Lapkričio 3 dieną Kaune gimė Valdas Adamkus, tada – Voldemaras Adamkavičius. Tėvas – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų Ignas Adamkavičius. Mama Genovaitė – tuometinės Susisiekimo ministerijos tarnautoja. Kai Voldemarui buvo dveji, tėvai išsiskyrė. Prezidentas savo tėvą pirmą kartą pamatė 65-erių.

Turėjo seserį Violetą ir brolį Darių Česlovą.

6A numeriu pažymėtas namas V.Kudirkos gatvėje tebestovi iki šiol. Anuomet gėlėmis garsėjęs Žaliakalnio kvartalas šiandien atrodo nebe taip puikiai. „Viskas sunyko, nebenoriu žiūrėti, – apgailestauja prezidentas Valdas Adamkus, dar Amerikoje atsisakęs teisių į savo vaikystės namą. – Tame name tarp Gėlių Rato gatvės ir Vinco Kudirkos alėjos, prabėgo mano vaikystė. Pro langus matėme Kūno kultūros rūmus, girdėjome, kaip statė Kauno sporto halę.“

Rugsėjo 1 dieną į Kauno Jono Jablonskio pradžios mokyklą susirinko būrys vaikų. Tarp jų buvo ir Voldemaras Adamkavičius – Valdas Adamkus. Čia jis sutiko vėlesnių laikų bendražygį Kazį Bobelį. Jono Jablonskio pradžios mokykla garsėjo kaip itin drausminga mokymo įstaiga, tačiau būsimajam Lietuvos prezidentui labiau rūpėjo sportas, nei mokslai. Pradžios mokyklą jis baigė trejetais. „Būtent pradžios mokykloje pradėjo formuotis mano idealai“, – dabar sako Valdas Adamkus.

Įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją.1940-aisiais, kai Raudonoji armija užėmė Kauną Valdas Adamkus įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. „Tai buvo pirmieji jaunuoliški žingsniai, – sako ir prisimena ašaras, kurios liejosi iš akių, kai gimnazistai, iki galo neišklausę riaumojančio politruko (sovietų kariuomenės dalinio vado pavaduotojo politikos ir ideologijos reikalams, – red. past.), pradėjo giedoti Lietuvos himną. Tų pačių metų rudenį, per Vėlines, „Aušros“ gimnazistai, prisipirkę baltų chrizantemų, Vytauto prospektu nužingsniavo į kapines ir uždegė žvakutes. „Tai buvo ne suprastas, o giliai išjaustas patriotinis jausmas, nuvedęs mane į pasipriešinimo kovas“, – dabar aiškina prezidentas, jau gimnazijos metais priklausęs Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, kartu su kitais aktyvistais leidęs pogrindinį laikraštį „Jaunime budėk“, platinęs VLIK‘o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto – red. past.) leidinius „Laisvės kovotojas“, „Nepriklausoma Lietuva“.

Liepos 10 dieną Valdo Adamkaus šeima pasitraukė į Vokietiją ir įsikūrė pabėgėlių stovykloje netoli Vroclavo, tuometinio Breslau. Jaunuoliškas maksimalizmas prezidentą privertė grįžti į Lietuvą: išgirdęs, kad kovai prieš grįžtančią Raudonąją armiją Žemaitijoje formuojami lietuvių savanorių būriai, pėsčiomis parėjo į Lietuvą. „Garsiai skelbiu, kad tuose būriuose buvo ūkininkai žemaitukai, karo mokyklas baigę jaunuoliai. Niekas mums vokiškų uniformų nedalijo. Atėjau su apskurusiu gimnazisto švarkeliu, su tuo pačiu ir išėjau. Vokiečiai mėgino patriotinį jaunimą suvaryti į apkasus prieš rusų tankus. Tai buvo beprotybė – Sedoje padėta daugybė jaunų galvų“, – prisimena. Atgal į Vokietiją Valdas Adamkus grįžo po keleto mėnesių. „Buvau vienas iš tų laimingųjų, – pasakoja, – kurie per Kretingą patraukė į Vokietiją. Kelionė – iš fantazijų pasaulio: Kretingą pasiekiau užsikabinęs už sunkvežimio. Traukinių stotyje, kol sargyba nematė, palindau po ant traukinio stovinčiu vokiečių kariniu tanku. Visą naktį laukiau, kol traukinys pajudės. Išvežė jis mane į Isrūtę, atsidūriau vokiečių valdomoje teritorijoje, o tuomet – giliau į Vakarus. Tik savo šeimos jau neberadau...“

Vokietijoje, Eichštate, Valdas Adamkus baigė karo pabėgėlių gimnaziją. „Išgirdome, kad Bavarijoje veikia lietuviška gimnazija. Mūsų, lietuvių, buvo nemaža grupelė, įšokom į traukinį, kuris veža anglis, ant tų anglių atsigulę atvykome į Bavariją ieškoti gimnazijos. Į Eichštatą suvažiavo buvę lietuviai mokytojai, daug lituanistų, surinko pilną gimnazijos kursą, o Vokietijos universitetai pripažino gimnazijos brandos atestatus“, – pasakoja. Gimnazijoje Valdas Adamkus susipažino su lietuve Alma Nutautaite.

Baigęs gimnaziją Valdas Adamkus įstojo į Miuncheno universitetą, pradėjo studijas Gamtos-biologijos fakultete. Po metų jis persikėlė gyventi į Augsburgą, kur įsidarbino Pasaulinėje jaunųjų krikščionių sąjungoje (YMCA) ir buvo paskirtas atstovu į tranzitinę stovyklą, iš kurios pabėgėliai išvykdavo į JAV, Kanadą ir Australiją. „Ten gavau amerikietišką uniformą su sąjungos ženklais, algą doleriais ir automobilį, tai buvo visiškai neįmanomas dalykas!“ – prisimena.

Rugpjūčio 17 dieną Valdo Adamkaus šeima – mama, patėvis, brolis ir sesuo iš Vokietijos Brėmenhafeno uosto išplaukė į Niujorką. Amerikos žemę būsimas Lietuvos prezidentas palietė kišenėje turėdamas 5 dolerius, o jo visa manta tilpo į lagaminėlį, kuriame jis nešiodavosi sportinę aprangą. Perplaukusius Atlantą, Amerikoje juos pasitiko buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus šeima. Valdas Adamkus dar Lietuvoje vienoje klasėje mokėsi ir draugavo su jų sūnumi Liūtu Griniumi. Praėjus penkioms dienoms, Valdas Adamkus jau dirbo vienoje Čikagos automobilių dalių gamykloje. „Tai buvo ne darbas, o katorga, – prisimena. – Buvau nepratęs prie fizinio darbo, namo grįždavau kraujuojančiomis rankomis.“

Rugsėjo 1 dieną įvyko Valdo Adamkavičiaus ir Almos Nutautaitės vestuvės. Jų laukti teko ilgus šešerius metus – nuo pažinties Eichštate, lietuvių gimnazijoje. „Pažiūrėjau ir nusprendžiau: jei kada nors vesiu, tai bus šita“, – ir dabar prisimena pirmąją galvon šovusią mintį, kai pamatė Almą. Išlaikiusi išsiskyrimą ir laiko išmėginimus jų meilė atsinaujino Čikagoje, Tremtinių namuose vykusiuose šokių vakarėliuose.

Sausio 28 dieną Ilinojaus technikos institute Valdui Adamkui buvo įteiktas statybų inžinieriaus diplomas. Visus mokslo metus būsimasis prezidentas dirbo braižytoju inžinerijos bendrovėse, baigiantis studijoms, jo atlyginimas siekė 7 dolerius per savaitę.

Vasario 16-ąją Valdas Adamkus – Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys – pakviestas į priėmimą pas prezidentą Johną F.Kennedy. Priėmime JAV prezidentui buvo įteiktas bendras Amerikos lietuvių tarybos ir Lietuvos bendruomenės delegacijos memorandumas dėl Lietuvos padėties. Šiame priėmime ir nuskambėjo drąsinantys JAV prezidento žodžiai: „Jaunuoli, man patinka tavo akcentas.“ „Tie žodžiai man padėjo įveikti drovėjimąsi kalbant angliškai“, – savo prisiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ rašo prezidentas Valdas Adamkus.

1967 metai. Valdas Adamkus išrinktas išeivijos visuomeninės organizacijos „Santara-Šviesa“ pirmininku nuo pat pirmosios savo vadovavimo dienos pirmininkas nuoširdžiai laikėsi organizacijos šūkio: „Veidu į Lietuvą“. Organizacija jungė liberaliai mąstančius Amerikos lietuvius, ypač jaunąją kartą, bendravo su Lietuvoje likusiais inteligentais. „Santaros“ suvažiavimai ir susirinkimai buvo rengiami išeivijos lietuvio, organizacijos nario Juozo Bačiūno poilsiavietėje „Tabor Farm“, kurią vėliau įsigijo Valdas Adamkus.

Valdas Adamkus buvo pristatytas Respublikonų partijos vadovybei, o netrukus tapo vieno įtakingiausių Respublikonų partijos narių, senatoriaus Everetto Dirkseno, kuris tuo metu kandidatavo į JAV Senatą nuo Ilinojaus valstijos, komandos nariu. „Buvau naujokas politikoje, visiškai nežinomas Čikagos visuomenei žmogus, – rašė savo atsiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ Valdas Adamkus, – kurio dar ir pavardė kažkokia neaiški – tuomet jau Adamkus, o ne amerikonui neištariamas Adamkavičius, bet vis tiek manęs klausdavo, kas aš: gal graikas? Rinkimuose į Čikagos grafystės sanitarijos patikėtinių tarybą už mane balsavo per milijoną žmonių. Spauda tai pavadino sensacija, nes surinkau daugiau balsų, negu šioje Čikagos dalyje jų gavo JAV prezidentu tapęs Richardas Nixonas. Everettas Dirksenas, vėl laimėjęs rinkimus ir likęs JAV Senato nariu, buvo labai patenkintas mano indėliu į jo kampaniją.“

Valdas Adamkus pradėjo dirbti JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios institucijoje, tapo Aplinkos apsaugos agentūros penktojo regiono administratoriaus pavaduotoju. „Man greitai pavyko užmegzti labai gerus santykius su visų šešių Vidurio Vakarų regionui priskiriamų valstijų gubernatoriais ir kongresmenais. Tokia sutarimo dvasia išsilaikė ligi pat mano atsistatydinimo. Visuomet griežtai laikydavausi teisingumo principo, įstatymų reikalavimų, bet net ir konfliktinėse situacijose vengdavau žmones užgauti asmeniškai ir siekdavau tarpusavio supratimo“, – apie šį laikotarpį prisiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ rašo Valdas Adamkus.

Liepos 5 dieną Valdas Adamkus su JAV delegacija išskrido į Maskvą. Amerikiečiai turėjo parengti sutartį su Sovietų Sąjunga dėl bendradarbiavimo aplinkos apsaugos srityje. Valdas Adamkus buvo vienintelis, galėjęs susikalbėti rusiškai. „Paskutinę vizito dieną mūsų delegacijos garbei rusai surengė iškilmingą atsisveikinimo vakarienę Kremliuje. Dvidešimtą ar dvidešimt penktą tostą tarti atsistojo Sovietų Sąjungos gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas. Jis pasiūlė pakelti taures už Amerikos delegacijos narį Valdą Adamkų, kurio dėka abiem šalims pavyko geriau suprasti vienai kitą. Pagalvojau: kokia gyvenimo ironija! Štai, mane, beveik prieš tris dešimtmečius išguitą iš savo tėvynės, pačioje imperijos širdyje – Kremliuje – sveikina  sovietų pareigūnas. /... / prisimindamas savo pirmąjį vizitą į Maskvą, jaučiu dvasinį skausmą: koks vis dėlto iškreiptas XX amžius – užuot visą savo gyvenimą dirbęs savo šaliai, važinėjau į okupantų sostinę, kaip Amerikos atstovas, ir derėjausi, kaip bendrai rūpintis, anot Antoine’o de Saint Exupery, Žeme, žmonių planeta“, – rašo jis savo prisiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“.

