Nuo ištakų tarpukariu iki sunkios dabarties: kaip klostėsi Vilniaus romų taboro istorija

Vilniaus romų tabore lankėsi retas, bet girdėjo apie jį visi. Šios romų tautinės mažumos apgyventos teritorijos Kirtimų rajone Vilniuje vardas dažnai skamba Lietuvos žiniasklaidoje. Dažniausiai ne ypač maloniame kontekste – ši vieta turi liūdną reputaciją kaip narkotikų prekybos taškas. „Vilniaus piktžaizdė“ ir panašūs epitetai kalbant apie taborą skamba dažnai, o kalbos tiek apie taborą, tiek apie Lietuvos romus vyksta tik per vieną – nusikalstamumo – prizmę.

Vilniaus miesto savivaldybė savo ruožtu tęsia aktyvią kovą su taboru – statiniai čia yra griaunami, o taboro gyventojai yra iškeldinami. Dėl to taboro gyventojų skaičius reikšmingai sumažėjo.

Savivaldybė tokius veiksmus argumentuoja teigdama, kad būstai yra nelegalūs, o taboro iškraustymas padeda spręsti socialines problemas – tiek nusikalstamumą, tiek socialinę atskirtį. Tačiau tokie argumentai dažnai nedžiugina romų, kurie čia gimė, augo ir šią vietą, kokia ji bebūtų, vadina savo namais. Ir kitų namų neturi.

Tuo, kad ten vyksta prekyba narkotikais, prasideda ir baigiasi daugelio lietuvių susidarytas taboro įvaizdis. Bet taboras, kaip bet kokia vieta, turi savo istoriją, besitęsiančią nuo senų laikų. Ir įsivaizdavimas, kad visi taboro gyventojai prekiauja narkotikais, yra tiesiog klaidingas.

Kaip atsirado Vilniaus romų taboras? Kodėl jis yra būtent Kirtimuose? Kiek laiko čia gyvena romai, kokiais neįprastais papročiais jie pasižymi? Apie visa tai portalo 15min žurnalistas bendravo su Romų visuomenės centro – viešosios įstaigos, kuri rūpinasi romų integracija į Lietuvos visuomenę – ilgamete direktore Svetlana Novopolskaja. Ji su Lietuvos romais dirba jau beveik 20 metų.

Tarpukario klajokliai

Žodis „taboras“ daugumai vilniečių siejasi su konkrečia vieta mieste ir jos gyventojais. Bet taip buvo ne visada. Kadaise šis žodis turėjo kitą prasmę.

„Romai – klajojanti tauta. Jie ilgai, neturėdami nei šalies, nei apskrities, nei vietovės klajojo, keliavo iš vieno taško į kitą. Ir tą vietą, kur jie apsistodavo, dažniausiai vadindavo taboru. Taip vadino ir visą didelę šeimą, kuri keliavo kartu“, – pasakoja S.Novopolskaja.

Klajodavo romai visus metus – tiek žiemomis, tiek vasaromis. Naktis leisdavo miškuose, prie laužų.

„Jie turėjo „kaldras“ iš pūkų ir plunksnų. Nežinau, kaip pavadinti lietuviškai, bet jie jas vadino „pirinomis“. Jos labai labai šiltos. Galima drąsiai žiemą palapinėse miegoti. Taip pat jų didelis turtas buvo didžiulės pagalvės. Jas ant dugno „bričkų“, kuriomis keliaudavo, laikė. O žiemą tos pagalvės ir antklodės padėdavo miegoti palapinėse“, – aiškino Romų visuomenės centro vadovė.

Tiesa, pasak jos, tai nereiškė, kad romai galėjo keliauti kur panorėję. Valstybių sienos galiojo ir jiems. Lietuvos teritorijoje tarpukariu klajoję romai turėjo lietuviškus pasus ir dėliodavo savo maršrutus atsižvelgdami į vietines aplinkybes.

Savo klajonių metu tarpukariu romai kartais apsistodavo ir vietoje, kur įsikūręs dabartinis taboras. Vilnius tuomet dar nebuvo išsiplėtęs tiek, kiek dabar, ir ši vieta nebuvo mieste.

„Patys romai tvirtina, kad jų taborai šitoje vietoje per savo klajones apsistodavo seniai. Nes čia buvo ir labai gražus miškas, ir miške didelė erdvė, kur jie galėjo apsistoti, kūrenti laužus ir taip toliau“, – pasakojo S.Novopolskaja.

Jos teigimu, tabore žmonių, kurie dar prisimintų tuos laikus – iki II pasaulinio karo gimusių romų – jau kurį laiką nė vieno nebėra tarp gyvųjų. Bet iš kartos į kartą perduodami pasakojimai rodo, kad taip buvo. Ir ne tik jie.

Čia apsistodavusius romus prisiminė ne tik jų palikuonys. S.Novopolskaja prisiminė atvejį, kaip prieš maždaug penkerius metus į Romų visuomenės centrą užsuko pagyvenusi lenkiškai kalbanti moteris. Jai pagal restituciją buvo grąžinta žemė būtent Kirtimų rajone.

„Ji atėjo į centrą, nes jos vaikystė praėjo šioje vietoje. Ji parodė, kur stovėjo jos šeimos namas. Jos vaikystė buvo susijusi su romais, su taboru. Ji sakė – mes, vaikučiai, laukdavome, kol įsižiebs laužai. Ir bėgdavome klausyti, kaip jie šoka, kaip dainuoja. Čia tarpukariu. Ji dar buvo mažytė visai. Nacionalizavus žemę, jie išvažiavo į Lenkiją“, – dėstė S.Novopolskaja.

Apie romų klajones informacijos galima rasti ir 2001 m. išleistoje Vytauto Toleikio knygoje-straipsnių rinkinyje „Lietuvos čigonai: tarp praeities ir dabarties“. Rengdamas knygą, autorius bendravo su romais, dar atsimenančiais klajonių laikus.

„75-erių metų Kasperavičius, kuriam dažnai yra tekę vadovauti keliaujančiai grupei, prisimena, kad buvo šaukiami susirinkimai. Juose išrinkdavo vyresnįjį asmenį vadovauti kelionei. Vadovas paprastai važiuodavo grupės priekyje. Susirinkimo metu aptardavo kelionės maršrutą ir būsimąją sustojimo vietą. Vadovo pareiga buvo nustatyti, kiek laiko važiuos, kiek stovės. Jis taip pat turėjo gerai pažinti teritoriją, kuria bus keliaujama“, – rašoma knygoje. 

Taip pat  knygoje pasakojama, kad tradiciniai romų verslai klajonių metu buvo arklių prekyba ir būrimas. 

Sovietmečio veiksnys

II pasaulinio karo metais romai daug nukentėjo nuo nacių vadinamojo romų Holokausto metu, plačiau apie tai galite skaityti čia. Po karo daug romų grįžo į Lietuvos teritoriją, o jų klajonės tęsėsi. Bet neilgai. 

Lemtingu žingsniu, lėmusiu, kad romai dabartinio taboro teritorijoje pradėjo ne tik apsistoti, bet ir pastoviai gyventi, tapo 1956 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimtas įsakas, kuris draudė romams klajoti SSRS teritorijoje bei reikalavo privalomai įsidarbinti ir įsiregistruoti.

Tuo metu dabartinio taboro teritorija priklausė kolūkiui. Kolūkio pirmininkas leisdavo romams čia apsistoti, užregistruodavo juos kolūkyje.

„Sako, kad aplinkiniai tą kolūkio pirmininką net praminė „ciganskij tata“ – čigonų tėčiu. Nes jis leisdavo čia registruotis. Ir taip pradėjo formuotis gyvenvietė“, – pasakojo S.Novopolskaja.

Gyvenvietėje iškilo vienas daugiabutis pastatas su 8 butais, romų vadinamas „baraku“. Jis stovi ir dabar, nors jo būklė labai bloga. Tačiau daugiau tokių pastatų neiškilo.

„Gal buvo planas tokiais „barakais“ aprūpinti ir kitus romus, kad jie savo „britkose“ neliktų, bet pastatytas buvo tik vienas toks namas. Jis turi adresą – Dariaus ir Girėno gatvė 185 – ir pagal tą adresą buvo registruoti visi romai. 500 žmonių ir daugiau. Kadangi, aišku, jie visi į tą 8 butų baraką tilpti negalėjo, pradėjo patys statytis namus. Tai čia, tai ten dygo trobelės“, – pasakoja S.Novopolskaja.

Sovietinius valdininkus tokia situacija tenkino – jiems tiko, kad romai būstus statėsi patys ir valdžiai nereikėjo tuo rūpintis.

Taip pamažu susiformavo taboras. Į taborą kraustėsi ne tik Vilniaus apylinkėse klajoję romai – čia sėsliai gyventi kėlėsi ir romai iš likusios Lietuvos dalies. S.Novopolskaja sakė pažįstanti romų, kurių šeimos kadaise klajojo, pavyzdžiui, Rokiškio rajone, bet vėliau atsikraustė sėsliai gyventi į Vilnių.

Tabore romai kūrėsi ir iš dar toliau. Dalis atsikraustė iš Moldovos, tuomet vadintos Besarabija ir po II pasaulinio karo įtrauktos į SSRS sudėtį. Moldovos romai buvo kitos religijos – stačiatikiai. Todėl taboras ilgą laiką buvo aiškiai pasidalinęs į dvi dalis, stačiatikių ir katalikų. Jos ilgainiui įgavo atitinkamai Žemutinio taboro ir Aukštutinio taboro vardus. 

Tiesa, kaip ir kodėl romai iš šio tolimo krašto įsikurti nutarė būtent Lietuvoje, S.Novopolskaja teigė nežinanti.

Ji svarstė, kad tai galėjo būti tiesiog atsitiktinumas – galbūt būtent tuomet, kai taboras iš Besarabijos buvo atkeliavęs į Lietuvą, judėjimas per sienas buvo apribotas. Tad čia jie ir pasiliko.

Panašios pozicijos laikomasi ir V.Toleikio knygoje. Čia, remiantis pokalbiais su pačiais taboro gyventojais, minima, kad Žemutiniame tabore įsikūrė rusų-moldavų romai iš Besarabijos, kurie po II pasaulinio karo klajodami ieškojo geresnių gyvenimo sąlygų ir taip pamažu atsidūrė Lietuvoje. 

Atkūrus Nepriklausomybę skirtys tarp taborų, pasak S.Novopolskajos, sumažėjo, bet išliko.

„Šiaip jie taikūs žmonės. Bet jei jau būdavo ginčai, tai iki muštynių. Mes pradėjome dirbti 2001 m., tas pasidalinimas tada dar egzistavo. Jaunimas, kai eidavo į šokius Kirtimų kultūros centre, tada vadintame „Kalinka“,  ir ten kažko nepasidalindavo, tai sekdavo vieni kitus, bijodavo išeiti. Reikalai prieidavo iki muštynių. Taboras prieš taborą“, – pasakojo Romų visuomenės centro vadovė.

Romai iš Moldovos Aukštutinio taboro gyventojų buvo vadinami kotliarais. Iš rusiško žodžio „kotiol“ – katilas. Tokį vardą gavo, nes mokėjo gerai gaminti ir taisyti katilus.

Romų tauta vienos religijos, bendros visai tautai, neturi – jie perima religiją, kuri dominuoja krašte, kuriame jie apsigyvena. Todėl kotliarai, ilgą laiką gyvenę Moldovoje, buvo stačiatikiai, o Lietuvos ar Lenkijos romai – katalikai. Skyrėsi ir jų papročiai. 

O kaip jie susikalbėjo? Romai turi savo – romų kalbą. Didžiojoje Europos dalyje romų kalba yra panaši, skiriasi tik dialektai. Todėl daugelis skirtingų kraštų romų gali susikalbėti tarpusavyje. Susikalbėdavo ir Aukštutinio bei Žemutinio taboro gyventojai, nors, minima V.Toleikio knygoje, jų dialektai skyrėsi gana reikšmingai. 

Bet šalia savo kalbos romai įprastai perima ir krašto, kuriame gyvena, kalbą.

Todėl, pavyzdžiui Lietuvos romai, klajoję po lietuviškai kalbančią Lietuvą, beveik visi kalba lietuviškai. Tiesa, Vilniuje situacija kiek kitokia.

„Lietuvos romai, kurie ne Vilniuje gyvena, labiau moka lietuviškai, ne rusiškai. Pavyzdžiui, Panevėžio, Šiaulių romai beveik visi kalba dviem kalbom – lietuviškai ir romų kalba. Bet vietiniai, Vilniaus romai kalba rusiškai, nes taip kalbėjo jiems įprasta aplinka. Tabore įprastai kalbama romų kalba, bet jei prireikia susikalbėti kita kalba, taboro gyventojams paprasčiau rusų“, – pasakoja Romų visuomenės centro vadovė.

Buvo draugiškesnė vieta

Paklausta, kokius darbus romai dirbo sovietmečiu, S.Novopolskaja atsakė paprastai: „Visokius“.

„Už nedarbą grėsė kalėjimas, tad viską dirbo. Kelius tiesdavo. Kaip taksistai buvo labai žinomi. Sakyčiau, legendiniai tokie. Vairuotojais dar dirbo“, – detalizavo S.Novopolskaja. Būdavo, pasak jos, ir fabrikuose dirbusių romų.

Tuo metu moterys, pasak S.Novopolskajos, dažniausiai nieko nedirbo, nes turėdavo daug vaikų. Kartais net po 10.

Apskritai, pasak S.Novopolskajos, sovietmečiu valdžia romus stengėsi priversti dirbti, o vaikus – eiti į mokyklą. Vis dėlto romų vaikus mokslai dažnai nelabai žavėjo – į mokyklą jie eidavo pirmiausia dėl to, kad ten skirdavo ir maisto, ir rūbų.

V.Toleikio knygoje rašoma, kad ir sovietmečiu išliko tam tikra romų amatų specializacija. Abiejų taborų romai dirbdavo statybose, geležinkelyje, fabrikuose, kolūkiuose, kur dažniausiai užsiimdavo metalo darbais. Aukštutinio taboro romai kaustydavo arklius, taisydavo plūgus, traktorius. Žemutinio taboro romų  tradicinis užsiėmimas buvo ir jau minėta cinkuotų katilų gamyba, taip pat jie darydavo ėdžias gyvuliams, statydavo vandens bokštus.

Dalis Aukštutinio taboro romų užsiėmė ir draudžiama prekyba – „spekuliacija“. Tai atnešdavo nemažą pelną. 

Romai ir tabore stengėsi išsaugoti tradicijas. Veikė net keli jų ansambliai. Vienas lietuvių romas netgi išvažiavo į Maskvą, kur prisijungė prie ansamblio „Juodasis perlas“ bei tapo visoje šalyje žymiu artistu.

Taip pat net ir gyvendami sėsliai romai neatsisakė tradicijos deginti laužus. Kai miškas netoli taboro buvo paskelbtas valstybiniu ir miškininkai nebeleido kirsti medžių laužams, taboro romai, kad užkurtų didelį laužą, degindavo mašinų padangas.

„Apie 1991 ar 1992 m. aš pažinojau žurnalistę, kuri sukūrė filmą apie romus. Ji, būdama geros nuotaikos, sakydavo – važiuojam į taborą, paklausysim dainų. Ten ne tik važiuodavo – filmui scenarijų parašė. Jis yra internete. Man taboro gyventojai parodė. Įsivaizduokite, dar buvo tokios tradicijos. Galėjai užeiti vienas, pakalbėti, jie tau padainuodavo, pasėdėdavai kartu, po čerką padarydavai“, – pasakojo S.Novopolskaja. (Filmą galite rasti čia, -15min).

Romų visuomenės centro vadovės teigimu, taboras pašaliniams, ne bendruomenės nariams ilgą laiką buvo daug saugesnė vieta negu dabar. Jo gyventojai buvo draugiški ir svetingi, prie čia vykusių dainų ir šokių prisijungdavo ne tik romai.

Nepriklausomybės iššūkiai

Kaipgi pasikeitė romų gyvenimas, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę? Pasak S.Novopolskajos, esminis pokytis buvo atsiradusi laisvė. Romų niekas nebevertė dirbti, o vaikus būtinai leisti į mokyklas.

„Jie su Nepriklausomybe ir patys gavo tokią nepriklausomybę... Vaikai visiškai nustojo eiti į mokyklą. Nes kas ten žiūri? Viskas tapo taip laisva, jokių apribojimų, niekas nebevertė kažko daryti“, – pasakojo ji.

Apie iššūkius, su kuriais susidūrė romai atkūrus Nepriklausomybę, trumpai užsimenama ir V.Toleikio knygoje. Joje akcentuojama, kad vėlyvaisiais sovietmečio metais daug romų užsiėmė, kaip tuomet vadinta, „spekuliacija“, prekių perpardavinėjimu, ko atkūrus Nepriklausomybę daryti jie taip paprastai nebegalėjo.

„Socialinių lūžių metais dauguma čigonų neteko darbo. Lietuvos čigonus labiausiai pažeidė du veiksniai. Dėl vizų režimo su Rusija, Baltarusija, Ukraina sutrūkinėjo tradiciniai prekybos ryšiai, susiklostę sovietinės okupacijos metais. Išplitus prekybai pigiais drabužiais, gaunamais iš Vakarų šalių, beveik žlugo prekių perpardavinėjimas – populiariausias Lietuvos čigonų verslas. Vilniuje,  Kirtimų (Parubankos) kvartale, dalis čigonų pardavinėja pigius narkotikus. Tai vienintelė Lietuvoje su čigonais susijusi erdvė, kuri kelia visuomenei nerimą ir kuria neigiamą čigono įvaizdį“, – rašoma knygoje.

Narkotikais prekiauti dalis taboro gyventojų pradėjo, Romų visuomenės centro vadovės teigimu, maždaug 1997-98 m. Ilgai netruko, kol  jie liūdną reputaciją užtraukė visam taborui.

„Kažkas įvežė ir viskas. Pradėjo mirti pirmi žmonės, pirmos aukos perdozavusios atsirado. Prasidėjo šita tragedija, kurios sustabdyti niekam nepavyko“, – su liūdesiu sako S.Novopolskaja.

Klausiu jos nuomonės – kodėl dalis čia gyvenusių romų pasirinko prekiauti narkotikais. Ji iškart įvardino vieną priežastį – lengvi pinigai, lengvai susukę galvą.

„Suprantate, jie daug metų, daug amžių, daug kartų gyveno šia diena. Šiandien ir dabar. Kas bus rytoj – jie nežinodavo, niekada neplanuodavo. Ir tas išliko. Jie galvojo taip – kam per mėnesį uždirbti 400 litų, jei gali per naktį tiek uždirbti“, – dėstė Romų visuomenės centro vadovė.

Pasak jos, nors tuomet mentalitetas rūpintis tik dabartimi egzistavo ne tik tabore, tačiau ten jis įsitvirtino itin stipriai.

„Kaip taip visiškai negalvoti apie ateitį... Visiškai. Pavyzdžiui, aš žiūriu, yra tabore tokia pora, laimingi abu, ir jis su baltu nauju automobiliu į taborą atvažiuoja. Galvoju – negi tu manai, kad policininkai nežino, iš kur pas tave pinigai? Ir viskas, jis išvažiavo į Pravieniškes. Toks mąstymas. Kad reikia važinėti, visiems rodytis, koks tu esi. Jie gal net nelabai brangino tuos pinigus. Brangino auksą. Jei, pavyzdžiui, moteris, neturėdama pinigų eidavo į lombardą ir priduodavo auksą, galėjai būti tikras, kad ji būtinai išpirks. Nevalgys, bet išpirks. Auksas perduodamas iš šeimos į šeimą. Jie mano, kad čia vertybė. O pinigas – ne“, – pasakojo S.Novopolskaja.

Būtent narkotikai, pasak S.Novopolskajos, prisidėjo ir prie to, kad kotliarų – Moldavijos romų – bendruomenė tabore stipriai sumažėjo.

„Įvyko nusikaltimas. Ir to nusikaltimo metu buvo sulaikyta nepilnametė mergaitė, gal keturiolikos metų. Ją pagavo su narkotikais. Ją pasiuntė, ji kažkam nunešė. Ir tada ją suėmė. Ir jie, kotliarai, jų bendruomenė labai jautriai sureagavo. Pareiškė – mes suprantame, kad čia nusikaltimas, bet jūs mums gražiai atiduokite šią mergaitę, o mes visi išvažiuosime į Rusiją. Mergaitę atidavė. Ir, žinokite, gal 14 šeimų išvažiavo“, – pasakojo S.Novopolskaja.

Taip, jos teigimu, kotliarų bendruomenė smarkiai sumažėjo. Likę kotliarai vis dar gyvena Žemutiniame tabore, bet kadangi jame atsilaisvino daug namų, ten persikraustė ir nemažai Aukštutinio taboro šeimų, tad dabar didelio skirtumo tarp skirtingų bendruomenių jau nėra.

Kiek daugiausia romų tabore gyveno vienu metu? Pasak S.Novopolskajos, jai pradėjus dirbti, 2001 m. tabore gyveno apie 560 romų ir viršytas šis skaičius nuo tada tikrai nebuvo. O dabar romų gerokai mažiau.

Dar vienas su romais dažnai siejamas ir jų nenaudai naudojamas argumentas – kad jie tabore gyvena nelegaliai, savavališkai suręstuose būstuose. Teiraujuosi, ar kada nors bandyta šią situaciją spręsti.

Pasak S.Novopolskajos, taborą „legalizuoti“, įteisinant čia stovinčius būstus ir gyventojus paverčiant teisėtais jų savininkais, bandyta jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Siekiant atitikti stojimo į Europos Sąjungą sąlygas, į kiekvieną namą buvo įvesta elektra, pastatyta daugiau vandens kolonėlių, kiekvienam namui suteiktas numeris.

Tačiau, sakė S.Novopolskaja, po kelių metų visa ši „legalizacija“ buvo tyliai panaikinta. Iš oficialių dokumentų romų namai su numeriais tiesiog pradingo.

O paskutinis bandymas įteisinti taborą buvo 2009 m. Tuomet Vilniaus savivaldybėje kilo mintis, kad naikinant Vilniaus apskrities administraciją jai priklausanti žemė, kurioje egzistavo taboras, galėtų būti perduota Vilniaus savivaldybei, o ši padalintų žemę į sklypus ir juos perduotų gyventojams.

Tačiau tabore apsilankę matininkai pareiškė, kad iš 6 hektarų, kuriuos faktiškai užima taboras, legaliai jam priklausyti gali tik 4, nes likusią dalį užima arba valstybinis miškas, arba geležinkelio apsaugos juosta. Dėl to sprendimas įstrigo. O netrukus žmonės Vilniaus savivaldybės administracijoje pasikeitė ir apskritis buvo likviduota jokios žemės romams taip ir neperdavus.

Romų papročiai

Romai – tauta su savitais papročiais ir savitu gyvenimo būdu. Pasiteirauju, apie kokius įdomiausius romų bendruomenės papročius gali papasakoti S.Novopolskaja. Ji pirmiausia pamini piršlybas.

„Pas juos yra šeimos, kurios iki šiol visiškai oficialiai peršasi. Atvažiuoja piršliai ir tariasi su tėvais. Dabar jau labai retai. Bet būdavo gražiai atvažiuodavo su mašinom, visi laukia, visi jaudinasi“, – pasakojo Romų visuomenės centro vadovė.

Pasak jos, daug romų savo santuokų taip niekada ir neįregistruoja iki šiol. Tiesiog nemato prasmės. Valstybe ir jos teisinėmis procedūromis jie nepasitiki.

„Valstybė kaip institutas juos domina tik kaip socialinės paramos šaltinis. O kitokios procedūros, tokios kaip santuokos ar visokios registracijos, rūpi daug mažiau. Ir sovietmečiu, ir dabar“, – sako S.Novopolskaja.

Į vestuves, Romų visuomenės centro vadovės teigimu, romai kviečia visą bendruomenę. Tačiau dabar vestuvės vyksta ne tabore, o užsakytoje vietoje.

Ne visi bendruomenės nariai gali sau leisti dalyvauti vestuvėse, kadangi į vestuves eiti be pinigų ir dovanos papročiai griežtai draudžia. Tad niekada iš anksto nežinia, kiek žmonių ateis į vestuves, o romų iš paties taboro būna nedaug.

Užtat visa bendruomenė suvažiuoja į laidotuves, žmonių būna iš visos Lietuvos. Tiek pat žmonių suvažiuoja ir į metines.

„Metinės yra kaip vestuvės. Dar daugiau – jei į vestuves tu neisi be dovanos, tai į metines ateisi, nes nieko dovanoti nereikia. (…) Romai turi tradiciją – kažkas iš šeimos narių, kaip taisyklė, moteris, priima gedulą ir visus metus nešioja juodus rūbus. Ir juodą juostelę. Per metines ji sudegina tą juodą juostelę, nusiima gedulą ir prasideda šokiai su gyva muzika“, – pasakoja apie romų papročius S.Novopolskaja.

Egzistavo ir baronai

Lietuvoje esama ir legendų apie „čigonų baronus“. Klausiu, ar jos nors kiek paremtos realybe. S.Novopolskaja užtikrina – be abejo.

„Egzistavo baronas. Buvo renkamas. Sueidavo visi ir rinkdavo pagal patirtį. Turėjo būti gerbiamas visų“, – teigia S.Novopolskaja.

Tiesa, rinkimai, jos teigimu, vykdavo nebūtinai tabore. Ir netgi nebūtinai Vilniuje. Nes renkamas buvo visos Lietuvos romų baronas. Tačiau dabar ši tradicija, pasak S.Novopolskajos, jau nutrūkusi.

