Nykstančius objektus įamžinantis G.Pranckūnas: „Fotografuoju ne iš nostalgijos, o dėl estetikos“
Mano pirmoji profesija – tapyba. 1988 metais baigiau tuometinį Vilniaus dailės institutą, rengiau personalines parodas. Vis dėlto tas laikas kūrybinėms profesijoms buvo gan sudėtingas, įtemptas. Išgyventi vien iš meno nebuvo lengva, todėl pradėjau darbuotis grafiniu dizaineriu. 2001 metais tai tapo mano kasdiene veikla. Nenorėdamas būti vien sekmadieniniu tapytoju, „Lietuvos aido“ galerijoje surengiau paskutinę savo darbų parodą ir ėmiau ieškoti naujų, patogesnių raiškos būdų, kurie visada būtų po ranka. Šitaip į mano gyvenimą įžengė fotografija.
Pradėjęs aktyviau fotografuoti pamačiau, kad tarp tapybos ir fotografijos yra daug panašumų. Mano išsilavinimas ir kelių dešimtmečių tapybos praktika buvo labai naudinga. Turėjau bazinį supratimą apie tai, kaip veikia plokštuma, linija, kas yra dinamika bei statika – visa tai pravertė komponuojant fotografinius kadrus. Kita vertus, reikėjo prisijaukinti naujas priemones, pajusti jų specifiką, nuo spalvinės tapybos paletės galvą persukti prie tonalinio juodai baltos suvokimo. Visa tai, žinoma, atėjo su laiku.
Tačiau labiausiai prie fotografijos mane patraukė pats kūrybinis procesas, kuris yra be galo įdomus ir įtraukiantis. Ant drobės tikrovę gali veikti pagal savo kūrybinius poreikius, o fotografijoje, iš esmės, turi prisiderinti prie situacijos, aplinkybių ir tapti tos matomos tikrovės dalimi. Žinoma, galima keisti rakursus, objektyvus, atsirinkti, ką ir kaip fotografuoti, tačiau iš esmės tai nekeičia to, kas yra prieš tavo akis. Tai, be abejo, yra vienas esminių fotografijos išskirtinumų.
Aktyviai fotografuojant, įdedant daug pastangų, nepaliaujamai mokantis, gilinantis į fotografijos istoriją bei dabarties procesus, progresas vyksta gan sparčiai. Tačiau su laiku iškyla egzistenciniai fotografiniai klausimai: Ką aš darau? Kodėl? Kam to reikia? Štai kodėl čia būtina nuolatinė koncentracija ir siekis sukurti ne tik vieną gerą kadrą, bet įdomią, išsamią, kažkuo išskirtinę seriją. Mąstau ne pavieniais darbais, bet jų ciklais. Maža to, dirbu daugiausia su analogine fotografija, naudoju senas kameras, o čia šaudyti tuščiai yra didžiulė prabanga.
Šioje publikacijoje – trys skirtingos temos, tačiau visas jas sieja praeinantis laikas ir pamažu nykstantys mūsų tikrovės ženklai – katafalkai, kaimiškas Vilnius, XX a. 7–8 dešimtmečių vaikų žaidimų aikštelės. Tačiau svarbiausias motyvas įamžinti tokius dalykus yra estetinis – man tiesiog jie yra gražūs ir turiningi. Fotografuoju ne iš nostalgijos, o dėl estetikos.
„Priešnavis. Paskutinė pakyla“
2017–2018 m.
Miestų, miestelių ar kaimų bažnyčiose besitikint rasti dar išlikusių senųjų šarvonių, veriasi tylus ir ramus bažnyčios dalies, vadinamos priešnaviu, pasaulis. Čia patekęs esi jau bažnyčioje, bet dar tarsi ir ne. Tai pereinamoji zona. Čia neužtrunkama. Pro atviras duris krentanti šviesa, tylūs ir minkšti priešnavio šešėliai sukelia nenusakomai ramią, netgi šviesią susitaikymo nuotaiką.
Paskutinė pakyla, arba šarvonė, nors įprasčiausias tų puošyba dekoruotų dėžių pavadinimas – „katafalkas“. Šiandien bažnyčių prieangiuose jos dažniausiai tūno nugrūstos į tamsesnį kampą, pastumtos po vargonų choro laiptais. Jų, dabar vis rečiau benaudojamų, apibraižytas viršus, kartais tarsi lovatiese uždengtas calūnu ar tiesiog paprastu tautiniais raštais austu audeklu. Pačios įdomiausios tos senosios – rankų darbo, keliais sluoksniais dažų teptos perteptos. Jų formų ir dekoro įvairumas tiesiog stulbina.
Neretai šarvonės ryškiai kontrastuoja su architektūrine aplinka, be to, sukuria netikėtą santykį su šalia esančiais interjero elementais. Turtingesnės parapijos įsigyja ąžuolinius, lakuotus, staklėmis išpjaustytus modernių graborių dirbinius, tarsi išsišokėlius, kurie nedera aplinkoje, ypač kokioje nors šimtametėje medinėje kaimo bažnytėlėje. Kaip objektai tokios šarvonės visai neįdomios, atrodo nereikalingos ir svetimos. Tarsi iš kito pasaulio. Tik jų paskirtis – pakyla į kitą pasaulį – nuo seno vis tokia pati.
„Nykstanti idilė. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“
2020–2022 m.
Kaimiškasis Vilnius yra reprezentacinių vaizdų užribyje. Nebent tarsi kokia egzotika pasirodo romantizuoti nykstančių Šnipiškų vaizdeliai kaip kontrastas greta esantiems dangoraižiams. Toks Vilnius yra gerokai plačiau išsibarstęs – nuo Paplaujos, Markučių iki Šnipiškių ir nuo Naujininkų iki Žirmūnų bei Antakalnio. Jis labai jau visoks – vargo pagraužtas, lopytas perlopytas, palaikėm tvorom išraižytas, atlapom durim vėpsantis ar nebeveikiančiom satelitinėm antenom pakrypusių stogų linijas užapvalinantis. Daug kur toks jis jau pasmerktas.
Kitur atvirkščiai – įsikabinęs naujai perstatytais sutvarkytais namais su dailiom pievutėm, pripučiamais baseinėliais ir plastikiniais šiltnamiais kiemuose, aptvaruose lakstančiais dideliais šunimis. Visus juos jungia išlaikytas ryšys su gamtos kismu – pavasarine sėja ar sodinimu, rudeniniu sodo, neretai paveldėto iš kadaise buvusių savininkų, genėjimu ir kitais kasdieniais ūkio darbeliais. Savotiška idilė. Tik dažnai su pasmerkimu išnykti žyme.
„Dramblys, gaublys ir vaivorykštė“
2023–2024 m.
Šiame cikle fiksavau mažosios architektūros elementus Vilniaus miegamųjų rajonų daugiabučių kiemuose. Dramblys, vaivorykštė, raketa, gaublys – tai XX a. 7–9 dešimtmečio vaikų žaidimo aikštelių įrangos elementų pavadinimai.
Į visa tai stengiausi žvelgti be nostalgijos, kaip į specifinius aplinkos elementus, kurių funkcinį ir ideologinį krūvį išsklaidė laikas, nučiupinėjo suaugusieji ir vaikai, pakeitė gamta ir aplinka. Man buvo įdomu stebėti jų sąveiką su besikeičiančia aplinka, funkcijų kaitą ir lėtą, bet užtikrintą, keliavimą nebūtin.
Kai kurių nuotraukose užfiksuotų objektų jau nėra. Atsiradimo metu tų aikštelių aplinka buvo plyna, dabar jos – medžių apsuptyje, beveik parkuose. Tos sūpynės, čiuožynės, karuselės ar laipynės suaugo su blokinės architektūros aplinka, sudarydamos savotišką vienovę. Nors kartu jos taip ir liko atšiaurios ir negailestingos slystelėjimui ar pusiausvyros praradimui. Tų aikštelių likučiai tebėra liudininku jau nutolusio laiko, kai žaidimai kiemuose buvo vaikų kasdienybė. Dabar fotografuojant beveik nė karto nemačiau ten vaikų žaidžiant.
Nuotraukos Gediminas Pranckūnas
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė