„Priveizėjau daugiau nei 40 metų“: Žemaitijos maro kapai ir jų prižiūrėtojai 

Važiuojant Žemaitijos kaimo žvyrkeliu pasimato vidury dirbamų laukų styranti kalva – akmenimis apjuosta, apaugusi šimtamečiais medžiais. Tarp medžių švyti ryškios – mėlynos, žalios ir raudonos – koplytėlės. Taip įprastai atrodo praeityje Žemaitiją siaubusių marų kapinės. Vietinės moterys prižiūri markapius iš kartos į kartą – mirus vienai senolei, tradiciją perima kita. Žemaitijos kaimuose ir dabar visi žino, kad maro kapai – sakrali vieta. Tokią žinią iš lūpų į lūpas perduodavo senoliai, menantys dar neseniai vykusias epidemijas. „Mano maro kapaliai“, – sako kapus tvarkantys kaimo gyventojai. Jie patys prižiūri teritoriją, rūpinasi koplytėlėmis bei kryžiais, taip pat nevengia pasakyti, kad viduramžius menantys kapai – „švenčiau už bažnyčią“. 

Markapių teritorija – neliečiama zona 

Lietuvos teritorijoje kiekvieną šimtmetį buvo įvairių epidemijų. Jos kartodavosi gana reguliariai, maždaug kas 7–8 metus. Pavyzdžiui, nuo XV a. iki XVIII a., istorikų duomenimis, mūsų šalies teritorijoje įvyko 22 maro epidemijos. 

Vienos epidemijos buvo lokalios, kitos žaibiškai ir plačiai paplisdavo –  XVI a. 8 deš. siautusi epidemija nusinešė daugiau kaip pusę šalies gyventojų gyvybių, o per Didįjį marą, siautusį 1709–1711 m., išmirė net du trečdaliai Lietuvos gyventojų. 

Maro ir kitų epidemijų aukas žmonės laidodavo kaimo kapinėse. Tam buvo parenkama atskira kapinių teritorija. Šią vietą gyventojai pažymėdavo – aptverdavo tvora, apjuosdavo akmenų pylimu, apsodindavo medžiais. 

„Teritorija buvo žymima, kad praėjus metams žemė, kurioje ilsisi epidemijų aukos, nebūtų liečiama. Markapiai tapdavo neliečiama zona – ten negalima kast, art, kitų žemės darbų daryti, kad „neprikeltų“ ligų. Kartais kaimo gyventojai ir šiandien tuo tiki“, – 15min pasakojo archeologas, istorikas, Kretingos muziejaus muziejininkas Julius Kanarskas. 

Anuomet ligų išsekinti žmonės dažnai nesugebėdavo mirusiųjų nuvežti palaidoti į kaimų pakraščiuose buvusias kapines, todėl didesniuose kaimuose atsirado daugiau maro kapinių. Markapiai buvo kuriami gyvenviečių centruose. 

Rašytinių šaltinių apie tai, kaip atrodė laidojimo procesas, nėra  išlikusių. Archeologiniai tyrimai atskleidžia, kad siaučiant didelėms  epidemijoms pasitaikydavo kolektyvinių laidojimų. Kasinėtuose markapiuose palaikai randami apie 60 cm gylyje. Istorikai daro prielaidą, kad įsisukus giltinei nebuvo laiko ir jėgų laidoti  giliau. Sanitariniais sumetimais kūnus apiberdavo kalkėmis, nes buvo tikima, kad ligos sukėlėjas tokiu būdu nepaplis. 

Kaimų kapinės veikė iki XVIII a. pabaigos. Tuomet jos buvo uždarytos sanitariniais sumetimais – kad ligos neatsinaujintų. 