„Paskutinis išrinktas baronas buvo denominuotas. Mes pradėjome dirbti 2001 m., tai jau buvo denominuotas. Jis buvo benamis, nakvynės namuose gyveno. Kad mirė, sužinojome tik po mėnesio. Ir tokio instituto nebeliko“, – sako S.Novopolskaja.

Užtat romų teismai, pabrėžia ji, išliko iki šiol. Bendruomenės nariai, spręsdami ginčus, vis dar kreipiasi į savą teismą.

„Labai rimta institucija. Jei žmogus mano, kad reikia nustatyti tiesą, jis kviečia teisėją. Teisėjas turi būti labai gerbiamas žmogus, kurį pripažins ir kita pusė. Tokių žmonių nedaug, bet yra. Ir jis nustato laiką bei vietą, kur vyks teismas. Tada įvyksta teismas, teisėjas išklauso aplinkybes visiškai rimtai, ir jo sprendimas būna vykdomas“, – sako Romų visuomenės centro vadovė.

Romai, jos teigimu, taip pat turi įvairių su lyčių vaidmenimis susijusių tradicijų.

„Prie stalo vyrai ir moterys sėdi atskirai. Neatsisės kartu. Kaip Rytų šalyse, iš kur jie kadaise atėjo. Arba, pavyzdžiui, moteris yra laikoma nešvaria, todėl ji, tarkime, niekada nevalys tualeto. Jai negalima“, – sakė S.Novopolskaja.

Tai, jos teigimu, yra viena priežasčių, kodėl kai kuriems romams kyla problemų įsidarbinant. Pavyzdžiui, moteris romė, bandanti įsidarbinti valytoja ir sužinojusi, kad valyti reikės ir tualetus, dažnai iškart sako „viso gero“.

Tuo metu vyrai, sako S.Novopolskaja, niekada nevalys vietų, kur kiti gali pamatyti, kaip jie dirba.

„Kažkada vienas jaunas romas įsidarbino automobilių plovykloje. Jam buvo labai įdomu, iš pradžių dirbo su malonumu. Bet įsivaizduojat, atvažiuoja romų mašina ir jis sako – aš neplausiu tos mašinos, aš viešai negaliu. Galiausiai išplovė, bet tą pačią dieną išėjo iš darbo“, – pasakojo Romų visuomenės centro vadovė.

„Bet jei niekas nemato, valys ir darys, ką reikia. Štai gatvių plauti nelabai mėgsta, nes viešai. O grindis tarkime, plauti gali, bet tik kol niekas nemato, naktį“, – priduria ji.

Romai ar čigonai?

Užduodu dar vieną Lietuvoje kartais diskusijas keliantį klausimą. Tradiciškai Lietuvoje kalbant apie tautą buvo įprasta vartoti žodį „čigonai“, tačiau viešojoje erdvėje pastaruoju metu įsigalėjo praktika pereiti prie žodžio „romai“. Klausiu S.Novopolskajos, kodėl įvyko toks pokytis ir ar daug Lietuvos romų išties įsižeis, pavadinti čigonais.

Ji paaiškina, kad „romai“ – tai tautos savivardis, žodis, kuriuo romai vadina patys save savo kalba. Taip pat ir Lietuvoje gyvenantys romai. Tuo tarpu kiti žodžiai, kaip lietuvių „čigonas“, rusų „cigan“ arba anglų „gypsy“, yra tradiciškai vartojami tų valstybių gyventojų, bet ne pačių romų.

Dar 1971 m. pirmasis Romų pasaulinis kongresas kreipėsi į pasaulį, prašydami, kad vietoje įvairių vietinių vardų, dažnai turinčių neigiamą atspalvį, jų tautos atstovai visame pasaulyje būtų vadinami vienu vardu – romais.

Vis dėlto S.Novopolskaja pabrėžia, kad tai, ar žodis „čigonas“ taip pavadintą žmogų įžeis, pirmiausia priklauso nuo aplinkybių. Jos teigimu, dauguma Lietuvos romų, pavadinti čigonais, jei vartojant šį žodį nėra siekiama jų paniekinti ar juos įžeisti, tikrai nematys ko pykti.

Ji primena apie atlikėją Radžį – anot jos, jis pats per koncertus save vadina „čigoniuku Radžiu“ ir jo gerbėjai šį apibūdinimą vartoja teigiama prasme.

„Pažiūrėkite ir į tautybių registrą, ten tokios tautybės kaip romas nėra. Jei žmogus pats nori, kad jį vadintų (romu, – red. past.), pats paprašo, ir tada taip vadina“, – sako S.Novopolskaja.

