Atvykę į Ukrainą, kelionę po uždraustąją Černobylio zoną pradėjome Kijeve. Tam buvo kelios priežastys. Pirmoji – mus iki zonos palydėti sutikęs žmogus gyvena Kijeve ir mes sutarėme jį paimti iš namų. Antroji – reikėjo nusipirkti maisto produktų kelionei. Trečioji – norėjome apžiūrėti Kijevą.

Miestas iš esmės mažai pasikeitęs per paskutinius kelis metus, tačiau Maidano aikštės po visų įvykių dar nebuvome matę. Įspūdžiai? Verslas. Dabar iš kruvinių įvykių daromas verslas. Aikštėje stovi keli automobiliai, vienas jų suvarpytas kulkų. Prie antrojo stovi garso aparatūra, groja patriotinę muziką ir sklinda graudžios kalbos. Aikštėje zuja apie dešimt “savanorių”, kurie įvairiausių organizacijų vardu renka pinigus.

Kai kurie veikėjai itin įkyriai siūlėsi nusifotografuoti su jais ir kaulijo pinigų. Nesinorėjo ilgai būti tokioje aplinkoje. Be to mūsų vedlys jau laukė susitikimo. Patraukėme į sutartą susitikimo vietą.

Kirilas į žygį pasiėmė ir savo merginą – Rusijos Federacijos pilietę Veroniką.

Žygį buvome nusprendę pradėti nuo vieno iš smulkių, mažai lankomų kaimelių. Nenorėjome atkreipti bereikalingo dėmesio, be to reikėjo saugiai paslėpti automobilį. Deja, bet planas neišdegė. Pakeliui į kaimelį mus pasitiko milicijos užkarda. Kelias užblokuotas smėlio maišais, ginkluoti milicininkai nieko nepaaiškino, tiesiog privertė apsisukti. Situacija atrodė be išeities. Jau temo, o mes dar neturėjome kur palikti automobilio ir vietos, per kurią galėtume slapta prasmukti į zoną. Kirilas nusprendė rizikuoti pabandyti važiuoti pas vieną mažai pažįstamą žmogų gretimam kaime ir prašyti jo pagalbos. Taip mes atsidūrėme Didiatki. Tai yra pagrindiniai vartai į zoną. Čia prasideda visos oficialios ekskursijos, čia yra pagrindinis kontrolės postas. Sandėris pavyko. Paslėpę automobilį pas kaimo gyventojus, pėsčiomis patraukėme link perimetro. Pavyko gauti informacijos, kad milicijos blokpostas buvo įrengtas dėl zonoje siaučiančių gaisrų.

Mūsų laukė dar vienas iššūkis. Prie grupės turi prisijungti dar du žmonės – ukrainietis Nikolajus ir “Luhansko Liaudies Respublikos” piliečiu prisistatęs Vladas. Kad nesukeltume aplinkinių kaimų gyventojams įtarimo, buvome sutarę susitikti prie zonos tvoros. Mūsų bendrakeleiviai iš Kijevo vyko maršrutiniu mikroautobusu. Juos milicija į sutartą kaimą praleido, nes palaikė kaimo gyventojais. Todėl dabar tarp mūsų buvo kone 10 kilometrų atstumas.

Telefonu suderinome veiksmus, aptarėme žygio strategiją,  sutarėme susitikimo vietą ir laukėme. Laukėme ilgai, nes mūsų naujieji draugai sugebėjo pasimesti miškuose.

Mūsų laukė ilgas kelias naktį mišku. Tai buvo vienas sunkiausių žygio etapų. Pirmoji para, laikas, kuomet kuprinės būna pačios sunkiausios, kuomet organizmas prie žygio režimo dar nepratęs, kuomet kojos nesusitaikė su mintimi, kad teks padirbėt.

Naktį judant nevalytu mišku, tyko pavojai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo reikšmingi. Dieną statant koją ant nelygaus paviršiaus galima spėti, kokia bus atramos vieta, ir pėdą pakreipti reikiamu kampu. Einant naktį, po kojomis nieko nesimato. Todėl kojų raumenys nuolat turi būti įsitempę, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Be to regėjimas ir klausa turi būti ypatingai įsitempę – juk mes judėjome slapta. Negalėjome leistis būti sugaunami milicijos. Tai vargino. Vienas grupės narys –Nikolajus – nebuvo pasiruošęs tokiam žygiui. Nuolat atsilikinėjo, stabdė grupės judėjimą. Jau švintant jis priėmė sprendimą:

Atsisveikinę su Nikolajumi, keliavome gilyn į zoną. Sulig kiekvienu kilometru radiacijos lygis vis didėjo, tačiau buvome tvirtai pasiryžę pasiekti zonos centrą.

Kirtę vieną pavojingiausių vietų zonoje – pagrindinį kelią link elektrinės – judėjome prie upės Už. Ši upė teka per visą zoną. Į centrą neįmanoma patekti nekirtus upės. Šioje zonos dalyje yra tik vienas tiltas. Jį saugo milicijos patruliai. Dėl gaisrų zonoje labai suintensyvėjęs judėjimas, todėl nusprendėme nerizikuoti eiti tiltu ir upę įveikti brasta. Kirilas turėjo informacijos apie preliminarią brastos vietą, tačiau ją dar reikėjo surasti.

Pakeliui prie upės, netoli brastos vietos priėjome kaimelį Rudnia Veresnia.

Palikus kaimelį Rudnia Veresnia patekėjo saulė. Žygiuoti pasidarė visiškai lengva ir paprasta. Nepaliesta zonos gamta kūrė ypatingą nuotaiką. Naktinio žygio nuovargis išgaravo.

Už kelių kilometrų priėjome mūsų pirmosios žygio paros tikslą – upę Už. Tekant saulei vaizdai ypatingai gražūs. Upės lėta tėkmė ramino, o laukiniai smėlio paplūdimiai kvietė atsipūsti valandėlę.

Greitai radome perbridimui tinkamą vietą. Po vieną persikėlėme į kitą upės krantą, išsimaudėme, susitvarkėme, pasigaminome sočius pusryčius ir sumigome. Šiandienos tikslas pasiektas.

Kitoje temoje: kaip sekėsi pasiekti vieną didžiausių Tarybų Sąjungos paslapčių – užhorizontinę anteną Duga- 2, kaip lipome 150 metrų ant antenos ir pusryčiai kiaulidėje.