Maro kapinės – bažnyčios atstumtiesiems 

Prie kiekvienos bažnyčios buvo įsakyta įrengti parapijos kapines. Kai atsirado pastarosios, anot J.Kanarsko, senosios kaimų kapinės įgijo markapių vardą ir kartu tapo bažnyčios atstumtųjų ilsėjimosi vieta. Jos tapo gėdingos, čia šeimos laidodavo tuos artimuosius, kurių nepriimdavo bendruomenė – nekrikštytus vaikus, savižudžius, kitatikius. 

Kunigas į apeigas markapiuose neateidavo, laidotuvės vyko pusiau slapta, susirinkdavo tik velionio artimieji. 

Oficialus laidojimas markapiuose truko iki 1920 m., kai baigėsi šiltinės epidemija. Tačiau iki pat vėlyvo sovietmečio vietiniai čia laidodavo ir nekrikštytus vaikus. 

Kaimuose šeimos anuomet buvo gausios, kai kurios turėjo net 10 ar 14 vaikų. Žemaitijos kaimų senolės dar prisimena, kaip vėlai vakare moterys kūdikius laidodavo markapiuose. „Kiek mažų mirdavo, kiek persileidimų buvo. Nekrikštytiems šeimos vyras sukaldavo medinį karstelį. Neišnešiotus arba mirusius iš karto po gimdymo moterys  suvyniodavo į rūbus ir vienos palaidodavo markapiuose vėlai vakare“, – žvelgdama į Akmenalių kaimo markapių koplytėles, pasakojo vietinė gyventoja Angelė. 

„Mano maro kapaliai“ 

Dabar markapius prižiūri senieji kaimo gyventojai. Vienai senolei mirus, tradiciją perima kaimynės. Žemaitijoje žmogus, kuris prižiūri maro kapines, jas vadina „savo maro kapaliais“. 

Devintą dešimtį skaičiuojanti Angelė Akmenalių kaimo markapius prižiūri jau daugiau nei 30 metų. Ji tvarko kapinių aplinką, perdažo koplytėles. 

Kretingos rajone esančių Akmenalių markapiai matosi nuo kaimo žvyrkelio – dirbamuose laukuose maža, šimtamečiais klevais apaugusi kalvelė, tarp medžių matosi koplytėlės. 

Angelė prisimena, kad statant kiekvieną koplytėlę prisidėjo kaimo žmonės. Vieni išdrožė dievalius (Šventųjų skulptūrėles), kiti davė pinigų staliams, treti su arkliais padėjo atvežti koplytėles bei kryžius. 

Dabar, be Angelės, į šias kapines vargu, ar kažkas užsuka. Moteris prisimena, kad anksčiau buvo kitaip. Į kapines gegužę susirinkdavo seni ir jauni. „Eidami per kaimą, vaikiai surinkdavo pinigus, atvažiuodavo muzikantai su trūbom, pagiedoję valgyt eidavom kiaušinių, lašinių“, – šypsosi Angelė. 

Istorikas J.Kanarskas teigia, kad XIX a. ir XX a. per Gegužines Žemaitijos kaimuose vykdavo eisenos. Žmonės praeidavo pro kaime esančius kryžius, koplytėles. Galutinė stotelė buvo markapiai – čia gyvieji giedodami Visų Šventų litaniją pagerbdavo mirusiuosius. Žemaičiai Gegužinės šventę vadina Majais. „Per Majus giedam Visų Šventų litaniją, paskui Mergelės Švenčiausios litaniją ir Marijos giesmę, pasikalbam poterių už tuos visus mirusius“, – pasakojo moteris.  

Dabar senolei jau sunku ateiti iki kapinių. Moteris liūdi, kad daugiau niekas jų neprižiūri – tvorelė griūva, koplytėlės nublukę.  „Priveizėjau daugiau kaip  30 metų, kas dabar bus  – nežinau“, – apmaudu dalijosi senolė. 

Angelė ir kiti markapių prižiūrėtojai teigia, kad kapinėmis rūpinasi tik vietiniai, prie teritorijų puoselėjimo seniūnijos bei savivaldybės neprisideda. 

Nors visi markapiai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą, miestelių seniūnijos neišgali pasirūpinti kapinių ir teritorijose esančių koplytėlių bei kryžių ateitimi. Pavyzdžiui, Darbėnų miestelio seniūnas Alvydas Poškys teigia, kad maro kapinėmis rūpinasi kaip išgali – bent vieną kartą metuose seniūnijos darbuotojai kapinių teritorijose nupjauna žolę. Tačiau dėl pajamų bei darbo jėgos trūkumo seniūnija yra nepajėgi skirti daugiau dėmesio markapiams. Kaip ir kitose seniūnijose, Darbėnų seniūnijos kaimuose koplytėlių, kryžių bei kitų paminklų išsaugojimas dabar yra pačių vietinių rūpestis. 

Šventieji – vietinių rankų kūriniai 

Markapių koplytėles puošia šventųjų statulėlės. Jas vietiniai vadina dievaliais, šventuolėliais.  

Dievdirbiais vadinami meistrai skulptūrėles drožė iš liepos, beržo, alksnio, dažė ryškiomis spalvomis. Vietiniai jas darydavo taip, kaip mokėjo. Kartais iš darbų net juokdavosi bei nenorėdavo statyti į savas koplytėles. „Kaimynas Švenčiausią mergelę buvo padirbęs ir atnešęs. Numaliavojęs nagus ir lūpas raudonai, antakius juodai. Išdažęs kaip paną“, – juokiasi Angelė, prisiminusi jau mirusio kaimyno darbą. 

Visas skulptūrėles iš Akmenalės kaimo markapių pavogė. Prieš dešimtmetį Angėlė pasirūpino, kad koplytėles vėl puoštų šventųjų veidai. Kretingos turguje iš vietinio meistro ji nupirko tris medines statulėles. „Tūkstantį litų mokėjau, net vyrui taip ir niekad nepasakiau, būt pasiutęs“, – pasakoja senolė. 

Į koplytėles žmonės taip pat sunešdavo visus „šventuosius daiktus“. Taip vadindavo šventųjų statulėles, paveikslėlius, rožančius ir visus kitus daiktus, kurie, kaip manė, buvo ypatingi. Dėl to dažnai markapiuose galima išvysti ir sukrautų senų, „naudotų“ antkapių, kuriuos žmonės čia atgabeno tikėdami, kad to, kas buvo kapinėse – negalima išmesti. 

Maro kapinėse visi lygūs 

Maro kapinėse nebuvo individualių paminklų. Buvo statomi kolektyviniai paminklai – dažniausiai trys ąžuoliniai, aukšti kryžiai su mediniais nukryžiuotaisiais, o prieš juos koplytėlė su šventųjų statulėlėmis. 

Koplytėlės paskirtis – saugoti mirusiųjų ramybę, taip pat tai buvo vieta, kur gyvieji galėjo ateiti pasimelsti. 

Buvo tikima, kad ant Marijos statulėlės užkabinti rožančiai išpildo gyvųjų prašymus ir maldavimus. 

Didesnis koplytėlių skaičius markapiuose atsirado sovietmečiu, kai buvo naikinamos pakelėse stovėjusios koplytėlės. Žmonės bandydavo jas išsaugoti – perkeldavo į maro kapus.  

Anksčiau koplytėles vietiniai statydavo ant akmenų arba medinio rentinio, dabar – ant plytų mūro arba betoninės formos. Koplytėlės būdavo įvairios – apvalios, keturkampės, kryžminės, skirtingų stogo formų – kūginės, dvišlaitės, keturšlaitės, kryžminės, atviros tik iš priekio arba iš trijų šonų, vieno bei dviejų aukštų. 

Iš kartos į kartą 

Vilija gyvena Kretingos rajono Darataičių kaime. Ji prisimena, kaip vaikystėje tėvai rūpinosi kaimo markapiais  – patys čia statė koplytėles, prižiūrėjo aplinką. 

Stebėjusi, kaip tėvai gerbė kapines, Vilija taip pat tęsia šeimos tradiciją. Kartu su vyru jau daugelį metu rūpinasi kaimo maro kapais  – tvarko aplinką, dažo koplytėles, ilgapirščiams pavogus skulptūrėles, nuperka naujas.  

Su šeima prieš keletą metų markapiuose pastatė naują koplytėlę, ją stalius atkūrė tarpukario stiliumi.  

Bene visi markapiai matė ilgapirščius. Jie, kaip pasakoja vietiniai, daugiausiai siautė praeito amžiaus aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose. Vertingiausios buvo senosios medinės skulptūrėlės. Vagys veždavo jas parduoti į Latviją bei Lenkiją. Dabar, įdėję naujas skulptūrėles į koplytėles, vietiniai jas pritvirtina, kad nepavogtų. 

Kapavietėse „dirba“ ir juodieji archeologai. Kaimo gyventojai kartais juos mato. Beveik visuose markapiuose matomos keturkampės duobelės – nelegalių kasinėjimų palikimas. 

„Priveizėjau daugiau nei 40 metų“  

„Priveizėjau nuo tada, kai parėjau čia su vyru gyventi, tai jau bus 40 metų. Anksčiau kapinės blizgėjo, dabar man jau 90 eina, išeisiu, gausit rūpintis jūs, jauni“, – sako Kretingos rajono Kumpikų markapius prižiūrinti Elvyra.  

Ji tvarko aplinką, prižiūri koplytėles, anksčiau sodindavo gėles. Kai moters vyras buvo gyvas, kapinėse pastatė kryžių ir koplytėlę. Kai Elvyra kapinių jau nepajėgs prižiūrėti, tradiciją perims jos kaimynė.  

Kumpikų markapiuose stovi kryžius bei trys koplytėlės. Jose senųjų statulėlių jau neliko – visas pavogė. „Kiek dėsi, tiek vogs, tai pastatėm paprastas, į tokias vagys net nežiūri“, – pasakoja Kumpikų kaimo gyventojas Antanas. 

Elvyra prisimena, kad Kumpikų kapinėse palaidoti ne vienos kaimynės nekrikštyti vaikai. 

Pati senolė markapių sakralumą suprato dar vaikystėje – jos tėvams tai buvo švenčiausia vieta žemėje.  

Moteris prisimena, jog vaikystėje jos mirusius mažus brolius ir seseris tėvai laidojo Latvelių kaimo markapiuose. Tėtis ir mama dviese palaidodavo savo nekrikštytus vaikus. Elvyra dar būdama maža tėvams padėjo prižiūrėti gimtojo kaimo markapius. ,,Latveliuose buvo mano maro kapaliai. Buvau maža mergaitė, bandžiau kopijuoti tėvus, tai bėgiojau į markapius ir tvarkiau juos, stengdavausi surinkti kiekvieną nukritusį lapą. Tai buvo žaidimas, kuris man buvo labai brangus“, – pasakojo Elvyra. 

Maro kapai lieka be prižiūrėtojų 

Latvelių markapiai nuo paties kaimo nutolę per du kilometrus. Stovint ant kelio dirbamuose laukuose matosi miškelis, tačiau iš toli neįmanoma pasakyti, kad čia maro kapai.  

Apink kapus teka upelis, todėl norint į juos patekti per dirbamą molingą žemę reikia eiti apie vieną kilometrą.  

Markapių teritorija aptverta medine tvora, viduje auga šimtamečiai ąžuolai. Koplytėlės pilnos medinių statulėlių. Kadangi markapiai yra nuošalioje vietoje, čia ilgapirščiai dar neužsuko. Latvelių markapiai neturi savo prižiūrėtojos. Paskutinė kapų puoselėtoja mirė prieš kelerius metus.