Romų visuomenės centro vadovės teigimu, daug didesnė problema Lietuvos romams yra ne tai, kaip jie vadinami, bet tai, kad viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje jie nuolat yra siejami su prekyba narkotikais, nors tuo užsiima tik labai maža jų dalis.

Ji su liūdesiu pastebi, kad dažnai žiniasklaida, kalbėdama apie prekybą narkotikais, prekiautojo tautybę pamini būtent tuo atveju, jei jis yra romas. Taip reputaciją įgyja visa tauta, įskaitant ir žmones, kurie su prekiautoju neturi nieko bendra.

„Ar būtinai reikia minėti tautybę? Gali vietoje „čigonų tautybės žmogus“ rašyti „romų tautybės žmogus“, bet jei vis tiek akcentuoji, kad būtent jis prekiauja narkotikais, koks skirtumas? Va, pavyzdys – neseniai mačiau straipsnį, kaip sulaikė jauną žmogų, pas kurį rado narkotikų dozę. Ir tame straipsnyje paminėta, kad jis ėjo iš buto, kuriame gyvena romų tautybės asmuo. O kodėl nerašo, kokios tautybės buvo tas jaunuolis? Kad jis buvo, tarkime, rusas ar žydas? Kam apskritai tokiame straipsnyje rašyti tautybę? Nusikaltimas neturi tautybės“, – pabrėžia S.Novopolskaja.

Vieta be ateities

Pokalbiui einant į pabaigą, grįžtu prie taboro temos. Klausiu S.Novopolskajos, koks, jos nuomone, taboro laukia likimas. Ji sako, kad ilgai ši vieta nebeegzistuos.

„Taboro beveik nebeliko. Liko keli namai. Mes suprantame, kad jau nepaliks jų ramybėje. Nes žemė, matyt, kažkam pažadėta. Net kelius sutvarkė, nors namų beveik nebeliko“, – sako S.Novopolskaja.

Klausiu S.Novopolskajos, ar patys romai, vis dar gyvenantys tabore, šią teritoriją laiko namais. Ji atsako – be abejo.

„Dabar jie yra įbauginti, tad daug nori iš ten išeiti, nes bijo. Bet kai pasisuka kalba, jie verkdami sako kad čia jau ketvirta jų karta gyvena. Jų kartos trumpos. Būna, kad 32 metų moteris jau močiutė“, – sako S.Novopolskaja.

Pasak jos, yra žmonių, kurie nori likti gyventi tabore.

„Iš tų, kurie neprekiauja. Yra keli namai, kurie labai nenori išsikraustyti, padavė į teismą. Jie turi pagrindą ta prasme, kad visada mokėjo už elektrą. Juk buvo sudaryta sutartis, o sutartyje nurodytas ir namo numeris. Arba kitiems, kai namas sudegė, sumokėjo kompensaciją. Sako – tai kaip galėjo sumokėti, jei nelegalus?“, – pasakoja S.Novopolskaja.

Romų visuomenės centras, šiuo metu įsikūręs greta taboro, taip pat jau kitąmet greičiausiai persikels į kitą vietą.

„Romų visuomenės centras savo veiklos nesustabdys. Turime daug projektų, sėkmingai juos vykdome ir toliau vykdysime. Tik pakeisime lokaciją. Norime ir dienos centrą romų vaikams išlaikyti, kadangi turime galimybes ir patirtį“, – sako S.Novopolskaja.

Paklausta, kokia veikla romai, kurie nenori gyventi iš pašalpų, dažniausiai užsiima dabar, ji teigia, kad populiariausios – įvairios veiklos, kur dirbti galima „ant savęs“. Ir nėra fizinio darbo, kurio romai nemėgsta.

„Žinote, koks verslas populiarus tarp jaunų vyrų? Jie susimeta, perka krovininį autobusiuką, važinėja, renka metalo laužą ir priduoda. Taip užsidirba. Jie gali dirbti dieną naktį, bet kai dirba sau, neturėdami niekam atiduoti dalies savo pinigų. Tokia psichologija“, – sako S.Novopolskaja.

Kiti romai dirba taksistais. Jiems šiame darbe patinka, kad nėra viršininko ir dirbti galima sau.

„Arba kokį biznį pradeda. Stengiasi užsidirbti. Ne visi, bet stengiasi. Visaip“, – sako S.Novopolskaja.