Trečioji para.
Aršių vapsvų nuvyti nuo radiolokoacinės sistemos modulio „Krug“ stogo, skubėjome į mišką. Reikėjo rasti ramią ir saugią vietą pavalgyti. Netoliese tokia vieta buvo. Tai yra viena iš slaptųjų “stalkerių” bazių – pusiaukelės poilsio stotelė. Kelių šimtų metrų atstumu nuo vandens šaltinio – „Krug“ modulio – yra mažai kam žinoma vieta – kiaulidė. Miškų gilumoje, per bruzgynus sunkiai pasiekiamas objektas gerai žinomas patyrusių “stalkerių” tarpe. Čia sudėtinga patekti, todėl milicija beveik niekada neužklįsta. Kiaulidėje yra kelios geros būklės patalpos. Vienas kambarėlis pritaikytas nakvoti netgi žiemą, jame įrengta nedidelė krosnelė su dūmtraukiu. Yra paruošta nakvynės vieta dviems žmonėms. Netgi yra šiokia tokia atsargų slėptuvė. Radome arbatos, cukraus, žiebtuvėlį ir batus.
Ši vieta yra tokia populiari “stalkerių” tarpe, kad joje netgi egzistuoja kaliautojų registracijos žurnalas. Jame kone kiekvienas apsilankęs palieka trumpą žinutę ar piešinėlį. Atsirado tradicija čia įsiamžinti.
Pavalgėme, palaukėme keletą valandų, kol atslūgs vidurdienio karštis, ir pajudėjom toliau link savo kelionės tikslo – zonos epicentro. Kita poilsio stotelė – kaimas Kopači.
Kopači kaimas yra arčiausiai elektrinės esantis kaimas. Tiksliau - buvęs kaimas. Po elektrinės sprogimo pagrindinė į orą išmesto reaktoriaus turinio dalis nusėdo būtent šiame kaime. Jis buvo toks užterštas, kad jo išvalyti nebuvo įmanoma. Visą kaimą nugriovė, namus išvežė į branduolinių atliekų kapines, visą viršutinį grunto sluoksnį nukasė, surinko net buities rakandus.
Kaime liko vienintelis pastatas, kuris buvo pritaikytas vėlesniems poreikiams. Po avarijos čia buvo likvidatorių technikos remonto dirbtuvės. Šiame kaime yra vienas iš Černobylio zonos simbolių – senas troleibusas. Tiesa, jis žinomas tik zoną nelegaliai lankantiems žmonėms, mat turistų čia neveža.
Kaip bebūtų keista, bet troleibuso viduje radiacija įprastą foną viršijo nežymiai – maždaug 3 kartus. Lauke fonas buvo žymiai aukštesnis. Net ir po valymo ir grunto išvežimo daugumoje vietų dozimetras rodė 10-15 kartų daugiau virš įprasto dydžio. Mes jau buvome įžengę į pavojingiausią, 10 km spindulio teritoriją. Pro troleibuso langą matėme sprogusio reaktoriaus sarkofagą ir naujai statomą apsauginę arką.
Troleibuso viduje karštis buvo nepakenčiamas, o mes jau buvom beveik pabaigę geriamą vandenį. Artimiausias vandens šaltinis buvo tik Pripetėje. Teko kraustytis iš troleibuso lauk. Kadangi buvome radioaktyvioje aplinkoje, kiek pailsėję nusprendėme pasivaikščioti po kaimelį. Dirbtuvių kieme vis dar mėtėsi daugybė technikos likučių, sugadintų ir išmontuotų automobilių - mini technikos kapinės.
Keletą valandų ilsėjomės, laukėme visiškos tamsos. Nuo šios vietos iki Pripetės galimi tik du keliai: vienas per „Rudajį mišką“, kuriame nusėdo didžioji dalis reaktoriaus turinio, ir kuriame radiacija viršija įprastą normą - maždaug 1000 kartų. Antrasis maršrutas buvo asfaltuotas kelias, kuris veda į pačią elektrinę ir miestą vaiduoklį – Pripetę. Šiuo keliu dažnai važiuoja ne tik milicijos patruliai, bet ir elektrinės darbuotojai, aptarnaujantis personalas, ir naujosios arkos statybininkai. Kelias labai intensyviai naudojamas. Tačiau valomas ir deaktyvuojamas. Kelyje tik vienoje vietoje radiacija viršija normą daugiau nei 1000 kartų (daugumoje vietų vidutiniškai 10-20 kartų virš normos). Pasirinkome didesnę riziką būti sugautiems, bet mažesnį pavojų sveikatai. Sulaukę tamsos leidomės asfaltuotu keliu. Kuomet išgirsdavome atvažiuojantį automobilį, turėdavome kelių sekundžių laiko rezervą. Mes automobilio šviesas pamatydavome ankščiau nei vairuotojas pamatydavo mus. Turėdavome 5-7 sekundes šokt nuo kelio ir slėptis šalikelėje. Belaukiant, kol pravažiuos automobilis, radiometro parodymai šoktelėdavo iki 70-80 kartų virš normos. Tos sekundės tapdavo amžinybe. Lyg tokio iššūkio būtų maža, pradėjo kauptis audra. Žaibai dangų skrodė kas kelias sekundes. Prožektorių jungti negalėjome, todėl žaibo apakinti turėdavome akimirkai sustoti, nes nė velnio nematėme. Atrodė, kad bet kurią akimirką dangus prapliups liūtimi.
Per keletą valandų įveikėme kelią vedantį pro sprogusį reaktorių iki Pripetės. Mūsų dar laukė mirties tiltas, prieš Pripetės miestą esanti vieta, nuo kurios Pripetės gyventojai stebėjo pašvaistę virš sprogusio reaktoriaus. Jie visi mirė. Čia įkliūna daugybė “stalkerių”, nes juos sučiumpa už tilto budinti apsauga. Turėjome laukti, kol nurims aplinka, kol užmigs mus išgirdę šunys. Du komandos narius išleidom į žvalgybą, patys laukėme šalikelėje.
Švintant pasiekėme Pripetės miestą.