Teksto autorius: Jurgita Šimelevičienė

Ne vien įpėdinis: „Biržų duoną“ stumti iš autsaiderės į lyderes Andrius Kurganovas tėvams padėjo beveik nuo pradžių

Prieš 15 metų Vilniuje studijuojant magistrantūrą A.Kurganovui nebuvo jauku pasisakyti atvykus iš nežinomos provincijos kepyklos, kai kurso draugai dirbo telekomunikacijų ir kitose garsiose šalies bendrovėse. Tačiau jau po kelerių metų viskas pasikeitė – kadaise ant bankroto ribos balansavusi „Biržų duona“, į kurią buvo sudėtos visos šeimos santaupos, įsiveržė į didžiausių šviežios duonos kepėjų trejetuką.

Įpėdinystę Lietuvoje tyrinėjantys specialistai, paklausti apie sėkmingiausius antrajai kartai perduoto verslo pavyzdžius, dažniausiai pamini dviejų įmonių pavadinimus. Viena jų – „Biržų duona“, kurios valdymą 2018 metais iš tėvo Viktoro Kurganovo perėmė sūnus Andrius. Apie antrąją ekspertų dažniausiai minimą sėkmės istoriją taip pat netrukus rašysime15min straipsnių cikle „Verslo dinastijos: Įpėdiniai“. 

„Kai įmonėje pradėjo dirbti Andrius, įmonė išaugo, patenka tarp didžiausių duonos gamintojų, nors buvo beveik bankrutavusi. Tėvas atstatė, o su Andriaus atėjimu ji išaugo, iš masinės produkcijos gamintojos pasikeitė į siūlančią vienus kokybiškiausių produktų“, – kodėl „Biržų duoną“ laiko vienu sėkmingiausių įpėdinystės pavyzdžių 15min apibūdino Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.

Skirtingai nei dauguma kitų antrosios kartos Lietuvos verslininkų, Andrius Kurganovas 2003 metais prisijungė ne prie išauginto ir stabilaus šeimos verslo, bet prie ką tik privatizuotos, kone bankrutuojančios ir savo vietą rinkoje dar tik bandžiusios atrasti įmonės. 

Tačiau prabėgus beveik dviem dešimtmečiams viskas pasikeitė – regioninė įmonė, kepusi tik duoną bei batonus, dabar dėl savo inovatyvių produktų žinoma visoje Lietuvoje, o iš autsaiderės įšoko į didžiausių Lietuvos šviežios duonos kepėjų trejetuką. Palyginus su 2000 metais darbuotojų skaičius įmonėje paaugo keturis kartus – nuo 88 iki 363, o apyvarta net 14 kartų – nuo mažiau nei milijono iki 14 mln. eurų. 

Įmonėje, į kurią buvo sudėtos visos šeimos santaupos ir net skolintos lėšos, A.Kurganovas su tėvais Viktoru ir Nijole Kurganovais bei seserimi Ineta Vigeliene dirbo bemaž nuo pat pradžių, tad pavadinti jį vien tik įpėdiniu nebūtų tikslu – iš dalies visi šeimos nariai dalijasi ir verslo kūrėjų vardą.    

„Tėtis man suteikė tam tikrą atsakomybę, kurios aš negaliu iššvaistyti. Labai blogai jausčiausi, jei tėčiui vadovaujant įmonė augo, o man pradėjus vadovauti, imtų kristi“, – sako A.Kurganovas, vadovavimą įmonei perėmęs 2018 metais.

40-metis „Biržų duonos“ vykdomasis direktorius A.Kurganovas – aštuntasis 15min straipsnių ciklo „Verslo dinastijos: Įpėdiniai“ pašnekovas.

Privatizavo, kad išsaugotų darbo vietą

Kurganovų šeima „Biržų duoną“ įsigijo 2000 metais dėl labai pragmatiškos priežasties.  Kai nuo sovietmečio veikusią valstybinę kepyklą buvo nuspręsta privatizuoti, jai tuo metu jau kelerius metus vadovavo Viktoras Kurganovas. 

„Tas laikmetis buvo gana sunkus. Jeigu neprivatizuosi pats, gal kažkas kitas privatizuos. O jei kitas, tuomet neturėsi darbo“, – priežastį, paskatinusią šeimą sukrapštyti visas santaupas, pasiskolinti ir įsigyti tuo metu stagnuojančią ir tiek technologine, tiek moraline prasme jau pasenusią įmonę, prisimena V.Kurganovas. Pasiryžti šiam žingsniui tuometinį vadovą skatino ir darbuotojai. 

A.Kurganovas, kuris tuo metu buvo jau dvyliktokas, taip pat atsimena tą vakarą, kai šeimai susėdus kartu prie stalo, tėtis pasidalijo savo idėja. „Suprantu, kad ir jam buvo be galo didelis iššūkis prisiimti atsakomybę ir nerti“, – mano pašnekovas.

Didžiausias iššūkis – darbuotojų požiūris „kas valdiška, tas – visų“

Šis sprendimas nebuvo lengvas, nes pasibaigti galėjo visaip. Prikelti ir modernizuoti žlungančią įmonę kartais gali pasirodyti net sudėtingiau negu įkurti naują ir pradėti nuo švaraus lapo.

Pirma, Lietuvoje konkurencija buvo labai didelė ir vien Biržuose tuo metu veikė net trys kepyklos – kitos dvi, A.Kurganovo žodžiais, sparčiai vystėsi ir jau buvo „visa galva aukščiau“ už „Biržų duoną“. 

„Rizika buvo didžiulė. Niekas netikėjo, kad įmonė gali išgyventi“, – tuo metu vyravusias nuotaikas perteikia įmonę privatizavęs V.Kurganovas.  – Bridome į skolas, visko galėjo atsitikti – būtume ne tik su skolomis, bet ir be namų palikę.“

Įmonė tuo metu buvo visiškai nustekenta, todėl teko pirkti naujus įrenginius, renovuoti pastatus.

„Tai nebuvo, kad tiesiog kuri verslą nuo nulio – pradedi idėją ir bandai įgyvendinti. Tai buvo sena įmonė, beveik bankrutuojanti, su senu bagažu“, – pasakoja A.Kurganovas.

Antras dalykas, kuris kėlė nerimą įmonę privatizavusiai Kurganovų šeimai, – tarp darbuotojų nuo sovietmečio įsišaknijusi samprata „kas valdiška, tas – visų“. Vagystės iš įmonės tuo metu buvo įprasta praktika, todėl būtent bandymas pakeisti darbuotojų mąstymą ir požiūrį į privačią nuosavybę tapo bene didžiausiu iššūkiu. V.Kurganovas prisimena, kad net vidurnaktį tekdavo keltis ir vykti patikrinti, kas vyksta įmonėje. 

„Pakeisti žmonių mąstymą, kad jie patikėtų mumis, užtruko kone dešimtmetį. Staigiai jis niekada nepasikeičia, nes susiformavusi įmonės kultūra, tam tikri įpročiai, žmonių lūkesčiai – tie žmonės, kurie ilgą laiką ten dirbo, viską matė visai kitaip, jie galvojo, kad ten viskas visų: gali nešti miltus, produktus namo, nes negi pirksi duoną, jei dirbi kepykloje“, – prisimena A.Kurganovas. Su dalimi darbuotojų, kurie vogė ir nenorėjo suprasti naujų taisyklių, naujiems savininkams teko atsisveikinti.

Visgi įmonę privatizavusiam inžinieriui Viktorui Kurganovui per nepilnus dešimt metų pavyko sutvarkyti įmonę – darbuotojai patikėjo vadovu, įmonės produktai ėmė atsirasti didžiųjų prekybos tinklų lentynose, logistika nusidriekė per visą Lietuvą. Tuo metu ir įvyko lūžis, kai „Biržų duona“ iš vietinio kepėjo ėmė transformuotis į visos Lietuvos žaidėją. 

Papildomo postūmio įnešė ir prie šeimos verslo po studijų prisijungęs A.Kurganovas, atkreipęs visų dėmesį į rinkodaros svarbą. 

Nenorėjo tėvų palikti bėdoje 

Kai šeima įsigijo „Biržų duoną“, A.Kurganovas mokėsi 12-oje klasėje, o netrukus išvyko studijuoti į Vilnių. Nors iš pradžių svarstė ir apie istorijos mokslus, ir apie Policijos akademiją, nes kažkada milicijoje dirbo senelis, galiausiai pastūmėtas inžinieriaus tėčio pasirinko pramonės inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. 

„Tėtis sakydavo, kad inžinerinis mąstymas dirbant versle pravers. Vadyba, ekonomika gali būti jau magistro studijų objektas. Džiaugiuosi, kad turiu inžinerinį supratimą, kuris ypač dabar, dirbant gamybinėje įmonėje, praverčia, kai reikia pirkti įrangą arba ką nors rekonstruoti“, – tėčiui už patarimą dėkingas A.Kurganovas. 

Trejus metus studijavęs Vilniuje, ketvirtus studijų metus pagal ERASMUS programą praleido Danijoje. Į Biržus būsimasis įpėdinis sugrįždavo vasaromis, tačiau vietoj poilsio prie ežero pasiraitodavo rankoves šeimos versle, kur išbandė įvairias pareigybes: nuo miltus kilnojusio sandėlininko iki logistikos vadovą atostogų metu pavaduojančio specialisto. 

„Tai buvo puiki praktika. Vienintelis dalykas, kurio man pritrūko, – man taip ir neteko pasidarbuoti niekur kitur. Mano darbe buvo daug mokymosi iš savo klaidų, daug mokymosi iš aplinkinių, bet kitokios gyvenimiškos patirties, kitoje įmonėje taip ir neteko sukaupti“, – apgailestauja A.Kurganovas. 

O kodėl po studijų antrosios kartos verslininkas nebandė susirasti darbo kitoje įmonėje? A.Kurganovas atskleidė, kad nors studijuojant Danijoje buvo minčių šioje šalyje pasilikti kiek ilgiau, sugrįžti į Biržus jį skatino noras padėti šeimai sunkiu metu. 

„Negaliu sakyti, kad tėvai labai spaudė sugrįžti, bet buvo užuominų, kad matytume tave grįžtantį, padedantį tuo sunkiu momentu. Matyt, didelės atsakomybės vedamas grįžau, kad padėčiau labai sunkioje padėtyje esančiai įmonei, kuriai reikėjo tiesiog daug pastangų, palaikymo, naujų minčių ir idėjų“, – savo apsisprendimą analizuoja šeimos verslo įpėdinis. 

Įmonę išgelbėjo inovatyvūs produktai

Svarstydamas apie tai, kas ištempė žlungančią įmonę iš dugno, A.Kurganovas mini keletą gerai apgalvotų strateginių sprendimų. Vienas jų, orientuotis į inovatyvių naujų produktų kūrimą ir plėsti asortimentą. Po privatizavimo įmonė turėjo labai siaurą asortimentą – tik 30 rūšių ir gamino beveik tik duoną, batoną, riestainius ir keletą sausainių. Šiuo metu kepykloje – net 250 asortimento rūšių.  

„Tas dešimtmetis po Nepriklausomybės davė impulsą verslų kūrimuisi. Biržuose iš viso veikė trys kepyklos, didžiuosiuose miestuose buvo tokia pat situacija. Didžiulė konkurencija, tad konkuruoti kepant tik tradicinę duoną beveik reiškė pasmerkti įmonę žlugti. Galiu drąsiai pasakyti, jei būtume nuėję keliu kepti tik duoną ir batonus, tai vargu ar „Biržų duona“ šiandien bebūtų“, – mano A.Kurganovas.

Ne vienas vartotojas pirmą kartą ir atkreipė dėmesį į „Biržų duoną“ dėl jos išskirtinių produktų. Pavyzdžiui, įmonė pirmoji iš duonkepių Lietuvoje pradėjo gaminti duonos lazdeles – šį produktą iš vienos parodos parsivežė šeimos verslo pradininkas V.Kurganovas, kelionių po Vakarų Europą metu prisirinkdavęs įvairių idėjų. Bet didžiausius nuopelnus už inovatyvius produktus šeimos verslo pradininkas priskiria įmonėje taip pat dirbančiai dukrai ir kitiems technologams.

Įmonė asortimentą plečia iki šiol. Pernai pradėjo gaminti produktus be gliuteno, šių metų pradžioje atsirado keto mitybos kategorija – produktų, kurie gaminami iš riešutų miltų.

Dar viena priežastis, prisidėjusi prie įmonės spurto, – pastangos diversifikuoti pardavimų krepšelį. Įmonei didieji klientai – prekybos tinklai – buvo svarbu, tačiau ji nerietė nosies ir prieš mažas kaimų parduotuvėles. Be to, nutarė plėsti savo firminių parduotuvių tinklą, kuris verslo pradžioje atnešdavo kaip oras būtino apyvartinio kapitalo. Didieji klientai paprastai atsiskaito tik po dviejų mėnesių nuo produkcijos gavimo, tad pagalvės nesukaupusiems verslams tokie terminai yra gana skausmingi. 2000 metais įmonė turėjo tik 2 firmines parduotuvėles, o šiuo metu – 20. Dar 6 „Biržų duonos“ krautuvėlės valdomos franšizės pagrindu.

Identitetą kūrė nuo nulio 

Trečiasis įmonės etapas, prie kurio bene labiausiai prisidėjo A.Kurganovas – viso „Biržų duonos“ prekės ženklo ir identiteto kūrimas: pakuočių, logotipo, įmonės pozicionavimo viešojoje erdvėje, viešos komunikacijos. 

Vilniaus universitete verslo administravimo magistrą įgijęs A.Kurganovas studijų metu pasirinko rinkodaros specializaciją, tad įgytos žinios darbe labai pravertė. 

„Tas žinias pavyko ir praktiškai įgyvendinti, nes įmonė nieko neturėjo – turėjo tik fizinį vardą. „Biržų duonos“ vardas buvo neblogas, žmonės jį vertino net ir anais laikais, kai atvykę į Biržus važiuodavo pirkti duonos. Bet nebuvo prekės ženklo, nebuvo logotipo, nebuvo jokių rinkodarinių sprendimų“, – prisimena A.Kurganovas.

Dar vienas darbinis iššūkis, kurio įpėdinis ėmėsi jau kiek vėliau – suburti stiprią viduriniosios grandies vadovų komandą, nes verslo pradžioje daug funkcijų dengdavo A.Kurganovas, jo tėtis, mama ir sesuo. 

„Pradėjau dirbti rinkodaros vadovu, paskui komercijos vadovu tapau, bet šalia dar ir IT sritį turėjau. Iš kitos pusės, tuo metu nelabai ir finansinių išteklių turėjome komandos plėtimui“, – pamena A.Kurganovas. 

Surinkti stiprią vadovų komandą nebuvo lengva, nes dalis senųjų vadovų pasitraukė, o Biržuose profesionalų skaičius labai ribotas. Todėl nutarta įkurti nedidelį biurą Vilniuje. 

V.Kurganovas prie sūnaus Andriaus nuopelnų priskiria ir jo pastangas ugdyti darbuotojus bei sudaryti sąlygas jiems tobulėti. Ne vieną vadovą A.Kurganovas yra išauginęs iš darbininkų tarpo.

„Andrius daug dėmesio skyrė komandos mokymams, samdydavo specialistus. Kitą kartą papykdavau, kiek galima mokyti, reikia dirbti“, – šypteli šeimos verslo pradininkas. 

Studijų metais darbo provincijos įmonėje gėdijosi

21 metus Kurganovų šeimoje skaičiuojanti „Biržų duona“ augo kone visus šiuos metus – pusę procento apyvarta nukrito tik per 2009 metų krizę.   

A.Kurganovas pamena, kad pasididžiavimo jausmas įmone pradėjo kilti 2012 metais, praeityje palikęs etapą, kai darbas sunkioje padėtyje esančioje provincijos kepykloje neatrodė kaip pasiekimas, kuriuo norisi viešai girtis.

„Atsimenu, kai studijavau magistratūrą 2005–2006 metais, daugelis mano grupės draugų dirbo „Omnitel“, „Bitėje“, o aš atvažiuodavau iš provincijos. Apie „Biržų duoną“ turbūt niekas net girdėję nebuvo, todėl ne tai, kad menką savigarbą jausdavau, bet būdavo širdyje jausmas, kad vis tiek tai ne „Omnitel“. Po to, 2012 metais, jau galėjau didžiuotis tuo, ką mes sukūrėme“, – pasakojo A.Kurganovas. 

Tiesa, tėtis į vaikų pasiekimus visuomet žvelgdavo santūriai ir pernelyg jų negirdavo, tad oficialiai niekuomet nekalbėta apie tai, kad verslo valdymą jis perduos sūnui. Visgi A.Kurganovas sako net nesusimąstęs, kad galėtų būti kitaip. 

„Jis daugiau gal kritikos gali pasakyti, bet iki manęs ateidavo iš aplinkinių atsiliepimų, kad tėtis manimi didžiuojasi ir vertina. Ir giminaičiams, žinau, yra sakęs, kad kiek yra verslų, kurių vaikai nenori perimti. Tai jis, manau, širdyje labai džiaugiasi, kad aš buvau šimtu procentu įsitraukęs, visur dalyvaudavau, niekada neplaukiau paviršiuje“, – sako 2018 metais vykdomuoju „Biržų duonos“ direktoriumi tapęs įpėdinis.

Į šeimos verslą įsitraukę ir kiti šeimos nariai – mama ilgus metus vadovavo gamybai, jai talkino dvejais metais už A.Kurganovą jaunesnė sesuo I.Vigelienė, pabaigusi pramonės technologiją, kurią rinktis taip pat patarė tėvai. Netrukus po motinystės atostogų sugrįšianti I.Vigelienė planuoja tęsti darbus gaminių vystymo srityje. Bendrovės technikos padalinyje dirba ir I.Vigelienės vyras Almantas, o A.Kurganovo žmona Natalija atsakinga už inovacijų padalinį ir rinkodarą. 

V.Kurganovas, nors formaliai tebedirba generaliniu direktoriumi, kasdieninį verslo valdymą jau palikęs sūnui, o pats kuruoja statybų darbus. 

„Man džiugu, kad jis įsitraukęs, turi daug įžvalgų ir pastebėjimų. Aš dažnai sakau, kad mūsų versle patirties ir jaunatviško veržlumo sinergija ir duoda sėkmės rezultatą. Niekada nenuvertinu žmonių gyvenimiškos ir profesinės patirties, bet reikia ir veržlumo, modernumo, kitokio požiūrio į valdymą, vadybą. Tėtis tiek išsilavinimą įgijęs, tiek didžiąją karjeros dalį praleidęs anais laikais, kai buvo vienoks požiūris. Dabar dirbant su nauja karta reikalaujama visai kitokių žinių ir požiūrio“, – kalbėjo A.Kurganovas.

Ateities vizija

Kadaise viziją papulti į didžiausių duonkepių Lietuvoje trejetuką turėję Kurganovai šiuo metu jau išsikėlę ambicingesnius planus. „Biržų duoną“ ateityje A.Kurganovas mato kaip į eksportą orientuotą įmonę ir tikisi, kad šiuo metu tik apie 4 proc. siekiantys pardavimai užsienio rinkose po penkerių metų pakils iki 10 proc., o ateityje – ir iki 30 proc. 

Lietuvoje jis numatęs tęsti tolesnę firminių parduotuvių plėtrą, toliau didinti elektros energijos kiekį iš atsinaujinančių šaltinių (įmonė įsirengusi saulės jėgainę), taip pat atidžiai sekti, kaip keičiasi vartotojų mitybos mados, kokios naujos dietos atsiranda. 

„Biržų vardą kažkada garsino aludariai  – garsina ir dabar, bet ne vienas Seimo narys yra sakęs, kad mes iš Biržų lauktuvių vežamės jau ir duonos, ne tik alaus. Tai įvertinimas“, – šypteli A.Kurganovas.