Poetas Rimvydas Stankevičius: „Užkalbėti skausmą – viena esminių poezijos galių“

„Kai buvau aštuoniolikos, svajojau apie tai, kad būtų kas leidžia mano knygas ir skaitytojų, kuriems tai būtų reikalinga. Šiandien galiu pasakyti, kad visa tai išsipildė“, – teigia poetas Rimvydas Stankevičius, šiais metais savo penkiasdešimties metų jubiliejų pasitikęs ne tik nauju poezijos rinkiniu „Įsitvėrimai“, bet ir Nacionalinės kultūros ir meno premija, kuri jam skirta už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje.

Neabejotinai vienas produktyviausių dabarties poetų, dainų tekstų bei libretų autorius savo kūryboje tvirtai remiasi į lietuviškos kultūros tradiciją, o savo poezijos šaltiniais įvardija senuosius užkalbėjimus ir burtažodžius, Maironį ir Marcelijų Martinaitį, filologijos studijas ir krikščionybę.

„Iš viso to aš ir esu padarytas“, – sako R.Stankevičius, savo eilėraščiuose – poetinio žodžio apeigomis – trinantis ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, religijos ir poezijos, muzikos ir tylos. Neatsitiktinai profesorė Viktorija Daujotytė jį yra įvardijusi „stipraus poetinio veiksmo poetu, kuriančiu poetinę tikrovę kaip aukščiausią žmogaus tikrovės pakopą.“

– Prieš mūsų pokalbį vienoje knygoje perskaičiau mintį, kad žiema yra geriausias laikas pasakoti istorijas. Ši mintis įstrigo todėl, kad jūsų eilėraščiai yra sklidini žiemos, sniego ir pūgos motyvų. Vienas iš atsakymų kodėl, matyt, slypi jūsų paties biografijoje – esate gimęs sausį. O žiema ir istorijų pasakojimai jums susiję?

– Esu žiemos vaikas, todėl visi jos vaizdiniai į mano poeziją yra atėję iš vaikystės. Tuomet daug laiko praleisdavau pas savo senelius Gilučių kaime visai šalia Elektrėnų. O žiemos kaime dešimtis kartų gražesnės nei mieste. Didžiulės pusnys, nuo šalčio žaižaruojantis sniego paviršius – tuomet sakydavome, kad tai raganos smegenys žiba, apšerkšniję medžiai, kranksinčios varnos, milžiniški varvekliai, kabantys nuo stogų, ir juose žaidžianti saulės šviesa – tartum kokioje pasakoje. Tad žiema jau pati yra pasakotoja.

Tačiau mano vaikystėje buvo ir kitokių pasakojimų. Kaime daugiausia laiko leidau su mane prižiūrėjusia tetute Anelija, kuri mėgo kurti visokias istorijas. Nežinau kodėl, bet dažniausiai jos būdavo šiurpios, gąsdinančios ir visiškai nevaikiškos. Tetutė pasakojo apie juodąją magiją, velniams parduotą dūšią ir lavonus... Ir visa tai man labai patiko.

Vėliau Elektrėnuose su draugais dažniausiai laiką leisdavome už mūsų namo esančiame sulaukėjusiame sode, kurį vadindavome Prerija, mat buvome prisiskaitę knygų apie indėnus ir pasigaminę lankus patys jais virsdavome. Čia mes susikurdavome lauželį ir, ypač žiemą, kai anksti sutemdavo, burdavomės apie jį ir vieni kitiems pasakodavome baisias istorijas. Man rodos, daugeliui berniukų gerai pažįstamas tas jausmas, kai truputį baugu, bet būtent tai ir patinka. Beje, eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ kaip tik ir sukūriau siekdamas šio jausmo.

Paūgėjęs dažnai eidavau į tolimąjį mišką ir toje pačioje vietoje vis kūrendavau ugnį. Per kokius penkerius metus mano laužavietė pavirto savotišku postamentu – tiek pelenų ten buvo susidarę. Čia daugiausia klausydavausi gamtos sekamų istorijų. Įsivaizduok: žiema, traška degančios malkos, aplink aklina tamsa ir tik ugnis išplėšia nedidelį šviesos plotelį, o kažkur tolumoje girdi kaukiantį vilkas. Tai nepaprastai galingas potyris, kuris pažadina vaizduotę.

– Kitaip sakant, kūrybą.

– Būtent. Kai pradėjau skaityti knygas, išgyvenau dėl to, kad Elektrėnai gerokai skyrėsi nuo to, ką radau knygose – mano tikrovėje nebuvo nei didžiulių miestų su klaidžiomis senamiesčių gatvėmis, nei prerijų, kur ganosi bizonų bandos. O juk skaitydamas visada ieškai to, kas patvirtintų tavo paties egzistencinę patirtį. Štai kodėl išeitis buvo vienintelė – tikrovę paversti tokia, kokią norėjau ją matyti. Būdavo, valgau daktarišką dešrą ir galvoju, kad tai elniena, geriu serbentų kompotą ir įsivaizduoju, kad tai gardžiausias vynas. Elektrėnų ežeras man tapdavo visais įmanomais vandenynais, o miškai, ačiū Dievui, čia jų netrūko, likdavo tiesiog stebuklingais miškais, kokie jie ir buvo.

– Bet Elektrėnai tuomet buvo garsūs ir pirmąja ledo arena Lietuvoje, taip pat čia besitreniravusia ir aukštų rezultatų pasiekusia ledo ritulio komanda – būtent todėl miestelis buvo net vadinamas Lietuvos ledo ritulio sostine. Ar arenos ledas, pačiūžos bei ledo ritulio lazda taip pat yra jūsų minėtos žiemos pasakos dalis?

– Vyresnis mano brolis labai mėgo ledo ritulio varžybas ir niekada nepraleisdavo progos apsilankyti arenoje. Jis vesdavosi ir mane, manydamas, kad ir man tai patinka. Bet aš nejutau tam jokios aistros. Pamenu, kai mokykloje didžioji dalis klasiokų užsirašė į ledo ritulio treniruotes, aš kategoriškai atsisakiau, nes man nebuvo įdomu daryti tai, ką daro dauguma. Šitaip aš atsidūriau ne ledo arenoje su lazda ir šalmu, bet muzikos mokykloje su natomis ir akordeonu.

