„Sportas nuo mažų dienų stiprina kūną ir dvasią. Toji stiprybė brandina asmenybes“, – įsitikinęs prezidentas Valdas Adamkus. Jaunystėje pagarsėjęs sportininkas, įvairių varžybų, čempionatų ir olimpiadų dalyvis neabejoja – judėjimas nutiesia kelius į jaunystę. Bėgimas, šuoliai į tolį, futbolas bei krepšinis jaunystėje, vėliau – tenisas, dviratis, golfas, slidės, pasiplaukiojimai baseine rytais, o šiandien – ilgi pasivaikščiojimai po mišką, – sportas prezidentą lydėjo visą gyvenimą.
Buvo laikas, kai 100 metrų Valdas Adamkus nubėgdavo per 10,8 sekundės. Jo šuolių į tolį rekordas – 7 metrai 24 centimetrai. „Sportas mano gyvenime visada reiškė labai daug“, – šiandien sako Valdas Adamkus ir priduria, kad sportas ugdo varžybų dvasią, kuri gyvenime labai praverčia.
Ar tiesa, kad vaikystėje jums labiausiai patiko futbolas?
Pirmąjį futbolo kamuolį man iš Anglijos parvežė patėvis. Iki tol su draugais spardydavome tai, kas pakliūdavo po ranka. Futbolą žaisdavome iki sutemų, gal mus viliojo ir tai, kad gimnazijoje šiam sportui niekas neskyrė dėmesio, buvo laikoma, kad futbolas – chuliganų sportas.
Gal prisimenate geriausią savo įvartį?
O, taip! Iš kampinio. Kamuolys pakilo ir nusileido tiesiai į vartus. Retai gyvenime tokių įvarčių pasitaiko, bet man ėmė ir pasitaikė. Dažniausiai žaisdavau puolėjo pozicijoje, esu ne vieną įvartį įmušęs. Man visai sekdavosi, buvau greitas.
Esate išmėginęs ir krepšinį, tačiau krepšininku netapote…
Krepšinį „Aušros“ gimnazijoje žaidžiau su aukštesnėje klasėje besimokančiu, vėliau tikra krepšinio legenda tapusiu Stepu Butautu. Negaudavau daug progų pasirodyti, nes aplink buvo gerai krepšinį žaidžiančių vaikinų, visi jie tapo žinomais krepšininkais. Man krepšinį labiau patiko stebėti, nei žaisti.
Ar tiesa, kad būtent krepšinio aikštelėje jus pastebėjo lengvosios atletikos treneriai?
Stepas Butautas irgi buvo lengvaatletis, jis gerai bėgdavo 800 metrų. Su Stepu draugavome, jo treneris, Lietuvos bėgimo legenda Vladas Bakūnas, matyt, kažką manyje pamatė, pasiūlė ateiti į stadioną. Susipažinau su kūno kultūros mokytoju Anupru Tamulynu, atsiradau jų stadione, jie mane įtraukė į savo tarpą. Žavėjausi savo trenerio pasiekimais ir rekordais, kuriuos jis ne kartą gerino. Vis galvodavau, kad kada nors bėgsiu taip, kaip jis, gal todėl pasilikau lengvojoje atletikoje ir džiaugiausi savo mažais pasiekimais.
Ne tokiais ir mažais – Europos pavergtųjų tautų olimpiadoje 1948 metais jūs kartu su savo treneriu Vladu Bakūnu bėgote estafetę ir užėmėte antrąją vietą. Ar tai buvo svajonės išsipildymas?
Kai atsidūriau Vokietijoje, pamačiau, kad ir išeiviai aktyviai sportuoja, kuria savo sporto klubus. Augsburge 1945-aisiais įstojau į sporto klubą „Dainava“, vėliau mane vokiečiai pakvietė į sporto klubą „Schwaben“, jame gavau patarimų iš vokiečių trenerių. 1945 metų rudenį įvyko pirmosios Pabaltijo žaidynės, tačiau aš jose nedalyvavau.
Antrosiose, 1946-aisiais, du kartus buvau antras – 100 m nubėgau per 11 sekundžių ir su komanda likome antri estafečių varžybose. Lietuvos išeivijos sportininkai visais būdais mėgino prasiveržti į 1946-aisiais vykusias vasaros olimpines žaidynes Londone. Tačiau buvo pasakyta – olimpiadoje dalyvauja ne tautybės, o valstybės. Tada mes nutarėme Vokietijoje, Niurnberge, surengti Pavergtųjų tautų olimpiadą. Sukūrėme komitetą ir olimpiada įvyko, joje dalyvavo Estijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos ir kitų pabėgėlių stovyklose gyvenusių tautų sportininkai.
Visada sakau, kad ši olimpiada – mano vienas iš didžiausių prisiminimų ir pasiekimų. Olimpiadoje Lietuvos trispalvę nešė garsusis krepšininkas Zenonas Puzinauskas, aš irgi žygiavau stadiono taku. Tų išgyvenimų, kuomet ant nugalėtojų pakylos girdėdavai Lietuvos himną, neįmanoma pamiršti.
Dabar tokie bėgikų rezultatai nieko nebestebina…
Dabar ir moterys greičiau 100 metrų distanciją bėga, tačiau tuomet gyvenau pabėgėlių stovykloje, ne visada būdavau iki soties pavalgęs, o ir sąlygų treniruotis ne visada turėjau, bet bėgau geriau nei daugumas Baltijos šalių, o ir Vokietijos trenerių. Stovykloje beveik visą savo laisvą laiką praleisdavau bėgiodamas, o į varžybų startą stodavau tik su viena mintimi – laimėti.
Kaip jūsų sportininko karjera susiklostė Amerikoje?
Amerikoje mano sportinė veikla pakrypo į organizacinę pusę. Kai kuriose varžybose dar dalyvavau, tačiau organizacinis darbas įtraukė labiau, pradėjome organizuoti sporto klubus. 1951 metais įkūrėme „Lituanica“ klubą, taip prasidėjo Lietuvos išeivijos sportinis judėjimas. Nesivaržydamas galiu sakyti, kad 1947 metais įkurta Vyriausioji sportinė vadovybė, pradėjusi sportinį judėjimą Vokietijoje, vėliau atsikūrusi JAV, dar ir šiandien egzistuojanti, visą laiką puoselėjo lietuvybę. Šios organizacijos nuopelnas, kad buvo surengtos Pasaulio jaunimo sporto žaidynės. Prisimenu pilną Čikagos teatro salę, kurioje vyko debatai – ar išvis tokių žaidynių reikia. Tada pasakiau, kad tikrosios Pasaulio lietuvių žaidynės bus tuomet, kai dalyvaus Lietuva. Atėjo laikas ir tai atsitiko – ketvirtosios buvo surengtos Lietuvoje. Ir aš jose dalyvavau!
Prezidente, o kada įvyko paskutiniosios jūsų varžybos?
Kažkada, prieš prasidedant 1960-iesiems. 1958 metais dar judėjau, bet tik savo malonumui. 1954 metais paskutinį kartą nubėgau 100 metrų – treniruotėms laiko beveik nelikdavo.
Tačiau sporto nepamiršote, sportuoti pradėjote savo malonumui?
Baigęs rimtai sportuoti ir palikęs bėgimo takelį, žaidžiau golfą, lauko tenisą, važinėjau dviračiu, o plaukioju iki šiol. Darau tai ne tik savo malonumui, sportuodamas stengiuosi išlaikyti fizinę formą. Gerai jaučiuosi ir neabejoju, kad tai – dėl sporto.
1941-ųjų rudenį trys vienos klasės mokiniai – Valdas Adamkus, buvusio Lietuvos prezidento sūnus Liūtas Grinius ir Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis nusprendė leisti jaunimui skirtą pogrindžio laikraštėlį „Jaunime budėk!“ Kaune pradėtas, laikraštėlis pasklido po Lietuvą, atsirado ryšininkų, kurie jį išvežė į kitus miestus – Šiaulius, Panevėžį. 1944 metais laikraščiu, jaunuolių veikla ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga rimtai susidomėjo gestapas.
Valdas Adamkus prisimena dieną, kai gestapininkai suėmė Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį: „Kai Gabrielių vedė iš namų, jis spėjo pašnibždėti savo
Nustėrau visas – ką tokio iškrėčiau, kad direktorius išsiveda?
seseriai Alenai mano vardą. Alena apie mūsų veiklą nedaug žinojo, tačiau iškart suprato, ką reikia daryti. Ji iš namų paskambino į gimnaziją. Mes buvome ką tik išleidę naujo laikraštėlio numerį, mano pirštai dar buvo dažais išteplioti.
Per matematikos pamoką į klasę įžengė gimnazijos direktorius. Jis kažką pašnabždėjo mokytojai, o ši griežtu balsu man liepė eiti paskui direktorių iš klasės. Nustėrau visas – ką tokio iškrėčiau, kad direktorius išsiveda?
Uždaręs klasės duris direktorius papasakojo, kad gestapas suėmė Landsbergį, o aš turiu tuojau pat dingti iš Kauno. Direktorius apie mūsų laikraštėlį tikriausiai žinojo, tik nieko mums nesakė. Tą pačią dieną išvykau pas giminaitį į Labą.“
Valdo Adamkaus ir žurnalisto, visuomenės veikėjo Gabrieliaus Žemkalnio gyvenimai susiklostė skirtingai. Pagyvenęs Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis grįžo į Australiją, kur įsikūrę jo vaikai ir anūkai. Tačiau buvusių vaikystės ir jaunystės draugų ryšys iki šiol nenutrūkęs, retsykiais jie apsikeičia sveikinimo atvirukais ir telefono skambučiais.
Kai kalbatės su prezidentu Valdu Adamkumi, tikriausiai prisimenate jaunystę?
Dažniausiai dabar šnekamės telefonu, tačiau tikrai ne apie 80 metų senumo vaikystės įvykius. Pasikalbame apie sveikatą, asmeninius planus. Ir politikos temų beveik neliečiame.
Ar tiesa, kad paskutinėse gimnazijos klasėse Valdą Adamkų vadindavote prezidentu? Kokios savybės jį išskyrė iš būrio kitų berniukų?
Kai kurie bendraklasiai jį taip, su pašaipėle, šaukė, nes matė itin išsiskiriančią Valdo savybę – norą būti priekyje, norą būti Nr.1. Jis, pavyzdžiui, labai norėjo tapti klasės seniūnu.
Karas jus abu nubloškė į Vokietiją. Ar judviejų keliai iš Lietuvos buvo skirtingi?
Aš Vokietijoje atsiradau kaip politinis kalinys, buvau vežamas per įvairiausius kalėjimus. Valdo pasitraukimo iš Lietuvos aplinkybių nežinau. Išvykę iš Lietuvos daugiau nebendravome. Susitikome Australijoje, kai Valdas Adamkus čia atvyko su JAV lietuvių krepšinio komanda. 1991 metais pasimatėme Vilniuje. Nors mūsų pasimatymai buvo reti, vis dėlto, kai jis sužinojo apie Australijoje man atliktą operaciją, atsiuntė susirūpinimo kupiną laišką.
Inauguracijos ceremonijoje mačiau ne smetoninio žmogaus modelį, o klasės draugą, kuriuo galėjau nepaprastai didžiuotis.
Dalyvavote pirmojoje prezidento Valdo Adamkaus inauguracijos ceremonijoje. Ką tuomet apie jį galvojote?
Inauguracijos ceremonijoje mačiau ne smetoninio žmogaus modelį, o klasės draugą, kuriuo galėjau nepaprastai didžiuotis.
Tuos 14 metų, kuriuos praleidote Lietuvoje, intensyviai bendravote su prezidento šeima. Kokie pokalbiai tarp draugų dažniausiai kildavo? Ar Valdas Adamkus mėgdavo pasakoti anekdotus?
Anekdotų jis nepasakodavo, tačiau mėgdavo jų klausytis ir juokdavosi. Kalbėdavome pačiomis įvairiausiomis temomis, tačiau apie politiką retai, gerbėme jo poziciją.
Ar esate matęs jo silpnumo akimirkų? Dėl ko labiausiai anuomet išgyvendavo?
Jo norai ir tikslai buvo didesni. Valdas ypač krimtosi dėl planų ir reformų, kurios nebuvo įgyvendintos.
Jūsų brolis – politikas. Neabejoju, jūsų nuomonės su prezidentu dėl to irgi kartais išsiskirdavo…
Tačiau mūsų nuomonių skirtumas niekada neišsivystė į konfliktą.
Buvote arti jo šeimos. Kokius prezidento ir jo žmonos tarpusavio santykius matėte, kuo žavėjotės?
Nuolatinę ir totalinę Almos paramą. Tuo nesižavėti negalima.
Ar esate kada matęs Prezidentą įpykusį?
Nustebsite, bet – ne.
Jūs vis dar bendraujate, kaip pavyko tiek metų išlaikyti draugystę?
Paslaptis paprasta – mes nesipykdavome net ir tada, kai mūsų nuomonės smarkiai skirdavosi.
Kokias Valdo Adamkaus savybes labiausiai vertinate?
Jo discipliną ir reiklumą.
Kaip jums atrodo, ko Lietuva būtų netekusi, jei Valdas Adamkus nebūtų tapęs prezidentu?
Gal teisingiau būtų klausti, ko ji būtų negavusi. Pirmiausia – itin asmeninio kontakto su kitų valstybių galvomis. Jaunai valstybei tai buvo labai svarbu.
„Per 78-erius metus draugystės – jokio nesutarimo, jokio pikto žodžio. Aš labai vertinu šią draugystę“, – sako prezidento Valdo Adamkaus vaikystės draugas, bendraklasis Algirdas Birutis. Susipažino jiedu pradėję lankyti Kauno „Aušros“ gimnaziją. Kaip ir daugelis to meto berniukų, abu mėgo judrius žaidimus – futbolą, kvadratą, estafetes, žavėjosi krepšiniu. „Valdą gimnazijoje visi vadino Adomu. Jau nuo tada jis mėgo vadovauti, buvo klasės seniūnas, visada – dėmesio centre“, – prisimena prezidento klasės draugas.
Karas draugus trumpam išskyrė, Vokietijoje jie irgi mokėsi skirtingose gimnazijose, susitikdavo tik per sporto varžybas. Amerikoje draugystė vėl sustiprėjo, kai abu, jau sukūrę šeimas, atsidūrė Čikagoje. Čia jie ne tik dirbo, bet ir drauge dalyvavo Amerikos lietuvių organizacijų veikloje, renginiuose. Ponia Alma ir Algirdo Biručio žmona, dabar jau šviesios atminties ponia Jolita, tapo geriausiomis draugėmis. Bičiuliai daug keliaudavo kartu, turėjo tradiciją drauge atostogauti Ikstapos miestelyje Meksikoje.
Prezidentas iki šiol prisimena, kaip ponia Alma per atostogas visiems virdavo kavą, o jiedu su Algirdu, pažaidę golfą, vakarais gamindavo firminę svogūnų sriubą su tekila. Nuvykę į JAV, Valdas ir Alma Adamkai visada įsikuria Biručių name. Lygiai taip pat į Lietuvą atvykę Biručiai turėdavo kambarį prezidento rezidencijoje Turniškėse.
Šiandien prezidento draugas Algirdas Birutis gyvena vienas, jo žmona Jolita prieš keletą metų mirė. Po jos mirties bičiuliai į atostogas Meksikoje nebeskrido. Tačiau ir prezidentas, ir jo draugas brangią draugystę ypač saugo.
Per pirmuosius Lietuvos Prezidento rinkimus nebalsavote už savo gerą draugą Valdą Adamkų. Kodėl?
Todėl, kad visiškai nesiorientavau, kokia tuomet Lietuvoje buvo tikroji padėtis. Maniau, kad lietuviams Valdas svetimas, kad jie nenorės jo rinkti, išsirinks savą. Buvo ir labai asmeninių sumetimų – nenorėjau, kad baigtųsi mūsų artima draugystė su Valdu ir Alma. Tikrai žavėjausi Vytautu Landsbergiu, jo drąsa ir kova dėl Nepriklausomybės. Man atrodė, kad jis tikrai užsitarnavo būti šiame poste. Bet turėjau geriau žinoti... Norint būti efektyviu prezidentu, reikia turėti išsimokslinimą ir darbo administracijoje patirties, taip pat vadybos žinių. Be to, reikia mokėti paskui save vesti žmones. Vytautui Landsbergiui šių savybių trūko. O Valdas visa tai turėjo.
Ar dalyvavote Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus inauguracijos ceremonijoje?
Mudu su Jolita labai džiaugėmės, kai Valdą išrinko. Dar labiau džiaugėmės, kad per visą prezidentavimo laiką jo pareigos niekuomet nepakenkė mūsų draugystei. Inauguracijoje nedalyvavome, nenorėjome jų trukdyti, tuo metu jie buvo pernelyg užimti. Nelabai mes mėgstame ceremonijų, į Lietuvą jų pasveikinti atvykome, kai viskas aprimo.
Visus tuos metus intensyviai bendravote su Prezidento šeima. Daugiau nei 30 metų kartu atostogaudavote. Kokį Prezidentą matote, kai jis nedirba, per atostogas?
Pirmaisiais metais ir per atostogas jis kasdien gaudavo žinių iš Lietuvos ir viskuo labai rūpinosi. Išgyvendavo, jei kas Lietuvoje buvo ne taip, kaip turėjo būti. Esu matęs jį ir susijaudinusį, ir supykusį. Bet visa tai – tik dėl įvykių Lietuvoje.
Kuo ypatingos buvo jūsų atostogos? Ką drauge veikdavote?
Meksikoje būdavo ir daugiau draugų iš Čikagos, ne tik mūsų ketveriukė. Daug maudydavomės, žaisdavome golfą, tenisą, vakarais pasilinksmindavome, įsipylę skotuko pasikalbėdavome. Kalbos dažniausiai sukdavosi apie Lietuvą – kaip pagerinti šalies saugumą, kaip užtikrinti gerą žmonių gyvenimą. Tai būdavo smagus laikas, visokių ir nuotykių yra buvę.
Atostogų pinigus visada sumesdavome į bendrą kasą – po lygiai, į mėlyną Almos piniginę. Ji visada apmokėdavo bendras mūsų atostogų išlaidas.
Girdėjome apie fantastišką atostogų sriubą su svogūnais ir tekila. Ar jums pavyko išgauti iš draugo receptą?
Valdas buvo geresnis virėjas už mane. Sriubą gamindavo jis, aš buvau tik pagalbininkas. Virdavome ją tik kartą per atostogas. Tekiloje sutroškindavome svogūnus, įdėdavome lenkiškos dešros, ji labai pataisydavo skonį. Pusryčius ir priešpiečius mums dažniausiai ruošdavo žmonos, o vakarais mėgdavome važiuoti į kokį įdomesnį vietos restoraną miestelyje.
Per atostogas tikriausiai ir golfą žaisdavote? Juk abu esate šio žaidimo mėgėjai.
Prisimenu tokį juokingą nutikimą. Su Valdu žaidėme golfą Havajuose, Kauai saloje. Toje saloje buvo pilna laukinių vištų, gaidžių ir viščiukų. Netgi golfo aikštelėje jų buvo labai daug. Valdas lazda stipriai nusitaikė į golfo kamuoliuką, tas nuskrido toli ir pataikė vienam gaidžiui į užpakalį. Gaidys pakilo į orą ir nuskrido keletą metrų. Valdas šaukia: „Algirdai, gaidys skrenda!“ – „Jei aš tau taip pataikyčiau, tu irgi skristum“, – pajuokavau. Tada mes pirmą kartą sužinojome, kad gaidžiai gali skraidyti.
Kaip jums atrodo, koks Valdas Adamkus buvo prezidentas? Ne draugas, prezidentas?
Labai geras. Jis nepaprastai daug prisidėjo vienijant tautą, o jo nuopelnai užsienio politikoje – sunkiai išmatuojami. Valdas galėjo dirbti su pačių įvairiausių pažiūrų turinčiais žmonėmis, jei tik jie buvo naudingi Lietuvai. Neniekino jų ir nesmerkė. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad tai buvo žmogus, kuris nesiekė jokios materialinės naudos sau. Galvojo tik apie savo šalį ir jos žmones.
Kai mano žmona Jolita sunkiai sirgo, Alma net tris kartus buvo atvykusi iš Lietuvos mums padėti, pabūdavo po dvi savaites, o man tada pagalbos labai reikėjo.
Alma irgi – nepaprastas žmogus. Niekada iš jos nesu girdėjęs jokio pikto žodžio. Visada sakau, kad Valdui pasisekė gauti tokią žmoną. Kai mano žmona Jolita sunkiai sirgo, Alma net tris kartus buvo atvykusi iš Lietuvos mums padėti, pabūdavo po dvi savaites, o man tada pagalbos labai reikėjo.
Kai Jolita mirė, Alma su Valdu jau kitą dieną atskrido į Čikagą. Ar gali būti dar didesnė draugystė?
Kaip jums atrodo, kokia būtų buvusi Lietuva, jei nebūtume turėję prezidento Valdo Adamkaus?
Gal šiandien būtume buvę tokie, kaip Bulgarija ar Rumunija.