Nebeatpažįstamai pasikeitusias jūras fotografuojantis P.Makauskas: „Štai, kas slypi jūros gelmėse!“
Profesorius bei rašytojas Timothy Mortonas klimato kaitą vadina hiperobjektu. Pasak jo, tai yra nesuvokiamai didelis objektas, išsitęsęs laike ir erdvėje. Jį įmanoma pažinti tik dalimis, bet niekada viso vienu metu. Neseniai supratau, kad šį modelį tarsi aidas atkartoja mikroplastikas: vos įžiūrimos, arba plika akimi nepastebimos, tačiau visur vandenyne esančios dalelės. Tai tartum koks sintetinis, įvairiausių spalvų planktonas, nepastebimai klajojantis superorganizmas.
Gimiau ir augau prie Baltijos jūros – vienos užterščiausių jūrų pasaulyje. Gal todėl ekologinės problemos man rūpėjo labai natūraliai. Seniai norėjau apie tai kalbėti, tačiau vis nerasdavau būdų ir tinkamos formos, kaip tai padaryti. Sumanęs šį ciklą, jį ir pradėjau kurti nuo Baltijos jūros, jūros, šalia kurios augau ir kurią galiu vadint gimtąja. Tačiau išties bet kuri jūra tėra pavadinimas, sugalvotas mūsų patogumui ir formaliai atskiriantis neatskiriamus Žemės vandenis. Tai – vientisa ir nedaloma sistema. Todėl Baltijos jūra – pirminis ir man geriausiai pažįstamas šaltinis – tapo šio vizualaus pasakojimo bendradarbiu, kalbančiu apie visas kitas Jūras ir Vandenynus, o kartu ir apie mus visus šioje Žemėje, skalaujamoje to paties, bet jau kitokio, vandens.
Serijos pavadinimas „Naujos jūros“ yra aliuzija į naujai atsiradusį geografinį objektą Žemėje. Panašiai, kaip kad staiga iš vandens išnyra iki tol nematytos salos, lygiai taip pat šiandien jūros tampa naujomis, nes jos nebeatpažįstamai ir itin sparčiai kinta. Be abejo, tai nulemta žmogaus veiklos. O kadangi žmogus yra gamtos dalis, galima sakyti, kad gamta keičia pati save. Skirtumas tik tas, kad tai vyksta nebe spontaniškai ir lėtai kaip milijardus metų iki šiol, bet labai greitai. Nekreipti į tai dėmesio yra pavojinga. Kaip toje „R.E.M.“ dainoje – „tai pasaulio pabaiga ir aš jaučiuosi gerai“.
Apmąstydamas komplikuotas ir daugiasluoksnes klimato krizės problemas, serijai kurti pasirinkau analoginį būdą. Šis fotografavimo procesas atliekamas ilgai, lėtai ir meditatyviai. Darbai fotografuojami ant skaidrių ir spalvotų negatyvų, didelio 4 x 5 formato kamera. Atspaudai daromi rankomis (135 x 106 cm), sudėtingu ir retu analoginiu chromogeniniu būdu. Šie darbai nėra redaguoti kompiuteriu, aiškiai matyti analoginių medžiagų rėmai ir žymės, tokiu būdu jie tampa mūsų antropoceno laiko dokumentacija.
Tik išryškinęs pirmąsias skaidres pastebėjau, kad jūros jose yra netekusios savo aiškaus, įprasto atpažįstamumo. Vaizdai – tarsi abstraktūs, matyti horizonto linija dalijanti kadrą į dvi dalis, kai kur, fragmentiškai, lyg užuominos, pasirodo debesys. Aiškesnį supratimą, kas čia atvaizduota, gali suteikti tik kontekstas. Šis netikėtas rezultatas labai tiksliai atspindėjo ir pirminę mano prielaidą, kad jūros savo gelmėse yra radikaliai pasikeitusios. Šitaip mintys ir vaizdas susijungė į visumą.
Viliuosi, kad ši fotografijų serija simbolizuoja ne tik pokyčius jūrose ir vandenynuose. Tai vizija apie dabartinių žmogaus susikurtų sistemų ir santvarkų ribotumą. Man svarbu užduoti klausimą: kaip nenumatyti šalutiniai mūsų gyvenimo būdo poveikiai gali padėti sukurti naujus modelius ir sistemas, kuriuose visiems gyventi būtų gerokai saugiau. Viliuosi, kad šiose nuotraukose ima ryškėti universalūs simboliai apie sunkiai apčiuopiamus dalykus, kurie daro įtaką mūsų visų būčiai ir gali nulemti tolimesnius mūsų pasirinkimus.
Nuotraukos ir tekstas Paulius Makauskas
Įgyvendinimas Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė