Peržengti tabu – vyrų aktus sovietmečiu fotografavusi Snieguolė Michelkevičiūtė: tai buvo mano oazė
Fotografiją atradau dar vaikystėje būdama vos vienuolikos. Pamenu, net tą dieną, kai pirmą kartą ir visam gyvenimui buvau pakerėta fotografijos žavesio. Tąkart metais jaunesnis brolis, užsidaręs kamaroje, kur mes laikėme maisto atsargas, kažką paslapčia darė tamsoje. Jis atsisakė atidaryti man duris teigdamas, kad negali įsileisti šviesos. Tai sužadino mano smalsumą ir intrigą – norėjau pamatyti, kas gi ten tokio vyksta. Galiausiai po kurio laiko jis mane įsileido ir aš pamačiau spausdinamas nuotraukas. Tai mane nepaprastai sužavėjo ir netrukus aš taip pat pradėjau fotografuoti. Tai buvo 1964 metai.
Ilgus metus fotografavau „Smena“, kurią brolis buvo radęs tėvų drabužių spintoje. Tai buvo tėčio aparatas: jis šį bei tą nufotografuodavo sau, bet paskui aparatą „privatizavau“ aš. Ką tuomet fotografavau? Namuose man buvo neįdomu – čia viskas įprasta, matyta, tad aš ėjau į gatvę ir paveikslavau kiemo vaikus, už lango dirbusius gaisrininkus, aplinkinius pastatus, Nemuno krantinę, plaukiančias lytis, į užutekį žiemojimui suplaukiančius garlaivius, maudynes, bulvių sodinimą, klasės drauges ir t.t. Vėliau tėvas, pamatęs atspausdintas nuotraukas, pasiūlė geriau fotografuoti ne svetimus žmones, bet savus. Tačiau aš vis tiek užsispyrusiai fotografavau tai, kas man buvo įdomu pačiai.
Pamenu, mūsų kieme augo sodas, tad kaimynystės vaikai dažnai lipdavo per tvorą ir vogdavo obuolius bei slyvas. Aš juos fotografuodavau ir sakydavau, kad nuotraukas perduosiu milicijai. Taip jų obuoliavimai greitai baigėsi... Kažkuria prasme šis fotografavimas tapo savotišku dokumentu, liudijimu, tačiau labiausiai žavėjausi tuo, kaip iš niekur ant tuščio popieriaus lapo staiga ima atsirasti vaizdas. Tai buvo tiesiog nepaprasta.
Niekas manęs fotografuoti nemokė: tėvas nuolatos buvo darbuose, o nei knygų, nei mokytojų nebuvo, tad bandžiau pati ir mokiausi iš savo klaidų. Be abejo, buvo daug broko ir nepavykusių kadrų – ko norėti, juk ir technika mano buvo labai primityvi. Nepaisant to, entuziazmo ir noro fotografuoti tai neatmušė. Ir nors daugelį vaikystės ir jaunystės negatyvų galiausiai išmečiau kaip niekam tikusius, tačiau tai ir buvo pagrindinė mano fotografijos mokykla, kurioje visko išmokti teko savarankiškai.
Baigusi mokyklą tris kartus stojau į mediciną, tačiau nesėkmingai. Tuomet nusispjovusi ėjau dirbti į statybas. Dariau viską: dažiau, klojau plyteles, špakliavau sienas – viso to mane buvo išmokęs inžinieriumi dirbęs tėvas. Buvo smagu, nes galėjau ir fotografuoti, daugiausia statybininkus – apsitaškiusius cementu, purvinus, baisius...
Tačiau visą gyvenimą to daryti nesinorėjo, tad galiausiai įstojau į tuometinį Kauno politechnikos instituto Elektrifikavimo fakultetą. Šios studijos man buvo labai naudingos ir fotografijai, mat tais laikais, kai nieko lengvai negalėjai įsigyti, tai padėjo susikurti savo pačios fotolaboratoriją: pasidaryti tinkamą didintuvą, apšvietimą kokio norėjau – ne kiekvienas tai sugebėjo.
Tais laikais moteris fotografė buvo kaip anekdotas ir niekas į mane rimtai nežiūrėjo. Mano pačios darbas su fotografija niekaip nebuvo susijęs – tai buvo hobis, kuriam galėjau skirti tik laisvą laiką po darbų: vakarus, savaitgalius, atostogas. Suderinti tai su pareigomis darbe ir šeima buvo nelengva – ne kartą nusivylusi norėjau tai mesti. Tačiau iš tėvo buvau išmokusi pamoką: ką pradėjai, tą padaryk iki galo... Tad dirbau dieną naktį atsidėjusi tam, ką branginau. Tai buvo mano kūrybos ir asmeninės erdvės oazė.
Vėliau Kauno Profsąjungos rūmuose veikusiame fotoklube susipažinau su kitais fotografais, iš jų gavau nemažai techninių patarimų. Tiesa, mano darbų į parodas ir konkursus užsienyje jie vis tiek atkakliai nepriimdavo. Tad nusprendžiau veikti savarankiškai ir, nepaisydama Fotomeno draugijos, nuotraukas į Maskvą – kur ir vykdavo pagrindinė atranka – siųsdavau savarankiškai. Ir tik kai apie 1981 m. už vieną savo darbą gavau apdovanojimą, vietiniai fotografai staiga nustebo – iš kur čia ta Michelkevičiūtė atsirado... Tuomet jie priėmė mane kaip kandidatę į Fotomeno draugiją. O galiausiai po trejų metų – 1989-aisiais – tapau visateise nare.
Daugiausia fotografavau žmones – tiek savo dukras, tiek senolius, menininkų ar nepažįstamų žmonių portretus, galiausiai aktus – tiek vyrų, tiek ir moterų. Su žmonėmis man tiesiog įdomu bendrauti, klausytis jų istorijų: išgirsti, pamatyti, pažinti. Stengiausi išvengti reportažinio fotografavimo – tai man kvepėdavo laikraščiais, todėl nebuvo įdomu. Daugiau kūriau ekspromtu – improvizuodama, žaisdama, gaudydama subtilias šviesos akimirkas.
Fotografijų ciklą „Moteris apie vyrus“ pradėjau 1977 metais. Tuomet moterų aktai jau buvo tartum legalizuoti ir vienas kitas žymesnis fotografas juos galėjo rodyti. Bet vyrų aktai – tabu. Tad aš kūriau tai, kas buvo man pačiai įdomu ir viską dėjau „po pagalve“. Jaučiausi suradusi savo temą, kur niekas dar nebuvo įžengęs. Pirmuoju personažu tapo mano vyras: jis labai mėgo fotografuotis, tad buvo paprasta – nereikėjo jo įkalbinėti – pats prašydavosi.
O vėliau atsirado ir kitų vyrų. Paprastai jie patys mane susirasdavo arba kiti fotografavai nukreipdavo į mane. Tai buvo įdomi patirtis, kur pamačiau nemažai įvairiausių tipažų. Pavyzdžiui, prašydavo fotografuoti su „kalgotkėm“, pasidažę – vėliau sužinojau, kad buvo homoseksualūs. Kadangi savo studijos neturėjau, tai neretai fotografuotis eidavome tiesiog į brūzgynus šalia Neries. Tačiau šių darbų niekad nerodžiau, mat tai buvo asmeninės fotosesijos.
Kodėl iki to niekas nefotografavo vyrų aktų? Gal todėl, kad vyro kūnas laikomas negražiu, grubiu, vulgariu. Bet juk viskas priklauso nuo požiūrio ir tai, kaip fotografuojama. Man pačiai rūpėjo vizualumas, estetika, formos išskirtinumas, judesys.
Pirmą kartą šio ciklo darbus fotografams parodžiau Nidos seminaro metu 1991 metais. Pamenu, kad tąkart fotografijų peržiūras rengėme kartu su Evaldu Butkevičiumi. Visi fotografai kaip ėjo, taip ir praėjo tiek pro mano, tiek ir pro Evaldo darbus. Ir tik vienintelis Virgilijus Šonta stabtelėjo ilgėliau. Jis peržiūrėjo visus darbus ir sustojęs prie maniškių pasakė: „Štai, drąsus fotografas atsirado, kuris vyrų aktus rodo.“ Jis mat manė, kad tai E.Butkevičiaus darbai... Niekas negalėjo pamanyti, kad moteris galėtų fotografuotų vyrų aktus. Tokia buvo realybė.
Pirmoji dėmesį į mano darbus atkreipė dailėtyrininkė ir kuratorė Raminta Jurėnaitė. 1994 metais ji šias fotografijas eksponavo Šiuolaikinio meno centre surengtoje bendroje parodoje „Duona ir druska“. Tuomet sulaukiau ir apdovanojimo – pirmosios premijos. Po to sekė gausybė asmeninių ir bendrų parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – pastarosiomis kaip tik daugiausia ir rūpinosi Raminta.
Nuo vaikystės norėjau piešti, tačiau galimybių kur nors to mokytis nebuvo. Tad fotografija man tapo savotišku dailės pakaitalu. Visi mes žiūrime, tačiau ne visi matome, kas yra aplinkui. Na, o fotografas yra tas, kuris pamato ir užfiksuoja tai, ko nepastebi kiti. Šis „rašymas šviesa“ man suteikė kūrybos ir gyvenimo pilnatvę.
Nuotraukos Snieguolė Michelkevičiūtė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė