Didžiausias pavojus yra ne išorinė apšvita, kuri veikia tik tam tikrą laiką, o vidinė, kuri veikia itin ilgai. Vidinė apšvita atsiranda tuomet, kai į organizmo vidų patenka radioaktyvių dalelių. Suvalgyti yra blogai, bet tai dar ne blogiausias variantas. Per virškinamąjį traktą kažkiek radioaktyvaus blogio pasklinda po organizmą, bet taršos šaltinis natūraliu būdu pasišalina kartu su kitu žarnyno turiniu. Bet gerokai pavojingiau yra įkvėpti. Galima įkvėpti paprastą radioaktyvią dulkelę, kuri metų metus švitins organizmą iš vidaus. Dulkelė nėra blogiausias variantas. Pats pavojingiausias dalykas yra, vadinamosios, karštosios dalelės – reaktoriaus turinys, branduolinio kuro likučiai. Jei toks dalykas patektų į plaučius, nors ir mikroskopinė dalelė, ji nepasišalintų daugybę metų. Mažą dalelę aptikti ir pašalinti chirurginiu būdu praktiškai neįmanoma. Be to reikia žinoti, kur ieškoti. Įvykus tokiai nelaimei, gyventi liktų nedaug. Todėl svarbiausias dalykas einant į ligoninės rūsį – apsaugoti kvėpavimo takus, kad nepatektų dulkių.

Patekus į ligoninės rūsį, labai greitai ir lengvai radome paliktus gaisrininkų drabužius. Pabandžiau matuoti radiaciją, bet deja...

Mano buitinis radiometras sugeba parodyti tik 100 kartų virš normos. O ligoninės rūsyje buvo 100 kartų daugiau nei maksimalios mano radiometro galimybės, o tai yra 10 tūkstančių kartų daugiau virš normos. Gaisrininkų drabužiai persismelkę reaktoriaus turinio. Jų niekas nevalė ir nedeaktyvavo.

Pavojinga vieta. Čia neverta pasilikti nei minutei.

Paskubomis nešdinamės iš ligoninės rūsio, jau temstant skubame į savo butą, susirenkame mantą ir rengiamės žygiui namo. Šią naktį turime įveikti maždaug 10 kilometrų judriu keliu, kuriuo net naktį važinėja automobiliai, tarp jų ir patruliuojanti milicija, paskui dar apie 5-6 km mišku iki priešlėktuvinės gynybos baterijos „Volkhov“.

Miške naktį pasiklydome, teko pavaikščioti ratais. Bet to šis objektas toli nuo visko, iki jo neveda joks asfaltuotas kelias. Jis beveik neišgrosbtytas vagių, vis dar visas aptvertas spygliuota viela. Todėl užtrukome, kol patekome į vidų.

Buvome pernelyg pavargę, kad eitume apsidairyti, todėl, susiradę sausą kambarį kareivinėse, sugulėme miegoti.

Ryte apsidairėme po bazę:

Černobylio zonoje esantis kompleksas „Volkhov“ turėjo šešias starto aikšteles, išdėstytas ratu aplink požeminį raketų saugojimo bunkerį.

Kiek toliau buvo technikos remonto ir saugojimo garažai, šalia jų didžiulės kareivinės. Prie kareivinių buvo įrengta katilinė, vandenvietė su vandens bokštu, sandėliai.

Ši vieta sunkiai pasiekiama, todėl čia vis dar galima rasti automobilių ir įrangos likučių.

Netikėtai vandens paieškos tapo rimta kliūtimi. Nežinojome kur yra vandens šaltinis. Kelias valandas klaidžiojome po mišką, kol pavyko rasti:

Tai nebuvo įprastas šulinys, dėl to paieškos užtruko taip ilgai. Pasėmus šiek tiek vandens, reikėjo išbandyti, ar jis tinkamas vartojimui. Šios rizikos ėmiausi aš:

Kol aš su Kirilu ir Vladu ieškojau vandens, Gytis pasiliko apsidairyt „Volkhov“ raketų saugojimo angare. Ten rado “stalkerių” slėptuvę su paliktu maistu. Kirilas papasakojo apie tai:

Pasipildę vandens atsargas, pasigaminome maisto, šiek tiek užkandome ir temstant pajudėjome link perimetro krašto. Ėjome 15 valandų. Paskutiniame pasakojimo vaizdo įraše matosi, kaip apgailėtinai atrodėme žygio pabaigoje.