Nematomas sovietmečio menas: saugoti negalima naikinti?

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje dar kartą priminė, kaip jautriai ir nevienareikšmiškai iki šiol yra vertinama visa tai, kas vienaip ar kitaip susiję su sovietmečiu. Per pastaruosius metus ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose buvusiose sovietų okupuotose teritorijose nukeltas ne vienas paminklas, stela ar penkiakampė žvaigždė, simbolizavusi sovietinę santvarką ir aukas, kritusias Antrajame pasauliniame kare. Vis dėlto, užvirusios diskusijos tik parodė, kad sovietinio laikmečio paveldas – ir šiandien tebėra raudonas audeklas, ūmai įkaitinantis emocijas ir atskleidžiantis vertybines ribas.

Tačiau šis vaizdo pasakojimas – ne apie paminklus, kurie viešose miestų erdvėse iki šiol dar primena praėjusią epochą, o apie autorinius dailės kūrinius, sukurtus sovietmečiu ir tapusius gamyklų, fabrikų, maitinimo įstaigų, ligoninių, sanatorijų bei kitų viešos paskirties pastatų interjerų dalimi.

Mintį pasidomėti šia „nurašyta“ tema padiktavo prieš kelis metus socialiniame tinkle pamatytas Vilniaus Naujamiesčio bendruomenės įrašas, kuriame jos nariai išreiškė rūpestį tuo metu griaunamoje „Spartos“ gamykloje esančių vitražų bei trijų sieninės tapybos darbų likimu.

Vienas pirmųjų į šio pastato vitražus dėmesį atkreipė kaimynystėje gyvenęs italas. Jo iniciatyva susirinkę bendruomenės savanoriai iš pastato rangovų gavo leidimą užeiti į buvusią gamyklą o, turint noro, vitražus demontuoti ir išsinešti.

Kaip tik šio apsilankymo metu jie pamatė ir tris tapybos darbus, apie kuriuos iki tol nieko nežinojo. Individualiomis šių entuziastų pastangomis gamyklos vitražai buvo išgelbėti. Deja, tapybos darbai, nutapyti ant tinkuotų sienų, taip ir liko pastato viduje, nes nepavyko rasti būdo jiems išgelbėti. Šitaip trys praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio kūriniai netrukus virto griuvėsių krūva.