Užbėgdamas pasakojimui už akių pasakysiu, kad šio instrumento nepamilau, o baigęs muzikos mokyklą demonstratyviai užkaliau akordeoną futliare ir nuo to karto niekados jo nepaėmiau į rankas. Nepaisant to iki šiol muzikos mokyklai esu dėkingas už čia įgytas teorines žinias ir išlavintą klausą.

Bet čia aš gavau ir kai ką žymiai daugiau. Kadangi namie neturėjau pianino – pagrindinio instrumento – repetuoti galėdavau tik mokykloje. Štai kodėl atėjus į pamoką, pianino mokytojas mane pasodindavo prie instrumento ir liepdavo mokytis to, kas buvo užduota namų darbams. Jis užrakindavo mane klasėje ir išeidavo savo reikalais žadėdamas po pamokos sugrįžti. Tačiau taip nutikdavo ne visada – kartais jis mane tiesiog pamiršdavo...

Šitaip kartais vienas klasėje aš praleisdavau valandų valandas. Laikas tuomet tekėdavo labai iš lėto... Aš truputį pagrodavau, o tada eidavau tyrinėti klasės. Buvo labai įdomu naujai pamatyti pačią aplinką, kai niekas neblaško dėmesio. Būtent dėl to aš atradau visiškai kitokį santykį su daiktais. Pavyzdžiui, ilgai stebėdavau, kaip lakuotų suolų paviršiuose atsispindi besileidžianti saulė. Kartą spintoje atradau patefoną ir krūvą plokštelių. Kadangi tai buvo muzikos mokykla, naivu būtų buvę tikėtis brolių Aliukų ar Pugačiovos įrašų. Tuomet sėdėdavau vienas klasėje ir klausydavausi sau Mozarto. Įdomu: kai mokytojai liepdavo klausytis tokios muzikos, tai natūraliai iškart atmetimo reakcija būdavo. Bet sėdint vienam užrakintam klasėje – gražu. Man tai buvo raktas į klasikinę muziką. Tačiau, visų pirma – į vienatvę.

– Rašytoja Vanda Juknaitė yra pasakojusi vaikystėje patyrusi kažką panašaus: tėvams išėjus į darbus kolūkyje, o seseriai į mokyklą, ji, tuomet vos penkerių, visai dienai likdavo viena užrakintoje troboje. Pasak jos, tai buvo galimybė susitikti su savimi pačia, o šį laiką rašytoja įvardijo kaip savo pačios mąstymo ir įsiklausymo pradžią.

– Vaikas labai nemėgsta būti vienas – tai visiškai svetima jam būsena. Tačiau būsimam menininkui, net jei jis dar nežino, nesiekia toks būti, vienatvė yra be galo svarbu. Būtent vienatvėje vaikas auga vidujai, išmoksta būti su daiktais, aplinka, Dievu, gamta ir, žinoma, savimi pačiu. Šitaip žmogus ima su jais žaisti savo mintyse.

Mano bičiulis, poetas Darius Šimonis, yra pasakojęs tokį epizodą iš savo paties vaikystės: jis sėdi namuose ir įsivaizduoja esąs Štirlicas – sovietams dirbęs nacistinės Vokietijos žvalgas iš anuomet populiaraus serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“. Rankoje laikydamas pieštuką, kuris, be abejo, yra ne kas kita, o cigaretė, jis sėdi prie stacionaraus telefono ir laukia skambučio, turėsiančio pakeisti Antrojo pasaulinio karo eigą ir nulemsiančio viso pasaulio ateitį. Jo galvoje vyksta tokie įtampos ir dramų kupini šnipų žaidimai, kokių galėtų pavydėti bet kuris scenaristas. O tuo tarpu pro šalį eina Dariaus mama ir išvydusi šitokį vaizdelį tik atsidūsta ir taria: „Vaikeli vaikeli, eitum geriau į lauką su vaikais pažaisti, o dabar štai sėdi kaip koks grybas ir nieko nedarai...“ Na, ir kaip mamai paaiškinti, kad tas vaikas išties šią akimirką žaidžia, kad jo galvoje skleidžiasi pasauliai ir vyksta didžiausi nuotykiai, nors išties atrodo, kad jis tik sėdi ir nuobodžiai žiūri į vieną tašką...

Kol vaikas yra būryje tarp kitų, kol aplink jį nuolatinis šurmulys, vyksmas, jam nėra jokio reikalo ir net galimybių įsiklausyti į savo vidų – o kas ten yra? Ir tai tikrai nėra itin maloni patirtis, tačiau ji būtina menininkui. Aš tai išgyvenau ne tik vienas užrakintas klasėje, bet ir eidamas į individualias pamokas muzikos mokykloje, grįždamas vienas namo. Kartais tarp pamokų būdavo tarpai, tuomet traukdavau prie ežero ir žiūrėdavau, klausydavausi ir patirdavau tai, ką galima patirti tik vienatvėje. Iš čia, iš niekur kitur, matyt, ir užgimė poezija.

– O kokie buvo pirmieji skaitiniai, kurie įsirėžė į atmintį ir gal net paskatino pačiam imtis rašymo?

– Knygos atsirado tuomet, kai pats dar nemokėjau skaityti. Pirmiausia balsu man skaitė tėvas ir tai buvo ne kokios vaikiškos knygos, pasakos, bet tai, ką jis skaitė pats sau. Atsimenu gausybę žodžių, kurių nesuprasdavau. Tačiau tėvo kiekvieną kartą juk nepertraukinėsi, todėl nesuprantamų žodžių prasmes susikurdavau pats sau.

Tuo tarpu poeziją pirmą kartą išgirdau iš mamos. Kadangi vaikystėje daug kartų sirgau ausies uždegimu, o padorių vaistų nelabai buvo, norėdama mane nuraminti mama keldavosi iš lovos, imdavo mane ant rankų ir vaikščiodama po kambarį deklamuodavo visus per savo gyvenimą išmoktus eilėraščius. Mano laimei, mokėjo jų daugybę. Vaikščiodama pirmyn ir atgal, linguodama į ritmą, su jai būdingomis intonacijomis ji mintinai sakydavo ištisinį poetinį srautą eilėraščių tol, kol aš užsnūsdavau ir šitokiu būdu tartum užkalbėdavo mano skausmą. Atvirai sakant, man iki šiol tai yra viena esminių poezijos galių.

Per savo gyvenimą nejučiom bandžiau atrinkti tuos vaikystėje girdėtus tekstus, mat dalį jų, girdėtų ne sykį, įsiminiau. Tarp jų, žinoma, buvo Salomėjos Nėries, Vytės Nemunėlio, Justino Marcinkevičiaus, Teofilio Tilvyčio ir kitų autorių eilėraščiai, eiliuotos pasakos ir poemos. Mamai ne tiek rūpėjo turinys ar teksto kokybė, kiek kalbos ritmas, jis giliai įsikalė ir kažką manyje pabudino.

– Gal poetą?

– Nežinau. Mama yra pasakojusi epizodą iš mano vaikystės, kurio aš neatsimenu: tąkart priėjęs prie tetos, dirbusios mokytoja, paklausiau: „O poetai – garbingi žmonės?“ Ji atsakė „žinoma“ ir dar pridėjo, kad jiems net paminklai statomi. Tuomet, mamos žodžiais tariant, atsakęs „tada gerai“, nuėjau sau, matyt, radęs atsakymą į kažkokią esminę dilemą.

Trečioje klasėje mano eilėraščiai buvo iškabinti mokyklos stende. Žinoma, tai buvo vaikiški eilėraščiai apie mamytę, žiemą. Pamenu štai tokį ketureilį: „Sniego pūgos, baltos tetos, / sūkuriais atkaukia, / Tai ateina Nauji metai / per baltas palaukes“. Norėčiau sakyti, kad tuomet mane pagavusi poezijos srovė iki šiol taip ir neša, tačiau toli gražu taip nebuvo. Pirmą kartą viešai iškabinus mano eilėraščius, aš dar nežinojau, kokia skaudi gali būti šlovės kaina. Vyresni mokiniai koridoriuose mane ėmė sprigtuoti ir pravardžiuoti „poetas-kotletas“. Net ir iš suaugusiųjų sulaukiau gėdinimo: „Eilėraščiai – argi tai vyro užsiėmimas“... Matyt, turėjau suprasti, kad tik ledo ritulys arba kosmonautika – tai, kas yra kiekvieno vyro pašaukimas. Ir tai mane paveikė, atgrasė nuo rašymo. Aš maniau, kad niekados daugiau prie poezijos nesiliesiu.

Tačiau maždaug penkiolikos ar šešiolikos Elektrėnų knygyne užtikau Rolando Mosėno eilėraščių knygutę „Šviesoje“. Mane suintrigavo ne tiek pati poezija, kiek autorius. Knygoje radau publikuotą ilgaplaukio jaunuolio portretą, o šalia jo buvo parašytos gimimo ir mirties datos. Man buvo įdomu pažiūrėti, ar eilėraščiuose kaip nors atsispindi tai, kad šiam žmogui buvo lemta nugyventi vos dvidešimt metų, ar kokiu nors būdu poetas tai jaučia ir gali išsakyti savo tekstuose. Neabejotinai tuomet aš buvau įnikęs į egzistencinius klausimus, gyvenimo ir mirties problemą, todėl tam tikro patvirtinimo ieškojau ir knygose.  Šitaip ta nedidelė knygelė mane sugrąžino prie eilėraščių rašymo.

– Ar šiame kelyje turėjote palydėtojų, mokytojų, ar daugiausia rėmėtės knygomis ir savo paties intuicija?

– Dvyliktoje klasėje perskaičiau Donaldo Kajoko eilėraščių knygą ir tuomet patyriau pirmąjį ir stipriausią apsvaigimą nuo poezijos. Pamenu, sėdėjau, skaičiau ir staiga pajutau, kad kėdės atlošas prapuolė ir mane nusinešė neaprėpiamos erdvės. Tuomet pamaniau: „Ach, tai štai kas yra tikroji poezija...“. Tuomet daviau sau žodį, kad pirmasis, kam parodysiu savo eilėraščius, bus Kajokas. Netrukus taip ir padariau: nuvažiavę į Kauną nuėjau į „Nemuno“ redakciją ir krūvą savo eilėraščių padaviau poetui, vildamasis, kad tai bus mano pirmoji publikacija.

D.Kajokas tų eilėraščių neišspausdino, tačiau davė gerokai daugiau. Jis man pasiūlė atvažiuoti po savaitės. Tuomet jis atsinešė pabraukytus, pastabų prižymėtus lapus su mano tekstais ir perskaitė paskaitą, kurioje sudėliojo esminius rašymo principus. Pavyzdžiui, iš jo pirmą kartą išgirdau sąvoką „smūginė eilutė“ – tikėtina, kad tai paties D.Kajoko sugalvotas terminas, nes literatūros teorijoje nesu tokio užtikęs – kai eilėraščio pabaigai paliekama skaitytoją tiesiog „nukertanti“ mintis. Šiuo pamokymu vadovaujuosi iki šiol ir tai – D.Kajoko mokykla.

Taip pat jis sakė, kad eilėraštis turi būti tartum medis – šakotas, bet vieno tvirto kamieno. Tuo tarpu aš, jo žodžiais tariant, į vieną eilėraštį bandžiau sutalpinti visą pasaulį. Poetas ragino vengti tokių abstraktybių kaip laikas, amžinybė, begalybė, kuriose nėra konkretaus žmogaus, jo individualaus balso. Tuo tarpu man tuomet atrodė, kad tokiais svariais, didingais žodžiais aš įvardiju labai daug esminių dalykų, o, pasirodo, nepasakau nieko. Šios konkrečios pamokos man buvo labai svarbios ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą.

Vėliau, jau studentavimo metais, D.Kajoko estafetę perėmė Aidas Marčėnas – jį pasirinkau būti mano pirmosios knygos redaktoriumi. Aidas su manimi kalbėjo labai paprastai, kaip autorius su autoriumi, nebandydamas parodyti savo intelekto, apsiskaitymo ir poetinės išmonės, bet palengva vesdamas rašymo takais.

Vis dėlto, labiausiai tuomet mane paveikė abiejų šių poetų, kurie tuomet jau buvo žinomi poezijos meistrai, požiūris į mane – jauną, tik pradedantį literatą. Jie negailėjo savo laiko ir nuoširdžiai dalijosi savo išmintimi bei rašymo patirtimis, kad pramuštų lubas ir aš galėčiau pats pamažu augti į saulę. Šitokio dėmesio ir rūpesčio jaunaisiais poetais šiandien labai pasigendu iš vyresnių kolegų rašytojų.

– Įdomu tai, kad prieš keletų metų profesorė Viktorija Daujotytė savo knygą „Balsai ir sambalsiai“ kaip tik ir skyrė jūsų trijulės – D.Kajoko, A.Marčėno ir R.Stankevičiaus – „eilėraščių brolystei“, tokiu būdu ne tik įvardydama tam tikrą panašumą, tęstinumą, tačiau patį priskirdama prie literatūros kanono. Kaip dabar jaučiatės atsidūręs po vienu viršeliu su savo mokytojais?

– Pakartosiu tai, ką po šios knygos pasirodymo pasakiau ir profesorei V.Daujotytei: mane ši knyga suglumino ir sumažino. Įsivaizduokite, vaikas nori būti geriausiu krepšininku savo klasėje, o gal net ir mokykloje. Jis daug treniruojasi ir net jaučiasi kietas. O štai vieną dieną jis yra atvedamas prie Arvydo Sabonio ir nufotografuojamas. Ir tą akimirką iš jo meistriškumo ir ūgio nieko nebelieka. Šitaip ir aš, atsidūręs šalia D.Kajoko ir A.Marčėno, pasijutau mažas ir niekingas jų poezijos šešėlyje.

Kita vertus, žinoma, tai yra ir begalinis džiaugsmas. Kai Jasonas Newstedas buvo priimtas groti bosine gitara grupėje „Metallica“, jis sakė besijaučiantis lyg sapne: visą paauglystę virš jo lovos kabojo šios grupės plakatas ir galimybė kada nors ateityje groti šiame kolektyve jam atrodė mažiau tikėtina, nei atsidurti Mėnulyje. Tad argi tai ne stebuklas? Ir man nutiko lygiai tas pats: staiga aš atsidūriau viename pasakojime su savo kumyrais – tai tikrai yra kažkas iš fantastikos srities.

– Savo kūrybos trajektoriją jūs pabrėžtinai įvardijate kaip tam tikrą poetinės tradicijos tąsą, einančią nuo Maironio, per Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį ir kitus poetus, kurie savo šaknis yra suleidę į lietuvių kalbą ir kultūrą, tautosaką ir istoriją. Kas tai nulėmė: vidinė struktūra, tautinio atgimimo banga, filologijos studijos, M.Martinaičio organizuota „Literatų kalvė“ Vilniaus universitete?

– Lietuvių kalba ir kultūra, tautosaka ir istorija – tai ir yra pagrindas ir visiškai normalu į tai remtis. Umberto Eco yra sakęs, kad mes visi esame nykštukai, tačiau nykštukai, sėdintys milžinams ant pečių – štai kodėl kartais mes net galime pamatyti toliau nei jie.

Žinoma, galima šio pagrindo nepripažinti, nevertinti to, bet jis vis tiek yra. Štai kodėl man yra juokingas dabartinių kartų įsivaizdavimas, kad pasaulis prasideda nuo jų, ir graudu dėl to, nes tokį supratimą jiems įskiepijo televizorius bei dabartinis auklėjimas, kuomet pradinukas ir profesorius yra statomi į vieną gretą, o jų nuomonės – tai tik nuomonių įvairovė.

Jei atmeti autoritetus ir istoriją, tuomet pats tampi pasaulio centru ir gyveni iliuzijoje, kad ir ką padarytum, visuomet būsi pirmas tai sugalvojęs, novatorius. Šitaip jie išradinėja dviračius būdami šventai įsitikinę savo genialumu ir jiems visai nesvarbu, kad dviratis jau seniai išrastas.

Štai kodėl aš labai džiaugiuosi savo studijomis universitete, nes čia buvau priverstas perskaityti viską, ką privalo būti perskaitęs kiekvienas išsilavinęs žmogus. Kadangi nesu disciplinuotas žmogus, žinojau, kad antikinių komedijų tikrai niekados neprisiversiu perskaityti savo noru.

Stebiesi, kad Maironį įvardiju patriarchu, nuo kurio prasidėjau? Bet juk būtų juokinga, jei tvirtinčiau kitaip. Juk tiek manyje, tiek tavyje Maironio yra gerokai daugiau nei mums patiems atrodo. Lietuva ir jos idėja yra suformuota Maironio eilėraščiuose ir mes negalime suprasti, įvardyti, kaip tai mus veikia. Todėl manau, kad tai matantis ir pripažįstantis yra laisvesnis ir išmintingesnis nei tas, kuris mano esantis genialus savaime, tartum dykumoje išdygęs ąžuolas.

– V.Daujotytė savo knygoje jus įvardijo kaip budėtoją – kareivį, sargybinį, saugotoją. Ką toks apibūdinimas pačiam sako?

– Mano lyrinis herojus yra tamplierius – karys ir vienuolis, kuris kaunasi ir meldžiasi. Man tai labai artimas vaidmuo. Sargybinis ir saugotojas – apie tai jau tartum kalbėjome – tai tas, kuris budi prie laužo ir saugo, kad neužgestų. Jis saugo šviesą, kuri jam pačiam nepriklauso, tačiau yra visų.

Viena mažiausiai skaitytojų priimta ir suprasta mano knyga yra „Kertinis skiemuo“. Ilgai galvojau, kodėl taip nutiko, ir galiausiai supratau: joje aš žongliruoju kitų poetų sukurtais kontekstais tartum savaime suprantamais, žaidžiu prasminiais intertekstais vildamasis, kad juos atpažins ir skaitytojai. Tačiau, pasirodo, tai nėra savaime suprantama. Juk norint perskaityti aliuzijas ir metaforas, kuriomis naudojuosi šioje knygoje, reikia būti perskaičius ir Maironį, ir Martinaitį, ir Marčėną, ir daugelį kitų poetų. O jei nesi jų skaitęs, neatpažįsti, iš kur šie ženklai ateina ir kur jie veda, tuomet tie eilėraščiai atrodo tik beprasmiai kliedesiai.

Ši knyga nepatiko nei kritikams, nei skaitytojams, nei mano draugams. Bet man tai yra viena svarbiausių mano knygų, nes joje labiausiai ir jaučiuosi budėtoju, saugančiu laužą ir bandančiu pratęsti jo šviesą.

– Šalia poezijos jūsų gyvenime buvo labai svarbi žurnalistikos veikla, kurioje darbavotės daugiau nei du dešimtmečius. Po studijų iškart ir pasinėrėte į rašymą, ar buvo ir kokių nors mažiau įprastų veiklų?

– Kurį laiką dirbau naktiniu sargu batų parduotuvėje – reikėjo juk iš kažko pragyventi. Tačiau visada žinojau, kad net ir dirbdamas duobkasiu būčiau poetu. Tai reiškia, kad profesija manęs neapibrėš, kad staiga paėmęs į rankas kastuvą, aš nepradėsiu kur papuolė keiktis, gerti alų ir daugiau niekuo nesidomėti.

Taip buvo ir su žurnalistika. Pamenu, M.Martinaitis mane labai atkalbinėjo nuo šio darbo, perspėjo, kad žurnalistika iščiulps visus mano kūrybinius syvus ir nebeliks poeto. Tačiau gal kaip tik tas mano apsisprendimas nesitapatinti su profesija ir išgelbėjo, nes po daugelio metų M.Martinaitis paskambino man ir pasakė atsiimantis savo žodžius.

Žinoma, reikia pažymėti, kad aš dirbau ne verslo, politikos ar aktualijų, bet kultūros žurnalistu. Būtent žurnalistika man atvėrė pažintis su didžiosiomis mūsų kultūros ir meno asmenybėmis. Kaip kitaip aš būčiau susipažinęs ir galėjęs pabendrauti, tarkime, su Eimuntu Nekrošiumi. Ir čia vėlgi puikiai tinka jau minėto kūrenamo laužo motyvas. Juk bendraudamas su žmogumi ne viską sudedi į tekstą, dalis to santykio, pokalbių, pamąstymų lieka tau asmeniškai ir tai tave augina. Galiausiai juk visi tie susitikimai, pažintys, perskaitytos knygos, įskiepytos vertybės ir yra tai, iš ko tu ir esi padarytas.

– Vis dėlto tiek žurnalistika, tiek ir poezija – tai darbas su žodžiais. Kaip pavyko išlaikyti tam tikrą ribą, kur prasideda ir baigiasi darbas, o kur – kūryba?

– Nesakau, kad tai buvo labai paprasta ir lengva – šiai distancijai išlaikyti buvo būtinos nuolatinės pastangos. Juk svarbiausias iššūkis – tai išlaikyti žodyno bei savo minčių grynumą ir į poeziją nenešti publicistikos. Matyt, kalbėdamas apie žurnalistikos pavojus poetui, M.Martinaitis būtent tai ir turėjo galvoje. Nuolatinis nuovargis nuo žodžių, laiko neturėjimas kūrybai – visa tai žinoma buvo ir vertė ne tik nerimauti, bet ir nuolatos budėti stengiantis visomis jėgomis išlaikyti ribą tarp žurnalistikos ir literatūros.

Per tuos du dešimtmečius atsimenu daugybę atvejų, kai po visos dienos darbo rengiat interviu, šifruojant, ieškant tekstui tinkamų žodžių, staiga vakare jau gulėdamas lovoje pajusdavau, kad atėjo poetinė idėja ar konkreti eilutė, bet nebeturėdavau jėgų jai užrašyti. Tuomet, būdavo, guliu lovoje ir sakau: nieko baisaus, aš ją įsiminsiu, o ryte pabudęs užsirašysiu, nes dabar tiesiog esu per silpnas. Ir kartais ta idėja tikrai sulaukdavo ryto ir vėliau gal net virsdavo eilėraščiu. Tačiau taip nutikdavo toli gražu ne visada: ryte atsimindavau tik tiek, kad tai buvo labai graži eilutė... Po to jau visada keldavausi iš lovos, eidavau prie stalo ir užsirašydavau atėjusią mintį. Paskui, žiūrėk, tik atsiguliau ir štai dar viena: vėl keliuosiu ir einu. Žmona tokiais atvejais net turi paruošusi klausimą: „įkvėpimas ar vidurius paleido?“ Iš šalies tie procesai tikrai atrodo labai panašiai...

– Kodėl galiausiai išėjote iš žurnalistikos? Ir ar nuo to palengvėjo?

– Išėjau todėl, kad atsirado galimybių. Juk tokį darbą dirbi ne tik turėdamas idėjų ar susigalvojęs kokią misiją, bet ir bandydamas išgyventi, užsidirbti duonai, įsikurti. Dabar, kai daugelis šių buities dalykų tartum išspręsta – galiu sau leisti atsidėti kūrybai. Atvirai sakant, visada svajojau būti poetu ir niekuo daugiau. Juk kai nereikia kasdien eiti į darbą, tuomet tavo laikas ima tekėti žymiai lėčiau: atsiranda galimybė sustoti, niekur neskubėti, pamedituoti žydinčius kaštonus ar nuo stogų kabančius varveklius.

Ką tik pasirodė naujausių mano eilėraščių knyga „Įsitvėrimai“, parašyta jau gyvenant šitokiu ritmu. Kas skaitė pastebėjo, kad ji gerokai ramesnė, sklidina neskubraus kalbėjimo ir lėto stebinčiojo žvilgsnio. Visa tai, matyt, ir nulemta mano dabartinio gyvenimo be prievolės tik pakilus lėkti į redakciją ir to kasdienio streso ieškoti temų, pašnekovų ir užpildyti laikraščio puslapius naujomis medžiagomis.

Išėjęs iš redakcijos aš nebeskaitau laikraščių, nežiūriu televizoriaus ir kaifuoju nuo to, nes nebeprivalau domėtis tuo, ką reikėjo žinoti dirbant žurnalistu. Tarkime, politikai: nebežinau daugumos Seimo narių pavardžių, nepažįstų jų veidų. Ir man gerai – aš išsivalau nuo to, kas man visiškai nebūtina. Hermannas Hesse yra rašęs apie savo mokyklą, kurioje, siekiant aukštų rezultatų, auklėjimas buvo labai griežtas, kartais nevengiant ir fizinių bausmių. Štai kodėl, ironiškai sakė rašytojas, jis iki šiol atsimena, kiek kokioje valstybėje yra gyventojų, tiksliau, kiek jų buvo tuomet, kai jam buvo septyneri... Tad ar tikrai tos pastangos ir smurtas buvo reikalingi dėl žinių, kurios šiandien yra nieko vertos, o dalis valstybių išvis pranykusios nuo žemės paviršiaus.

Dabar gyvenu tokiu principu: jei naujiena tikra ir svarbi, tai anksčiau ar vėliau ji mane būtinai pasieks, o jei netikra – aš leidžiu sau jos nežinoti. Šiandien mes gyvename informacijos pertekliuje ir tai lemia nuolatinį mūsų nuovargį. Būtent dėl to jauni žmonės vis dažniau beldžia į psichologų ir psichoterapeutų duris – jiems vis sunkiau sekasi save apsibrėžti. Juk gyvenimas kosminėje begalybėje yra tiesiog nepakeliamas – kaip joje nustatysi ribas, pasakysi – štai aš ir mano pasaulis, o čia – kažkas kita. Žymiai jaukiau ir sveikiau būtų gyventi Mažojo princo asteroide, kur viskas daugiau ar mažiau aišku – štai du veikiantys ugnikalniai, kuriuos kasdien reikia išvalyti, štai baobabų daigai – juos reikia išrauti, štai rožė – ja reikia pasirūpinti. Tai yra labai konkretu ir tikra.

Dabar turint neaprėpiamų galimybių pasiūlą, sunku apsispręsti, ko nori tu, kas tau asmeniškai svarbu, nes apsiribojus visada iškils pavojus, kad kažko ir neteksi. Tačiau apsibrėžti yra labai svarbu, nes tuomet nebereikia tuščiai mėtytis ir blaškytis. Neįmanoma vienu metu gyventi visame pasaulyje. Česlovas Milošas labai tiksliai yra pasakęs, kad norėdamas kalbėti apie pasaulį, turi rašyti apie savo parapiją.

– Gamtininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius savo knygose – laiškuose iš kaimo – pasakoja apie jo prižiūrimą retųjų augalų sodą prie Krūčiaus upelio: šis nedidelis žemės lopinėlis jam tampa ištisu pasauliu, kuriame pilna kasdienių įvykių, nuotykių, galimybių patirti nuostabą bei atradimo džiaugsmą.

– Man irgi labai patinka jo knygos. Jas skaitydamas jaučiu, kaip kažkas mano viduje ima rimti ir ilsėtis. Tame pasaulyje viskas yra savo vietoje, laikas teka lėtai ir tu tiesiog jautiesi saugus. Šios knygos yra nelyg meditacija ir veikia terapiškai.

– Ar dėl to jūs nesinaudojate ir socialiniais tinklais, neturite feisbuko, o ir šiaip, laikotės atokiau nuo visuomeninių aktualijų – esate apsibrėžęs savo teritoriją?

– Viską, ką noriu, aš išsakau savo eilėraščiais ar esė – man to visiškai pakanka. O feisbuko neturiu sąmoningai, nes matau, kaip tai žmones apkrauna, išblaško, išsunkia. Jokiu būdu nesakau, kad tai yra savaiminis blogis, ne. Tai kaip peilis – vienoje situacijoje jis naudojamas duonai atriekti, gyventi, o kitoje – žmogų nužudyti. Neturint atsparumo, valios, socialiniuose tinkluose galima tiesiog prapulti, paskęsti. Baisu, kai jie tampa tikrovės pakaitalu, o neprisijungus vos kelias valandas žmogui ima atrodyti, kad jis kažką esmingo praleido, nesužinojo, nepamatė. Rodos, tas dvi valandas jis išvis net negyveno... Bet tai, pripažinkime, jau sutrikimas, kažkokia šizofrenija.

Man viso to nereikia. Štai jau dešimt metų nežiūriu televizoriaus, nes jis žmogui primeta tai, apie ką jis šiandien turi mąstyti, dėl ko jaudintis, kuo piktintis. Bet juk tuomet į šoną yra nustumiama tai, kas svarbu man – mano artimieji, mano knygos, mano poreikiai, mano gyvenimas. Užuot buvęs savo pasaulyje, esu ištempiamas į kitus pasaulius, kuriems nei aš pats reikalingas, nei jie man kažkuo reikšmingi. O kai nežiūri televizijos, daugiau laiko lieka mąstyti savo galva, ieškoti savo atsakymų, o ne remtis kitų suformuotais požiūriais. Čia panašiai kaip su slidėmis – jei kažkas važiavo prieš tave, patogiau čiuožti vėžėmis ir be galo sunku yra iš jų išlipti. Bet jei važiuoji pirmas, ten, kur niekas dar nebuvo – gali rinktis savo paties kelius. Bet kuriuos kelius...

Išėjęs iš žurnalistikos kelerius metus net neskaičiau spaudos – vietoj laikraščių rinkausi knygas, vietoje televizijos naujienų – senus filmus. Tačiau karas Ukrainoje sugrąžino mane prie naujienų srauto. Kaip jau minėjau – svarbiausios žinios, nori nenori, vis tiek pasiekia. Dabar žinau, kiek rusų tankų ir lėktuvų ukrainiečiai yra numušę, kokie miesteliai artimiausiu metu gali būti išvaduoti. Net ukrainietiškai pradėjau daugiau suprasti, atrinkti žodžių reikšmes ir nujausti kontekstus. Negaliu nuo to atsiriboti, nes tai tikrai yra labai svarbu.

Vienintelė mano nuosavybė šiame pasaulyje yra mano laikas, kurį noriu skirti tam, kas brangu, malonu, gražu man pačiam asmeniškai. Visa kita tiesiog ne mano, ne man.

– Kalbate apie apsiribojimą ir apsibrėžimą, tačiau pats atvirai išpažįstate krikščionišką tikėjimą, ne vienus metus reguliariai keliaujate po Lietuvos bažnyčias, ketindamas jas visas aplankyti ir jose pasimelsti. Tačiau tuo pačiu jūsų knygose gausu liaudies tradicijos ženklų, seniesiems tikėjimams būdingų burtažodžių, užkalbėjimų, įvairių pagoniškų motyvų bei mitologinės jausenos. Kaip tai dera jumyse?

– Su mitologu ir senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjų Dainiumi Razausku esame sutarę, kad tai, kas jam yra tikėjimas, man tai – kultūra, o kas man tikėjimas, tas jam kultūra. Tas pats principas tinka ir mano pasaulyje, mano kūryboje: pagonybės motyvas – tai kultūros sluoksnis, ant kurio stoviu būdamas lietuvis, o krikščionybė yra tai, kuo tikiu.

Kalbant apie baltiškąjį tikėjimą ir jo apraiškas mano kūryboje – juk nebūtinai viską, apie ką rašau, turiu ir išpažinti. Štai kiek knygų apie bažnyčias yra parašę netikintys žmonės, tačiau jose matantys architektūrą, meną, istoriją, paveldą, tradiciją. Lygiai taip pat ir man visi tie burtai ir užkalbėjimai yra dalis kultūros, juose slypi ir prasminis klodas. Užkalbėtojai tiki žodžio galia, kaip galimybe išgydyti ligą. Ir aš taip pat tikiu žodžio – poetinio žodžio – galia keisti pasaulį: pralinksminti, pravirkdyt ar net išgydyti žmogų. Akivaizdus to įrodymas yra Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“ – pirmą kartą perskaitęs jį vaikystėje, apsiverkiau. Tada turbūt pirmą kartą taip aiškiai patyriau, kokią galią ir poveikį žmogui daro žodis.

Poezijoje man visiškai neįdomu papasakoti kokią nors istoriją, atverti skaitytojui akis ar priversti jį susimąstyti. Bergždžias reikalas siekti, kad skaitytojas suprastų tekstą taip, kaip sugalvojo jo autorius. Juk atvirai sakant, koks man skirtumas, ką patyrė tas ar anas poetas, svarbu, ką patyriau aš pats. Štai kodėl eilėraštis – tai tam tikros būsenos įžodinimas. Skaitydamas žmogus staiga suvokia – „aš tai esu patyręs“,  „ir man taip buvo“. Poezijos skaitymo malonumas – tai atpažinimo džiaugsmas. Kasdienėje žmonių kalboje nėra žodžių ir pavadinimų subtilioms būsenoms ir potyriams įvardyti. Tuo tarpu eilėraštyje – koncentruotoje ir prasmėmis įsodrintoje kalboje – tai tampa įmanoma. 

– Žvelgiant į jūsų bibliografiją galima pastebėti, kad net devynios pastarosios poezijos knygos, su vos keliomis išimtimis, pasirodė labai nuosekliai kas dvejus metus. Ar svarbiausius gyvenimo įvykius pats matuojate savo knygomis, o gal jose, tartum kuoleliais, pažymėta jūsų poetinė autobiografija?

– Taip, mano knygos – tai vidinė poetinė autobiografija. Galvoju, juk taip ir turėtų būti. Juk poezija – tai ne tikslas, ne iššūkis, ne projektas, ne sumanymas, o pėdsakai likę nuo vidinio žmogaus gyvenimo, jo asmeninių patirčių, užfiksuojamų eilėraščiais. Galima net sakyti, kad poezija – tai dvasinis žmogaus dienoraštis.

Beje, esu bandęs rašyti įprastą dienoraštį, bet mečiau, nes pastebėjau, kad aš vis bandau pagražinti, supoetinti savo kasdienybę, paversti ją eilėraščiu. Matyt, taip veikia poeto, pasakoriaus sąmonė. Artimi bičiuliai sako, kad aš ir pasakoju šitaip: įvykiai, kuriuose mes drauge dalyvavome, jų teigimu, mano pasakojimuose virsta kvapą gniaužiančiais nuotykiais, nors, pasirodo, nieko tokio didingo ten nebuvo.

Tad šitaip perkurta kasdienybė dienoraštyje visiškai praranda prasmę. Tačiau poezijai tai tinka, nes joje telpa ne tik įvykis, istorija, bet, svarbiausia, kaip minėjau, būsenos. Po daugybės metų atsivertęs kažkada rašytą savo eilėraštį, aš galiu neprisiminti įvykio ir aplinkybių, kurios mane paskatino tai parašyti, bet jis sugrąžina mane į tuometinę būseną ir vėl leidžia tai išgyventi.

– Bet ar rašant taip intensyviai pavyksta padaryti kūlverstį ir nekartoti savęs bei jau parašytų knygų, rinktis dar paties nepramintus takus?

– Tai tikrai yra vienas svarbiausių klausimų. Tiesa, nesu iš tų, kurie mano, kad reikia daryti taip, kaip pasaulis dar nematė, kažką apstulbinti, nustebinti, priblokšti. Ne, poezija man yra visiškai ne apie tai. Eilėraščiai gimsta iš to, kas man asmeniškai yra stipru, tikra ir paveiku. Tuomet net nesvarbu, ar tai senoviška ar super modernu. Ir jei tai tik žibalinė lempa, svarbu, kad ji šviestų.

Kai parašau naują knygą, kurį laiką mane vis dar traukia semantinis jos laukas, savotiška zona. Štai kodėl po kiekvieno intensyvaus rašymo laikotarpio aš sąmoningai darau pauzę. Juk tam, kad parašytum ką nors nauja, paliktum naujus pėdsakus, turi gyventi. Tad pasirodžius knygai aš kelis kartus ją perskaitau ir tuomet padedu į lentyną – fiziškai ir emociškai tartum atsiskiriu nuo jos. Ir tuomet tiesiog gyvenu taip, kaip man gyvenasi. O po kurio laiko, žiūrėk, atsiranda alkis, o kartu su ja ir baimė, kad gal tai buvo paskutinė mano knyga ir aš daugiau nieko nebeparašysiu.

– Baisu būtų nieko nebeparašyti?

– Labai baisu. Sykį, pamenu, važiavau su taksi, kurį vairavo buvęs lakūnas: išskraidęs maksimalų leistiną valandų skaičių, nebegalėjo sėsti prie lėktuvo šturvalo. Jis pasakojo, kad visas jo gyvenimo džiaugsmas, laimė ir polėkis buvo tarp debesų, o nusileidęs ant žemės išgyveno siaubingą metą, nes čia jautėsi nieko vertas. Žemėje jis nemokėjo gyventi, todėl teko bandyti susikurti save iš naujo.

Klausydamasis jo pasakojimo supratau, kad taip yra ir su poetu, vieną dieną supratusiu, kad štai ir viskas. Tačiau tai dar ne pats blogiausias variantas. Daug blogiau, kai jis supranta, kad tai yra pabaiga, tačiau iš inercijos pyškina eilėraščius ir toliau. Šitaip jis tiesiog apdergia tikrąją savo kūrybą, o skaitytojams ne visada norisi knistis per komposto krūvą, bandant pasiekti tai, kas iš tiesų turi vertę.

– Pačiam niekada nekilo minties imtis prozos? Juk yra daugybė pavyzdžių, tarkime, Jurgis Kunčinas, Leonardas Gutauskas, Sigitas Parulskis, Donaldas Kajokas, Rimantas Kmita, kurie, pradėję kaip poetai, galiausiai ėmėsi rašyti romanų.

– Būdamas studentu parašiau magiškojo realizmo noveliukų rinkinį „Vinys Marškonių kaimui statyti“, keletą novelių publikavau spaudoje, vėliau išleidau dvi esė knygas. Į visa tai žiūriu kaip į tam tikrą žaidimą, plunksnos ir žodyno lavinimą. Žinoma, jei pasibaigtų poezija, neatmesčiau galimybės imtis prozos ar kitokio žanro. Tačiau kol kas man visiškai pakanka ir poezijos. Juk kvaila būtų priekaištauti smuikininkui, kodėl jis nesiima groti, tarkime, pianinu. Jeigu jam pakanka smuiko teikiamų galimybių ir jis sugeba išsisakyti per šį instrumentą – kam jam pianinas? Lygiai tas pats ir man su poezija.

Na, o jei norisi šiek tiek paįvairinti savo rašymą, nusimušti nuo poezijos kontekstų, rašau žodžius dainoms, libretus, esė, kartais parengiu interviu. To man visiškai pakanka.

– Štai gavote Nacionalinę premiją, ką tik pasirodė nauja eilėraščių knyga „Įsitvėrimai“, atšventėte penkiasdešimties metų jubiliejų. Kas toliau?

– Kalbant apie amžių, tai jis juk neegzistuoja. Žinoma, jis pastebimas iš šalies, bet viduje šiandien viską matau aštuoniolikmečio akimis. Gal išminties truputį atsirado, bet sąmonė liko tokia pati. Ar kas nors per tuos metus pasikeitė? Nieko. Myliu ta pačia širdimi, rašau tuos pačius eilėraščius, kliaujuosi tomis pačiomis vertybėmis, gyvenu tą patį savo gyvenimą. Amžius nieko nekeičia, todėl jo nei bijau, nei sureikšminu. Galų gale, jis yra labai reliatyvus. Kai, pavyzdžiui, esi bažnyčioje, kokio amžiaus tuomet esi?  Gal dabartinio? Tikrai ne. Čia vienu metu esu ir vaikas, ir jau po mirties...

Premija, žinoma, džiugina ir kelia ūpą. Bet... Sykį ėjau per pėsčiųjų perėja prie Vilniaus katedros, o į kitą pusę ėjo jaunuolis. Mums prasilenkiant jis kepštelėjo man per petį ir taręs „Gerai rašai, seni“ nuėjo sau. Arba štai matau žygiuojančią kareivių kuopą, kuri sutartinai žingsnių ritmu traukia mano parašytą „Pergalės dainą“ iš Roko Radzevičiaus roko operos „Jūratė ir Kastytis“: „Tyla po mūšio prisirpus kaip akmuo, / Su pergale – namo...“ Šitokios akimirkos yra vertesnės už visas premijas kartu sudėjus, nes tuomet pamatai, kad tavo tekstai gyvena savo gyvenimą.

Kai buvau aštuoniolikos, svajojau apie tai, kad būtų kas leidžia mano knygas ir skaitytojų, kuriems tai būtų reikalinga. Šiandien galiu pasakyti, kad visa tai išsipildė. Tad argi to negana? Ateityje viliuosi taip pat dar parašyti eilėraščių knygų ir tikiuosi, kad bus kas jas leis ir kas skaitys.