Pasibaigus JAV delegacijos vizitui Maskvoje Valdas Adamkus gavo leidimą aplankyti Lietuvą. Po dvidešimt aštuonerių metų tai buvo pirmas kartas, kai jis savo kojomis palietė Tėvynės žemę. „Suvokiau, kokie mes, užsienio lietuviai, buvome naivūs, – vėliau rašė savo prisiminimų knygoje. – Mintyse regėjome nors ir prislėgtą, kenčiančią Lietuvą, tačiau neįsivaizdavome, kad jau taip stipriai rusai spėjo ją kolonizuoti ir paskleisti sovietinę dvasią beveik visur, kur žingsnį žengtum.“

Valdas Adamkus buvo paskirtas Aplinkos apsaugos agentūros penktojo regiono (Vidurio Vakarų) administratoriumi. „Man net nežinant, visų šešių Vidurio Vakarų regionui priskirtų valstijų gubernatoriai – tiek respublikonai, tiek demokratai – kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūros direktorę (tuo metu agentūrai vadovavo Anne Gorscich, – red.past.), prašydami paskirti mane nuolatiniu mūsų įstaigos vadovu. Šį kreipimąsi parėmė didelė grupė senatorių ir kongresmenų. Įtakingi laikraščiai – ir ne vien Čikagos – jau redakcinių straipsnių pavadinimais ėmė klausti: „Kodėl delsiama Valdą Adamkų skirti Didžiųjų Ežerų regiono administratoriumi“? Tai buvo galingas spaudimas ministrei“, – prisiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ pasakoja Valdas Adamkus. Jis tapo vieninteliu iš dešimties regioninių administratorių, kuriam, keičiantis Vašingtone valdžiai, netekdavo atsistatydinti. Šias pareigas jis ėjo iki 1997-ųjų.

Pirmą kartą per JAV ir Sovietų Sąjungos aplinkosaugininkų bendradarbiavimo istoriją delegacijų susitikimas buvo surengtas Vilniuje, Mokslų akademijoje. „Ėjo liepos mėnuo, jau buvo beprasidedantis Lietuvos Atgimimas. Romualdas Lekavičius ir Česlovas Kudaba atnešė trispalvę. Aš, būdamas amerikiečių delegacijos vadovas, pastačiau ją ant stalo šalia Sovietų Sąjungos ir JAV vėliavėlių. Rusai nutylėjo, bet juokingiausia, kad protestuoti ėmė kai kurie Vilniaus atstovai“, – prisimena Valdas Adamkus savo knygoje „Likimo vardas – Lietuva“.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo JAV Lietuvai pasiūlė individualią techninės pagalbos programą aplinkos apsaugos srityje. Programos vadovo pareigos patikėtos Valdui Adamkui.

Išsipildė Valdo Adamkaus svajonė – Lietuvoje surengtos ketvirtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Pirmąsias prezidentas kartu su Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) nariais organizavo 1978 metais Toronte. Žaidynės buvo skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo 60-osioms metinėms ir Pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados 40 metų jubiliejui. Žaidynėse Lietuvoje dalyvavo daugiau kaip 600 sportininkų, trenerių, žurnalistų ir svečių iš JAV, Australijos, Kanados, Anglijos, Kolumbijos, Vokietijos, Naujosios Zelandijos, Argentinos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Rusijos.

Valdas Adamkus tapo į Lietuvos prezidentus kandidatuojančio Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos štabo vadovu. „Sakydamas jam: „Taip, Stasy, aš važiuosiu su tavimi į Lietuvą ir būsiu greta“ norėjau ne tik paremti draugą. Pirmiausia galvojau apie Lietuvą. Buvau ir tebesu įsitikinęs, kad jis galėjo daug gero nuveikti savo kraštui Prezidento poste. Šaliai reikėjo iš prigimties labai tolerantiško, vakarietiškai mąstančio, aukštos dvasinės kultūros  valstybės vadovo, kuris turėtų aiškią Lietuvos ateities viziją ir mokėtų savo tikėjimu užkrėsti žmones“, – taip savo apsisprendimą padėti Stasiui Lozoraičiui knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ aiškina Valdas Adamkus. Vadovaudamas rinkimų štabui jis pats apvažiavo didžiąją dalį Lietuvos, susitiko su rinkėjais, tačiau, sako, ir pats netikėjęs, kad Stasiui Lozoraičiui pavyks laimėti rinkimus: „Per mažai jis buvo pažįstamas Lietuvos visuomenei, o rinkimų kampanijos laikas – per daug trumpas, kad spėtume įtikinti rinkėjus balsuoti už jį, o ne už šalyje populiarų Algirdą Brazauską.“

Valdas Adamkus apsisprendė kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą. „Paskutiniuosius kelerius metus lankydavausi tėvynėje bent po kelis kartus kasmet, ir tai buvo darbo, o ne turistinės kelionės. Politinį šalies gyvenimą taip pat pažinau ne iš laikraščių, bet tiesiogiai jame dalyvaudamas. Dvasine prasme Lietuva man visą laiką buvo svarbesnė už JAV“, – savo prisiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ rašo Valdas Adamkus. O pasakodamas anų laikų istorijas, dar prideda: „Kai paskambinau prezidentui Bilui Clintonui ir pranešiau esąs pasirengęs atsistatydinti, telefono ragelyje keletą minučių buvo visiškai tylu. „Well... Kas atsitiko?“ – ištarė prezidentas. Pasakiau jam, kad esu kviečiamas į Lietuvą dalyvauti Prezidento rinkimuose. „Na, tokiu atveju, aš nebegaliu laimėti“, – pasakė.“

1997 metų kovą savo sprendimą Valdas Adamkus paskelbė viešai, o gegužę Čikagoje įvyko išleistuvių pokylis.

Vasario 26 dieną Valdas Adamkus pradėjo eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Naujasis šalies prezidentas pageidavo prisiekti Katedros aikštėje, kad jo priesaiką galėtų girdėti kuo daugiau žmonių, tačiau įstatymų numatyta tvarka, priesaika nuskambėjo Seimo rūmuose. Per inauguraciją Valdas Adamkus pasakė dvi kalbas. Pirmojoje, pasakytoje Seime, nuskambėjo svarbiausios užduotys – Lietuvai kuo greičiau tapti NATO ir Europos Sąjungos nare. Antrojoje, kurią prezidentui padėjo parengti poetas Justinas Marcinkevičius, nuskambėjo tokie žodžiai: „Gyvenimas Tėvynėje reiškia nuolatinį, nepertraukiamą darbą ir kūrybą, augimą ir auginimą. Aš kviečiu visus į šį darbą ir kreipiuosi į visus: padėkite man, kad aš galėčiau padėti jums. Jūs dar galite, – jūs galite viską. Arba beveik viską. Mano širdis, mano patyrimas, mano sugebėjimai – su jumis. Jums. Kito tikslo aš neturiu. Aš nežadu lengvo gyvenimo, nes lengvo gyvenimo niekur nėra. Aš kviečiu į darbą, kad mūsų gyvenimas palengvėtų. Suglauskime pečius, kad pakeltume sunkią naštą, kad atgaivintume, kad sutvirtintume tikėjimą ir pasitikėjimą Lietuva ir tais, kurie jai vadovauja. /..../ Lietuva augs, ji privalo augti. Su ja augsime ir mes. Aš – vienas iš jūsų. Aš – su jumis.“

Nuo pirmosios Valdo Adamkaus inauguracijos atsirado ne tik tradicija sakyti dvi kalbas, bet ir naujajam prezidentui perduoti rezidenciją.

Valdas Adamkus išvyko į NATO šalių vadovų susitikimą Vašingtone. Čia buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime buvo patvirtintas Narystės veiksmų planas, padėsiantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO.

Tais pačiais metais Valdas Adamkus pasirašė įstatymą, kuris JAV bendrovei „Williams International“ leido įsigyti kontrolinį koncerno „Mažeikių nafta“ paketą. Derybos su „Williams International“ vyko itin sunkiai ir audringai. Karštas spalio savaites Valdas Adamkus yra pavadinęs „naftos krizės“ dienomis. Dėl sutarties sąlygų įtampos ir susiskaldymo neišvengė ir aukščiausi šalies pareigūnai, ir tuometinė Vyriausybė, kuriai vadovavo Rolandas Paksas. „Gerai suprantu „Williams“ projekto įgyvendinimo riziką. Tačiau akivaizdu, kad šiam projektui žlugus, kasdien augančias naftos komplekso skolas mokės ne kas kitas, o Lietuvos piliečiai, neturėdami jokios artimos perspektyvos sustabdyti pragaištingą nuostolių didėjimo ratą“, – spalio 22 dieną pareiškė Valdas Adamkus. „Williams“ privatizavimo istorija smarkai sumenkino prezidento reitingus. Politologai teigia, kad ši istorija turėjo tiesioginės įtakos Valdo Adamkaus pralaimėjimui 2003-iųjų prezidento rinkimuose.

Valdas Adamkus iškėlė savo kandidatūrą antrajai Prezidento kadencijai. Pirmajame rinkimų ture jis surinko 35,53 procentus rinkėjų balsų.

Valdas Adamkus Prezidento rinkimuose pralaimėjo Rolandui Paksui. Kol politologai svarstė pralaimėjimo priežastis, žmonės buvusio prezidento klausė: dabar tikriausiai grįšite į Ameriką? „Mes negalėjome grįžti, o ir dabar negalime, – savo rezidencijoje Turniškėse man sakė prezidentas. – Aš išvis negalėjau suprasti tokio klausimo, nuo mokyklos laikų mano svajonė buvo Lietuva. Išsivežiau jos idealą ir jo niekuomet neatsisakiau, gal kada ir nusivyliau, matydamas, kaip ji tvarkoma, tačiau manęs tai neišgąsdino ir didžiavimosi jos istorija nesumenkino. Nebuvo minties – viskas, pasiekiau aukščiausią savo tašką, sėdu į lėktuvą, grįžtu atgal ir maudausi Havajuose. Nėra lengva mane išvesti iš kantrybės, tačiau tikrai supykdavau – žinote, aš čia gimiau, čia mane ir užkasite!“

Kad ir baigęs kadenciją, Valdas Adamkus liko labai aktyvus. Jis dalyvaudavo šalies politiniuose įvykiuose, vykdavo į užsienio keliones, skaitė paskaitas tarptautinėse konferencijose ir sambūriuose. Tiesa, iš delegacijos, kuri vyko į Atėnus iškilmingai pasirašyti Europos Sąjungos sutarties, Valdas Adamkus buvo išbrauktas. 2003-iųjų gegužės 9 dieną 63 procentai Lietuvos žmonių balsavo referendume dėl narystės Europos Sąjungoje. 91 proc. jų pasisakė už.

Nepaisant džiaugsmingų įvykių, Valdas Adamkus teigia, kad 2003-ieji buvę vieni slogiausių jo gyvenime. „Susvyravo mano tikėjimas ilgus metus puoselėtu turbūt gerokai idealizuotu Lietuvos įvaizdžiu. Idealizmas išsisklaidė, įsigalėjo materializmas. 2003-iųjų pabaigoje kilęs R.Pakso skandalas patvirtino mano negerą nuojautą, todėl iš dalies gal net nebuvo netikėtas. /... / buvo skaudu, kad mūsų visuomenė ir valstybė tokia neatspari visokioms manipuliacijoms. Mane kamavo sunkios mintys ir dėl savo vaidmens, atsakomybės, svarsčiau, ko nepavyko nuveikti, kokias padariau klaidas, nors supratau, kad negalėjau istorijos pakreipti kitaip. Jau įsiplieskus skandalui, su kiekviena diena vis labiau baisėjausi, kaip griaunamas Lietuvos tarptautinis autoritetas. Supratau, kad būtų geriausia išeitis, jei R.Paksas kuo greičiau pats atsistatydintų. Tačiau iš karto buvo matyti, kad taip neatsitiks. Abejojau ir tuo, ar Seimui pakaks politinės valios jį atstatydinti. 2004 metus sutikau su didžiuliu nerimu, ar pavyks Lietuvai įveikti gilią politinę krizę“, – rašė Valdas Adamkus savo prezidento dienoraščiuose „Paskutinė kadencija“.    

Balandžio 6 dieną Seimas pripažino, kad Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas pažeidė Konstituciją, ir pašalino jį iš pareigų. Birželio 27 dieną Valdas Adamkus antrą kartą buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. „Tauta man antrą kartą suteikė mandatą vadovauti valstybei. O sąlygos, ko gero, sudėtingesnės nei pirmą sykį tapus prezidentu, – birželio 28-ąją savo dienoraštyje paliko įrašą Valdas Adamkus. – Pirmiausia reikės atkurti žmonių pasitikėjimą Prezidento institucija, visa valdžia. Ne mažiau svarbus uždavinys garantuoti, kad Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama būtų ne iššvaistyta, pravalgyta, o efektyviai panaudota Lietuvai modernizuoti.“

Balandžio 21 dieną prezidentas Valdas Adamkus perskaitė paskutinį savo metinį pranešimą, o gegužės 18-ąją Lietuvos Prezidento rinkimus laimėjo Dalia Grybauskaitė. Liepos 12 diena buvo paskutinioji prezidento Valdo Adamkaus darbo diena.  „Liūdesys neslegia, – savo dienoraštyje tą dieną parašė Valdas Adamkus. – Širdyje jaučiu, kad baigėsi tik kadencija, o gyvenimas dėl to nesustojo. Galvoje jau sukasi sumanymai, ką veiksiu ateityje.“

Leidykla „Tyto Alba“ išleido Valdo Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“. 2012 metų vasarį knyga buvo pristatyta Knygų mugėje. Autografus skaitytojams prezidentas Valdas Adamkus dalijo daugiau nei dvi valandas. „Iš pradžių kiek abejojau, ar praeities įvykius nuosekliai fiksuojantys dienoraščių įrašai gali sudominti skaitytojus. Prieš akis tarsi prabėgo gyvenimo tarpsnis, pasibaigus mano pirmajai kadencijai ir visa antroji kadencija. Savęs ne kartą klausiau, ar visada elgiausi teisingai, ar visuomet dariau tai, ką įmanoma padaryti. Į tai atsakys istorija, bet neabejoju dėl vieno dalyko: visi sprendimai, veiksmai atitiko mano įsitikinimus, moralės principus“, – knygos įžangoje rašė Valdas Adamkus.

Leidykla „Tyto Alba“ išleido Valdo Adamkaus knygą „Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai“. „Nors teko patirti netekčių, sveikatos problemų, sulaukęs garbingo amžiaus, jaučiuosi laimingas. Galiu tik padėkoti likimui, dovanojusiam man ypatingą patirtį ir išgyvenimus. Todėl taip branginu ir sunkiausias gyvenimo akimirkas, ir iškiliausias sėkmės valandas“, – savo prisiminimų knygoje rašo prezidentas Valdas Adamkus.

Valdas Adamkus viešai paskelbė įveikęs inkstų vėžį, su kuriuo kovojo trejus metus. Nerimą kelianti diagnozė buvo patvirtinta 2013-aisiais, netrukus po prezidento gimtadienio. Nieko neslėpdamas, Valdas Adamkus apie savo sveikatos būklę ir ligos eigą aprašė savo knygoje „Pareigos, kurios nesibaigia“.