės siūdavosi šiltas sermėgas. Tad visi bandė kažkaip nuo to išsisukti. 

Sykį atvažiavęs pas dėdę į namus, radau inspektorių, kuris ant žemės išdėliojęs korteles už surinktas prievoles – grūdus, pieną ir taip toliau, ieškojo ir niekaip nerado kvito už kiaulės odą. Negelbėjo dėdės Adomo dievagojimai, kad tikrai atiduota. Ką gi, reikėjo kažkaip suktis... Tuomet prisiminiau aplinkui kaimuose gyvenusius žmones, daugiausia senas mergas, neturėjusias daug žemės, todėl auginusias ožkas. Pasiskolinau dviratį ir apvažiavęs visą Lieplaukės parapiją, iš davatkėlių nebrangiai supirkau ar į klumpes išmainiau senus ožkų kailius. Šitaip mano globėjas tąkart atsiskaitė su valdžia. 

Na, o aš šioje istorijoje atradau puikų siužetą, tikrą dramą. Na, kurgi tai matyta – kiaulių odą lupti... Ši pjesė sukėlė baisų skandalą. Sniečkus sušaukė visų menininkų plenumą, kuriame buvo viešai smerkiami drįstantys šmeižti sovietinę tikrovę. Visą laiką iš tribūnos girdėjau savo pavardę ir man net susidarė įspūdis, kad tas plenumas buvo specialiai skirtas mano „Septynioms ožkenoms“. Aišku, pjesė buvo uždrausta, o aš viešai pristatytas kaip valdžios priešas. 

Tuomet jau mokiausi lituanistiką Vilniaus Pedagoginiame institute ir su bičiuliu Vaidotu Spudu nuomojomės kambariuką Basanavičiaus gatvėje. Vieną naktį mane pažadino šeimininkas Šiškevičius: „Kazy, – sako, – kelkis, pas tave atėjo...“ Klausiu: „ – Saugumas“. O jis man – „Rodos, ne“. Ir išties, tai buvo savi – rašytojai Augustinas Gricius, Viktoras Miliūnas ir skulptorius Konstantinas Bogdanas, kurie atėjo mane aplankyti ir paguosti dėl visos šios istorijos. Tai man tikrai buvo didelė paspirtis bei padrąsinimas. 

– Ar pats dabar suskaičiuojate, kiek knygų esate išleidęs? 

– Kažkur yra sąsiuvinis, kuriame viską esu sužymėjęs, bet kiek tiksliai – nepamenu. Gal apie 60 – trys pilni lapai. 

– Kurios knygos ar tekstai pačiam yra svarbiausi? 

– Tiek daug prirašyta, kad ne viską ir bepamenu. Išskirčiau pastarąsias tris knygas – „Skudurėlių takas“, „Tuo taku ten“ ir „Pėdsakai“ – kuriose daug priminimų apie praeitį, sutiktus žmones bei kasdienių apmąstymų. Tai, galima sakyti, autobiografinė trilogija.  

Devintojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatruose buvo uždraustos rodyti trys mano pjeses. Tuomet supratau, kad kaip dramaturgui man atėjo galas. Susitikę su iš Kauno dramos teatro pasitraukusiu Česlovu Stoniu, tarėmės, ką dabar mums daryti. Su juo mes jau anksčiau kartu dalyvaudavome literatūriniuose vakaruose, kur jis skaitydavo mano kūrybą. Tuomet man ir kilo mintis: parašyti pjeses, skirtas dviem aktoriams, ir pasidalinus vaidmenimis važinėti po Lietuvą skaitant šiuos kūrinius.  

Kai dabar paklausėte, ką labiausiai branginu iš savo kūrybos, manau, kad tai ir yra tos dvylika pjesių-dialogų, su kuriomis drauge su Česlovu apvažiavome visą Lietuvą. Nei prieš tai, nei po to nebuvau toks populiarus kaip tuo laiku. Tai buvo mūsų savotiška įžanga į atgimimo laikotarpį, į Sąjūdį.  

– Ar svarbu, kas ateityje nutiks su jūsų knygomis? 

– Kūryboje niekada nerūpėjo lenktyniauti su kitais. Atvirai sakant, visada jutau, kad yra gerokai įdomesnių. Tačiau aš rašiau iš tikrų dalykų, atskleisdamas save ir savo patirtis. Nors, žinoma, tekstuose nemažai ir išgalvotų pasakojimų, bet tikrai ne jie svarbiausi. Man norėjosi kalbėti iš to, kas realiai yra nutikę, kaip su to pėdom, kuriomis ateina nelaimė... Tai tikra, todėl niekada neišsenka.  

Tiesa, dabar man nesinori prisiminti knygų, kuriomis dariau bent menkiausią kompromisą. Pavyzdžiui, antras „Klumpių“ leidimas – ten esu šiek tiek papolitikavęs ir dėl to ta knyga tapo nemiela.  

O šiaip mano knygos buvo leidžiamos ne itin dideliais tiražais, tad negirdėjau, kad būtų ir užsilikusios – tai jau šiokia tokia paguoda. Žinoma, smagu, kai tekstų ištraukos skelbiamos vadovėliuose, pratybų sąsiuviniuose bei chrestomatijose – vadinasi, kažkam to reikia, o ir jaunimas mane skaito. Tad savo vagą literatūroje jaučiuosi išaręs, tikiuosi, kažkas iš to ir išaugs.