Per laimingą atsitiktinumą išlikusios J.Dvariškio fotografijos: autoriaus pavardė paaiškėjo tik po pusės amžiaus
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Fotografijos muziejumi – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu – įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Lietuvos fotografijoje esama gausybė netikėtų ir jaudinančių istorijų, tačiau vargu ar kuri nors jų gali prilygti tarpukario mokytojo ir fotografo Jono Dvariškio (1912–1944) archyvo atradimo bei išsaugojimo istorijai.
Pokariu šio fotografo mėgėjo negatyvus, sukrautus vienoje Pakruojo daržinėje, atrado šešiolikmetis Juozas Antanavičius (1931–2022), vėliau tapęs žinomu kunigu. Tuo metu jis kaip tik nuomojosi kambarį, kuriame iki mirties gyveno J.Dvariškio mama. Jai mirus visi jos daiktai, tarp kurių ir apie 1200 sūnaus darytų negatyvų, buvo sudėti į dėžes ir palikti užmarščiai bei sunykimu.
Tvarkydamas daržinėje sudėtus daiktus, J.Antanavičius atrado šiuos negatyvus, o suprasdamas jų vertę, išsaugojo per visą sovietmetį. Tiesa, kas yra šių nuotraukų autorius, jis pats sužinojo tik po penkių dešimtmečių Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1990 m. atspaustas fotografijas J.Antanavičius nuvežė į Čikagą. Būtent čia artimas J.Dvariškio jaunystės draugas Petras Ąžuolas atpažino nuotraukas, įvardijo iki tol nežinomu buvusio fotografo, su kuriuo tarpukariu nemažai keliavo po Lietuvą, pavardę ir padėjo parengti pirmąją jo parodą bei katalogą.
Šiandien šis atsitiktinai išlikęs J.Dvariškio archyvas saugomas Šiaulių Fotografijos muziejuje. Daugiausia XX a. 4 dešimtmetyje darytose nuotraukose – kasdienis žmonių gyvenimas, jaunimo pramogos ir džiaugsmai, Šiaulių miestas ir etnografija, akimirkos iš kariuomenės kasdienybės bei žmonių portretai.
J.Dvariškis gimė 1912 m. Pakruojyje, name netoli bažnyčios (dabar Vytauto gatvė). Jo tėvas buvo geležinkelio darbininkas. Šeima gyveno nedideliame namelyje kiemo gilumoje, o didįjį namą prie gatvės nuomodavo. Būtent čia sekmadieniais po mišių vykdavo tarpukariu populiarių vaikų bei jaunimo katalikiškų organizacijų, angelaičių ir pavasarininkų, susitikimai.
Pradžios mokyklą J.Dvariškis baigė Pakruojyje, o vėliau mokėsi Šiauliuose. Čia 1936 m. jis baigė Šiaulių mokytojų seminariją tokiu būdu savo gyvenimą susiedamas su mokytojo profesija. Netrukus po studijų jis buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo Kaune, tačiau dėl prastos sveikatos iš tarnybos atleistas anksčiau laiko. Tuomet jis pradėjo mokytojauti netoli Rozalimo esančioje Meldinių pradinėje mokykloje, kur dirbo vedėju bei penktojo–šeštojo skyriaus mokytoju.
Buvę J.Dvariškio mokiniai ir beveik po pusės amžiaus jį prisiminė kaip puikų pedagogą bei auklėtoją, gebėjusį sudominti ne tik mokslais, tačiau ir gyvenimo pažinimo džiaugsmu. Jis pats aktyviai domėjosi istorija, geografija, biologija, filosofija, ypač mėgo literatūrą, rinko aforizmus. Be papildomo atlygio ruošė moksleivius stoti į gimnaziją, mokė matematikos bei vokiečių kalbos.
Dar studijuodamas Šiauliuose J.Dvariškis susidomėjo fotografija ir įsigijęs mini fotoaparatą „Zeiss Ikon Baby Box Tengor“ ėmėsi fotografuoti. Laisvu laiku bei per atostogas jis nemažai keliavo po aplinkinius miestelius, kaimus fotografuodamas sutiktus žmones, jų buitį, kasdienybės darbus, turgus, architektūrą, gamtą, dvarus. Savo nuotraukose taip pat fiksavo ir artimiausią savo paties aplinką – artimųjų ir draugų, mokinių bei karių portretus.
Jo archyve taip pat esama ir žaismingų reportažų iš ypač pamėgtos J.Dvariškio veiklos – plaukiojimo baidarėmis po upes bei ežerus. Kaip prisiminė viena buvusi jo mokinė, šias keliones fotografas aprašydavo dienoraštyje, kurį iliustruodavo savo paties darytomis nuotraukomis. Deja, neišlikę nuotraukų aprašai neleidžia tiksliai dokumentuoti jo kelionių geografijos, aplankytų vietų bei įamžintų žmonių vardų.
J.Dvariškis taip pat priklausė Šiaulių fotomėgėjų sekcijai. 1933 m. sausio 28 d. Šiauliuose surengtoje „Putpelės“ draugijos fotografijos parodoje eksponuotos ir dvi jo nuotraukos – „Lygumų bažnytėlė“ bei „Žiemos pradžia“. Taip pat jo darbai publikuoti periodiniuose prieškario leidiniuose „Romuva“, „Karys“ ir kituose. Jis gan aktyviai dalyvavo ir „Aušros“ muziejaus rengiamose ekspedicijose.
Netrukus po to, kai J.Dvariškis apsigyveno Rozalime, čia persikraustė ir jo tėvai, pardavę namus Pakruojyje. Tokį sprendimą nulėmė liga: tiek pats fotografas, tiek ir jo tėvas sirgo tuberkulioze, o kaip tik Rozalime tuomet veikė džiovininkų sanatorija. Vis dėlto tėvas netrukus mirė, o J.Dvariškiui, ligai progresuojant, teko palikti darbą mokykloje. Nuo 1943 m. jis darbavosi Rozalimo bibliotekos vedėju.
Vis dėlto 1944 m. pavasarį pakirstas ligos J.Dvariškis mirė. Jam tuomet tebuvo 32-eji. Istorijoje yra išlikę ir paskutiniai šio fotografo mėgėjo bei pedagogo žodžiai: „O kas toliau?“.
J.Dvariškis buvo palaidotas Rozalimo kapinėse, šalia savo tėvo, netoli koplyčios. 1993 m. vietos gyventojų, buvusių mokinių bei jo giminaičių inciatyva prie kapo iškilo tautodailininko Sauliaus Ūso nukaltas trijų metrų ąžuolinis stogastulpis.
Pirmoji J.Dvariškio darbų paroda buvo surengta Čikagoje. Čia 2001 m. nedideliu 120 egz. tiražu išleistas ir 224 jo nuotraukų albumas „Lietuva 1933–1940“. Vėliau ši paroda buvo eksponuota ir Šiauliuose.
2022 metais Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje parodoje „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje" tarp įvairių menininkų darbų buvo pristatomos ir kelios J.Dvariškio fotografijos.
Nuotraukos Jonas Dvariškis iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė