„Ne šio pasaulio idealistas“ fotografas Adauktas Marcinkevičius: „atšilimo“ epochos novatorius ir tragikas
„Fotografas nemokėjo ir nenorėjo prisitaikyti prie realybės, nejautė ribų tarp polėkio ir galimybių, buvo beatodairiškai ir aistringai atsidavęs kūrybai. Tik tokiems ne šio pasaulio idealistams ir pavyksta įžiebti mirtingųjų gyvenime Prometėjo ugnį“, – šitaip fotografijos istorikė Margarita Matulytė apibūdino vieną įdomiausių, deja, labai jauname amžiuje užgesusių, pokario fotografų Adauktą Marcinkevičių (1936–1960).
Daugelis Lietuvoje pirmą kartą jo pavardę išgirdo ir darbus išvydo tik 2016 m. pasirodžius Margaritos Matulytės sudarytam fotografo darbų albumui „Adauktas Marcinkevičius. 1954–1959 fotografijos“ (Apostrofa, 2016). Tais pačiais metais Vilniuje Nacionalinėje dailės galerijoje surengta pirmoji jubiliejinė personalinė jo paroda „Optimistai ir skeptikai“ (vėliau paroda buvo eksponuojama ir Kaune bei Klaipėdoje).
Kūrybinė jo biografija, besitęsusi vos penkerius metus, sutapo su atšilimo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje, kuomet po Stalino mirties buvo pasmerktas jo asmenybės kultas, nutrauktas masinis teroras, daliai ištremtųjų leista sugrįžti į Lietuvą. Tuo tarpu literatūroje, dailėje bei teatre kai kurie menininkai vis drąsiau atsiribodami nuo socialistinio realizmo principų ėmė ieškoti modernesnių formų ir idėjų raiškos.
Lietuvos fotografija tuo metu vis dar stagnavo: tarpukariu užgimęs fotomėgėjų judėjimas karo metais buvo išblaškytas, dalis kūrėjų persikėlė į Vakarus, likusieji arba visiškai atsitraukė nuo kūrybos, arba darbavosi provincijoje išslapstę ar net sunaikinę savo archyvus. Spaudoje aktyviai dirbę fotografai Judelis Kacenbergas, Chanonas Levinas, Ilja Fišeris įtvirtino esminius socrealizmo principus ir vizualią kalbą, kurioje buvo sumišusi sovietinė propaganda ir fasadinės to meto tikrovės vaizdavimas.
Į šitokią aplinką lyg meteoras – drąsiai ir užtikrintai – įsiveržęs dvidešimtmetis A.Marcinkevičius savo fotografijų ciklais, spaudai rengtais reportažais bei pavieniais darbais į lietuviškąją fotomeno tradiciją įnešė psichologinio dokumentalizmo, modernaus ekspresyvumo ir poetinio pasaulio vizijų.
A.Marcinkevičius gimė 1936 m. rugpjūčio 30 d. Kaune. Jo mama buvo namų šeimininkė, o tėvas – vyriškų drabužių siuvėjas. Vaikystėje mokėsi Kauno 1-ojoje (Komjaunimo) vidurinėje mokykloje (anksčiau ir dabar – „Aušros“ gimnazija), vėliau perėjo ir 1954 m. pabaigė vakarinę mokyklą. Tarp mėgstamiausių jo dalykų buvo chemija, fizika ir literatūra.
Temperamentingas, charizmatiškas ir vietoje nenustygstantis jaunuolis kiek vėliau žavėjosi šachmatais, rengė turnyrus, kuriuose pats ir teisėjavo. Taip pat rašė apsakymus, eilėraščius, juos spausdino kartu su savo nuotraukomis. 1956 metais Adauktas net buvo pakviestas stoti į Rašytojų sąjungos jaunimo sekciją, tačiau, kritiškai įvertinęs savo darbus, šio žingsnio atsisakė.
Fotografija jis susidomėjo dar mokydamasis mokykloje. Pirmąsias fotolaboratorijos pamokas gavo iš fizikos mokytojo, o netrukus pionierių rūmuose ėmė lankyti fotografijos būrelį, kurį vedė vienas ryškiausių pokario spalvotosios fotografijos kūrėjų, eksperimentuotojas, fotografijos meno ir technikos propaguotojas Povilas Karpavičius. Būtent jį A.Marcinkevičius laikė svarbiausiu savo mokytoju, padėjusiu ne tik fotografijos technikos pagrindus, tačiau ir skatinusiu naujus, drąsius kūrybinius ieškojimus.
Maždaug tuo metu M.K.Čiurionio muziejuje jis susipažino ir su menotyrininke Valerija Čiurlionyte-Karužiene, kuri jam, kaip menininkui, padarė didžiulę įtaką. Jos dėka Adauktas turėjo galimybę pamatyti muziejaus fonduose saugomus M.K.Čiurlionio darbus, o tai paskatino jį domėtis ir Vakarų Europos daile. Neatsitiktinai ir vėliau fotografuodamas Lietuvos menininkų portretus jis dažnai ieškodavo apšvietimo, primenančio Rembrandto paveikslus.
Po mokyklos baigimo kelis kartus nesėkmingai stojo į aukštąsias mokyklas – tuometinę konservatoriją, kur mokėsi jo mylimoji ir būsima žmona pianistė bei pedagogė Rymantė Šerkšnytė, taip pat Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK) Maskvoje. Pasisekė tik iš trečio karto ir 1956 m. jis pradėjo mokytis kino operatoriaus meno.
Pasak M.Matulytės, „VGIKas buvo ne tik puiki kinematografijos mokykla, bet ir intelektualinės minties, aktyvaus dvasinio gyvenimo, novatoriškų idėjų židinys. Kaip tik tuo metu institute studijavo režisieriai Andrejus Tarkovskis, Vasilijus Šukšinas, Vytautas Žalakevičius, operatoriai Donatas Pečiūra bei Robertas Verba“.
Tačiau dėl lėšų trūkumo ir didžiulio krūvio Adauktas šių studijų nebaigė: tų pačių metų lapkritį jis vedė, o po pirmojo pusmečio sugrįžęs į Lietuvą su žmona apsigyveno Vilniuje. Kaip tik čia ir prasidėjo tokia svaiginančiai aktyvi jo kūrybinė veikla, kad vos per trejus metus jo vardas galiausiai buvo įrašytas į Lietuvos fotografijos istorijos puslapius.
Dar 1955 metais būsimai žmonai laiške jis rašė: „Gera nuotrauka atspaudžia tam tikrą gyvenimo įvykį, veiksmą, grožį, kurį malonu prisiminti. Tu manęs klausi: „Argi man neužtenka ir argi negerai vaizduoti gyvenimą?“ Taip – tai puiku, bet tą galima atlikti ir neužsidarius vien gyvenimo vaizdavimui. Pirmiausia jį reikia kurti, o tik tada užfiksuoti.“ Būtent tokią fotografijos filosofiją A.Marcinkevičius ir bandė įkūnyti dirbdamas „Literatūros ir meno“, „Jaunimo gretų“ redakcijose, taip pat bendradarbiaudamas žurnale „Švyturys“.
Būdamas fotožurnalistu jis susipažino su daugeliu to meto fotografų bei kitų sričių menininkų – būtent tai jį ir paskatino imtis didelės apimties to meto Lietuvos menininkų portretų serijos. Puikios darbo sąlygos „Jaunimo gretose“ sudarė galimybes ne tik vykdyti redakcijų užsakymus ir kurti reportažus bei įvairius etiudus, bet ir domėtis tuo metu Lietuvoje besirandančia spalvotąja fotografija, rengti nuotraukas knygoms ir atsidėti kitai veiklai.
Nuolatos kupinas įvairių idėjų ir sumanymų, Adauktas ėmėsi iniciatyvos suburti fotografus į vieną organizaciją, rengti fotografijos parodas ir kitaip puoselėti fotomeną. Šią mintį jam pavyko įgyvendinti 1958 metų rudenį – vienuolika metų iki Antano Sutkaus ir jo bendražygių įsteigtos Lietuvos fotomeno draugijos. A.Marcinkevičiaus inicijuota organizacija buvo pavadinta Fotosekcija prie LTSR žurnalistų sąjungos, o jos valdybos pirmininku išrinktas vos dvidešimt dvejų sulaukęs Adauktas.
Šios Fotosekcijos steigimo išvakarėse Vilniaus kraštotyros muziejuje jis surengė ir pirmąją sovietmečiu kolektyvinę meninės fotografijos parodą, kurioje eksponuota apie 130 darbų, o pati paroda sulaukė nemažo susidomėjimo ir net buvo aptarta spaudoje.
Parodoje apsilankęs „Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Br.Mikoliūnas pripažino: „Peržiūrėjus parodos eksponatus, galima padaryti išvadą, jog fotografija daugeliu atvejų tampa meno reiškiniu, jai dažnai pavyksta pasiekti meninio-vaizdinio skambėjimo.“ Tiesa, būta ir kitokio vertinimo: „Komjaunimo tiesa“ parodą kritikavo už tai, kad joje nedalyvauja žinomi profesionalai bei fotomėgėjai iš provincijos, kad didžioji dalis darbų yra menkaverčiai tiek meniniu, tiek techniniu požiūriu, taip pat už tai, kad nors paroda oficialiai skirta komjaunimo įsteigimo 40-mečiui, joje nėra nė vienos teminės fotografijos, atspindinčios „šauniojo komjaunimo gyvenimą“.
Nepaisant kritikos, už šios parodos organizavimą A.Marcinkevičiui buvo įteiktas garbės raštas, o už savo darbus jis buvo apdovanotas antrąja premija. Kitais metais Adauktas sudarė ir išleido penkiakalbį parodos katalogą, taip pat parengė 100 fotografijų kolekciją eksponavimui Čekoslovakijoje. Tai buvo jo kūrybos ir gyvenimo kulminacijos metai.
Deja, kaip prisimena Adaukto žmona R.Šerkšnytė, kurios žodžius savo tekste „Gyvenimas iš laiškų“ cituoja jų sūnus Saulius Marcinkevičius, „staigūs pokyčiai, nauja aplinka, atsitiktiniai draugai ir draugės išmušė jį iš stabilaus gyvenimo ritmo. Slogi nuotaika, dažnai apimdavusi gyvenant Kaune ir Maskvoje, niekur nedingo“. Prie blogėjančios savijautos taip pat prisidėjo bičiulio žūtis, skurdžios gyvenimo sąlygos, prastėjantys santykiai su žmona, bendro būsto stoka, taip pat ir atsisveikinimas su „Jaunimo gretų“ redakcija.
1960 m. sausio 27-osios rytą bičiulis, fotografas ir žurnalistas Virgilijus Juodakis rado Adauktą laiptinėje prie savo darbo – Gamtos apsaugos komiteto – durų be sąmonės. Nors gydytojai dar tikėjosi išgelbėti jo gyvybę, tačiau prasidėjus ūmiam plaučių uždegimui jo organizmas neatlaikė ir kitą dieną ligoninėje fotografas mirė.
A.Marcinkevičius palaidotas Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse.
Jo archyvą saugo sūnus Saulius Marcinkevičius, gyvenantis Stokholme, Švedijoje. Būtent jo iniciatyva sukurta ir Adaukto kūrybai skirta svetainė www.marcinkevicius.net.
Nuotraukos Adauktas Marcinkevičius iš Sauliaus Marcinkevičiaus archyvo
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal M.Matulytės ir S.Marcinkevičiaus straipsnius knygoje „Adauktas Marcinkevičius: 1954–1959 metų fotografijos“ (Apostrofa, 2016, p. 222; dail. Jokūbas Jacovskis)
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė