Prieš daugiau nei šimtmetį nežinomo fotografo darytose nuotraukose – senųjų Lietuvos bažnyčių vaizdai
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu muziejumi bei Kaišiadorių muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Prie bažnyčios tvoros stovi arkliu kinkytas vežimas, jame – šienas ir įvairiausi daiktai. Vežime patogiai įsitaisęs sėdi vyras. Kai kur matyti keli vežimai, o ir vyriškiai – skirtingi. Tačiau būtent tai yra vienas pagrindinių motyvų, besikartojančių šiose fotografijose, kurios darytos pačioje XX a. pradžioje Vilniaus, Kauno bei Gardino gubernijose. Keičiasi vietovės, šventovės bei jų aplinka, pozuojantys personažai, o vežimaitis ir arklys daugelyje nuotraukų išlieka. Kodėl? Ar siekiant fotografijų žiūrovui geriau perteikti mastelį ir erdvės pojūtį?
Šių istorinių vaizdų tyrėjai sutaria, kad, greičiausiai, vežimaitis priklauso pačiam fotografui, išsiruošusiam į ilgą kelionę siekiant užfiksuoti dabartinės Lietuvos, Lenkijos bei Baltarusijos teritorijose esančias katalikų, stačiatikių ir evangelikų liuteronų šventoves. Tikėtina, kad fotografas keliavo ne vienas pats, bet su vienu ar keliais pagalbininkais, o vežimuose matomi daiktai – įvairi fotografavimo technika. Prieš daugiau nei šimtmetį pasikinkę arklius jie važiavo iš vieno miestelio ar kaimo į kitą, stiklo negatyvuose įamžindami įvairių krikščionių šventovių atvaizdus.
Kas buvo šis fotografas ir kodėl kelis metus užsispyrusiai tęsė šį didžiulį, daug laiko bei pastangų pareikalavusį darbą? – šie klausimai ir šiandien iki galo tebelieka neatsakyti.
2016 metais Lietuvos nacionalinis muziejus išleido istorikės ir muziejininkės Dianos Streikuvienės sudarytą knygą „Bažnyčių vaizdai XX amžiaus pradžioje. Stiklo negatyvų rinkinys“. Joje pirmą kartą išsamiai pristatyta ši unikali ikonografinė medžiaga šiandien saugoma Lietuvos nacionaliniame bei Kaišiadorių muziejuose.
Rinkinį sudaro 207 vienodo dydžio 12,5 x 16 cm stiklo plokštelės. Jų viršuje priklijuota popieriaus juostelė su užfiksuoto vaizdo metrika lenkų kalba nurodant vietovę, administracinio teritorinio vieneto pavadinimą, kulto pastato konfesinę priklausomybę bei statusą. Manoma, kad šios fotografijos yra vieni seniausių ir autentiškiausių Lietuvos sakralinio architektūros paveldo objektų atvaizdai, užfiksuoti 1904–1905 metų laikotarpiu.
Šių fotografijų istorinę vertę kuria ir tai, kad nuotraukose įamžintos senųjų liaudies meistrų bei architektų sukurtos šventovės, kurios ilgainiui, kraštą nusiaubus Pirmajam bei Antrajam pasauliniams karams, buvo sunaikintos ar laikui bėgant sunyko, o dalis – perstatytos negrįžtamai pasikeitė. Kaip, be abejo, ir jų aplinka, su pakrypusiomis medinėmis tvoromis, medžiais apaugusiais šventoriais, šalia sakralinės architektūros plytinčiais daržais, dirbamais laukais bei žvyro plynėmis.
Ilga laiką lietuvių istoriografijoje šiuose stiklo negatyvuose užfiksuotų vaizdų autoriumi buvo laikomas Vilniuje dirbęs bajoriškos kilmės fotografas Adomas Daukša. Vis dėlto, anot istorikės D.Streikuvienės, jo autorystės klausimas iki šiol nėra iki galo atsakytas.
„Tyrinėjant šį stiklo negatyvų rinkinį, nepavyko rasti nė vieno konkretaus įrodymo, leidžiančio fotografijas priskirti būtent A.Daukšai. Maža to, Lietuvos nacionaliniame muziejuje esančiame jo fotografijų rinkinyje, tarp įvairių portretų, darytų Vilniuje įkurtose ateljė, nėra nė vienos nuotraukos, kurios sutaptų su šiais etnografinės Lietuvos teritoriją apimančių miestų bei miestelių šventovių atvaizdais“, – pasakojo D.Streikuvienė.
Įdomu ir tai, kad 2001 metais Minske išleistoje knygoje „Baltarusijos krikščionių bažnyčios“ yra bent kelios fotografijos, kurias galima rasti ir Lietuvoje saugomame stiklo negatyvų rinkinyje. Tiesa, Baltarusijos architektūros tyrinėtojai šias nuotraukas priskiria ne vilniškiam A.Daukšai, o XX a. pradžioje gyvenusiam kraštotyrininkui Janui Balzunkevičiui.
Pasak D.Streikuvinės, gali būti, kad atsakymas apie šių unikalių vaizdų autorių ir priežastis, nulėmusias šio fotografijų rinkinio atsiradimą iki šiol slepiasi kurio nors Lietuvos muziejaus fonduose ar privačiose kolekcijose.
Vis dėlto akivaizdu tai, kad ryžęsis imtis šio darbo, fotografas turėjo nueiti vargo kelius, kol iš tuometinės carinės Rusijos valdžios vietininko gavo oficialų leidimą fotografuoti Vilniaus apylinkėse esančias vietoves, mat tokiai veiklai tuomet galiojo griežti suvaržymai ir apribojimai.
Šie atvaizdai taip pat liudija ir apie šimtmetį buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje trūkusias carinės valdžios represijas prieš Katalikų bažnyčią bei dvasininkus. Po 1831 bei 1863 metų sukilimų buvo masiškai uždarinėjami vienuolynai, sukilimą palaikę ar jame dalyvavę dvasininkai ištremti į Sibirą, o dalis bažnyčių imtos versti stačiatikių cerkvėmis. Vien 1864–1869 metų laikotarpiu Vilniaus gubernijoje uždaryta 84, Gardino – 62, o Kauno – 16 bažnyčių.
Didžiulį dėmesį valdžia skyrė ir naujų cerkvių statybai, ypač orientuojantis į reprezentatyviausias miestų ir miestelių aikštes bei pagrindinių kelių susikirtimo vietas. Jos buvo statomos iš valstybės iždo lėšų, o jų išorė ir vidus turėjo atitikti griežtus rusiškojo stiliaus reikalavimus ir nesiskirti nuo Rusijos cerkvių. Tokiu būdu buvo ne tik demonstratyviai keičiamas miestų ir miestelių architektūrinis vaizdas, tačiau kartu ir gyventojų etninė sudėtis, masiškai į kraštą atvykstant kolonizatoriams iš Rytų.
Iki tol centrinėse miestų, miestelių bei kaimų aikštėse dominavę katalikiški architektūros paminklai tyčia valdžios buvo apleisti ir palikti nykimui. 1864 metais generalgubernatoriaus M.Muravjovo įsakymu Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse buvo ne tik uždrausta statyti naujas katalikų bažnyčias, tačiau ir remontuoti senas. Šis draudimas galiojo daugiau nei tris dešimtmečius ir panaikintas tik 1897 metais.
Būtent tuomet prasidėjo aktyvūs naujų katalikiškų šventovių statybų darbai, o senos medinės bažnyčios, kelis dešimtmečius buvusios neremontuotos, imtos perstatinėti mūrinėmis. Šios fotografijos kaip tik ir iliustruoja per beveik visą XIX a. išsitęsusį kardinalių politinių pokyčių laikotarpį ir XX a. pradžioje užgimusias viltis, kad savo žemėje vėl bus galima išpažinti ir savo tikėjimą, statyti savo maldos namus ir lankytis juose be baimės.
Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus bei Kaišiadorių muziejaus fondų
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė